Paieška Pavasario augalai stebina daug kuo

Pavasario augalai stebina daug kuo

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Jeigu mes visi gerai pažintume gamtą, vargu ar tektų ja  stebėtis. Tačiau gamta – be galo turtinga, sudėtinga – net Lietuvos biologinę įvairovę sudaro dešimtys tūkstančių rūšių, kurios bendrai gyvena nepaprastą gyvenimą. Ką jau kalbėtume gyvendami, pavyzdžiui, Brazilijoje, kur tokių gyvybės formų – milijonai.

Nežiūrint gana atšiauraus mūsų klimato, rūšių įvairovė didelė, o kiekviena rūšis yra evoliucijos ilgai formuotas, tobulintas pasaulis. Būtent – savotiškas pasaulis, nes iki galo įminti visą rūšies biologiją, ekologiją, dermę su kitomis rūšimis ir aplinka nėra taip paprasta. Kuo labiau giliniesi į bet kurios augalų, grybų ar gyvūnų rūšies būtį, tuo daugiau kyla klausimų. Kaip nebūtų keista, mažiausiai pažįstamos rūšys, gyvenančios visai greta mūsų.

Įpusėjus balandžiui džiaugiamės vis vešlesne žaluma. Po lietaus kiekviena žolė skuba augti, o augimo tempai yra be galo spartūs. Tačiau turėtume žinoti, kad kai kurie pavasario augalai ne tik baigia žydėti, bet greitai baigs ir šių metų vegetaciją. Vadinasi – jie aktyvūs tik pirmuosius 2-2,5 mėnesio, o kitą laiką glūdi žemėje ir laukia signalo augti. Tokia yra pavasarinė ankstyvė (dzūkai ją vadina balcymu, kitur – baltymu), mažutis, vos keleto centimetrų aukščio augaliukas. Pavienės ankstyvės, augančios tarp kitų augalų, ko gero, net nepastebėtum. Tačiau smėlėtam šlaitely, pakelėje jų būna didesni plotai, ir smulkūs balti žiedeliai susilieja į gražų pažemio kilimą. Ankstyvės pradėjo žydėti kove, kai kurios kovo gale jau subrandino ir sėklas. Vėluojančios baigia žydėti dabar, iki gegužės pasės savo sėkleles ir nudžius. Neliks ankstyvių, tik smėlyje kito pavasario lauks jų sėklelės.

Panašiai gyvena rūteniai – dabar jie žydi dar labai vešliai, jų padriki žiedai sveria vis labiau besistiebiantį, bet tokį netvirtą stiebą. Labai greitai vietoj žiedų atsiras sėklų dėžutės, kurios gegužės mėnesį pagels ir pabers sėklas. Gegužei baigiantis rūtenių lapai nuvys ir augalas sunyks – žemėje liks tik sėklelės bei apvalūs stiebagumbiai. Beje, taip trumpai gyvenantys rūteniai gamtoje turi dar vieną svarbią misiją: Žemaitijoje jų lapais maitinasi labai reto drugio – juodojo apolono vikšrai. Jie išsirito iš pernai padėtų kiaušinėlių, o kai rūteniai nuvys, patys virs  lėliukėmis. Kai Žemaitijos kalvų papėdėse žydės burbuliai, iš lėliukių išsiris balti, gurgždančiais sparnais taurūs drugiai admirolai ir skraidys po apylinkes. Tuo metu rūtenių jau nerasi ir pėdsako.

Visai neseniai pražydo pipirlapė – visžalis žolinis augalas. Ko gero, visi matėte jų apskritus lapus, nes auga pipirlapė ten pat, kur ir žibuoklės. Žinoma, pamatyti pipirlapės žiedus ne taip paprasta – tam reikia praskleisti lapus. Po jais ant trumpų kotelių esantys žiedai atrodo neįprastai – iš viršaus žali, viduje - tamsiai raudoni, triskiaučiai. Jie neįmantrūs, tokių joks vabzdys neieško – be to, po lapais ir negalėtų rasti. Tačiau kažkas pipirlapes turi apdulkinti? Atsakymo ieškoti reikia neįprastai -  pasilenkite ir pauostykite žiedą. Jo kvapas nemalonus, nepanašus į kitų pavasario augalų. Kai kas pasakytų, kad žiedas dvokia. Pasirodo, toks kvapas ne atsitiktinai – jis patinka skruzdėlėms, kurios bėgioja po lapais ir ne tik apdulkina žiedus, bet vėliau ir išnešioja dėžutėse subręstančias sėkleles.

Po lietų pašvietus saulutei, augalai skuba augti. Tačiau kiekvienas jų tai daro savaip, pagal jam skirtą tvarką. Kiekvienas toks augalas ir jo pasaulis mums yra lyg nuostabus atradimas.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"