Paieška Pasiilgs jo miškai...

Pasiilgs jo miškai...

Alfonsas KAZITĖNAS

 

Bronius Masys rytą atsikelia, nusiprausia, papusryčiauja, apsirengia – lėks į mišką. Ūmai susigriebia, kad jau nebereikia. Oi, nesmagu, net neranda vietos.. Kiekvieną darbo dieną skubėdavo į mišką. Visada atidus, jautrus, punktualus, sąžiningas. Toji kelionė tęsėsi 36 metus. Pažįstami kitaip nevadino – miškiniu. Liko tik kolektyvinis sodas. Gerai bent tokia paguoda.

 

Pasiūlė padirbėti miške

 

Grįžo iš tarnybos sovietų armijoje. Atšventė 1972-uosius. Kur eiti? Ne pats susigalvojo mišką. Brolis Povilas dirbo Kirdonių girininko pavaduotoju. Pasiūlė mišką kirsti. Antrą naujųjų metų dieną išėjo genėti šakų. Radosi motorinių pjūklų, miškų ūkyje surengė medžių pjovėjų kursus, išlaikė egzaminus. Bet medžius pjauti teko neilgai.

Po poros metų formavo kompleksinę miško ruošos brigadą. Reikėjo traktorininko, įkalbėjo jauną vyruką.

„Gavau tokį MTZ–3 L, dar nebuvo jokių valksmų, miškas šlapias. Praėjo dešimtmetis, pakol nusausino šlapynes, supylė kelius“, - prisimena Bronius. Su medžių pjovėju Vytautu Visocku sutarė labai ilgai, o pagalbiniai brigadoje nuolat keitėsi, ne dažnas tverdavo miške.

„Planas buvo kaip šventa karvė. Tekdavo paprakaituoti ir ilgiau, ir poilsio dienomis. Nors atlyginimą gaudavom padorų“, - tęsia pašnekovas.

Ir prisvilo miške. Kaip blynas keptuvėje. Bet nei pakirstas medis užgavo, nei traktorius apvirto. Vieną nuvažinėtą keitė kitu, per jo rankas praėjo net 4 ratiniai. Kol medikai pasakė – gana! Kompleksinė brigada anuomet gaudavo užduotį per mėnesį iškirsti ir ištraukti vidutiniškai 400 kietmetrių medienos. Nesunku paskaičiuoti, kad Bronius per 23 metus ištraukė apie 115 tūkstančių kietmetrių. O tai bemaž visa urėdijos metinių kirtimų norma! Kirdonių girininkiją sujungė su Biržų, dirbo su trečiu girininku, sutarė puikiai. Staiga – toks nuosprendis!

 

Išleido eigulį mokytis

 

Ką daryti? Girininkas Pranas Jonkus ilgokai tarėsi su urėdu. Pasiūlė perimti Kirdonių eiguliją iš Saulio Skujos, kuris nusprendė siekti aukštųjų mokslų. Darbai miške aiškūs kaip penki pirštai. Mokėjo biržes rėžti, valksmus vesti, sodinukus paruošti ir mišką sodinti, mokėjo bet kokį kirtimą kirsti ir ugdyti jaunuolynus. Viena bėda – mokslų neragavęs, bet guvus, imlus, nuovokus... Teko rengtis į dar vienus kursus. Šįkart Kauno aukštesniojoje miškų kolegijoje - eigulių kvalifikacijos.  

Eiguvą perėmė 1995 m. Reikėjo jau ne pačiam dirbti, bet kontroliuoti kitus ir saugoti miškus nuo pažeidėjų. Eiguva išsiblaškiusi per kelis masyvus – Daudžgiriai, Gulbinai, Kirdonys, Medamiškis, apjuosti dirbamų laukų. Daugiau kaip1600 ha, nuo vieno ligi kito - atstumai. Beveik vien lapuočiai, o tarp jų nemažai tauriųjų medžių – ąžuolų ir uosių. Pasitaikė vagysčių, po nepriklausomybės atkuto visoks gaivalas. Medamiškyje  gyventojas susigundė uosiais, po šiai dienai neišeina iš teismų.

 

Įvyko daug permainų

 

Bronius Masys pergyveno daug pokyčių.

„Kirdonių miške vyravo senos, išpuvusios drebulės. Negaliu pasakyti, kokio storumo, bet pamenu, iš storiausios išėjo šeši kietmetriai malkų. Ąžuolų kokių pasitaikydavo, vos trise apjuosdavom...“ - prisimena. Vėliau medžiai pardėjo plonėti, bet iki šiol Broniaus saugotuose miškuose netrūksta paukščiams ir voveraitėms drevėtų ąžuolų ir drebulių, tokie medžiai pateko į kertines buveines.

... Kol nebuvo valksmų, su traktoriumi tekdavo laviruoti tarp medžių. Pomiškyje ir antrame medynų arde kilo daugybė uoselių.  Juos saugojo kaip savo akį, dabar jiems būtų apie septyniasdešimt. „Uosiai kaip žvakės, visas miškas skambantis uosynas - svajonė! Bet dešimtmečius puoselėtus uosius apstojo ligos. Daugybę uosynų iškirtome plynais sanitariniais kirtimais. Šiemet praėjo miškotvarka, kur rado iš šaknų išpuvusių ir išvirtusių uosių, vėl  numatė kritimus. Tiek triūso įdėta, nieko neliks. Kaip sunku miške numatyti ateitį...“ - atsidūsta buvęs eigulys. O mintys lekia jau tolyn: „Nors nedarytų reorganizacijų, leistų miškininkams dirbti ramiai. Kiek jos privirė košės pastaraisiais dešimtmečiais, niekas neiškabins“.

Dešimtmečių triūsas niekam negali atrodyti kaip kažkas, kas pavėjui nudulka... Tatai gal jausdamas, buvęs eigulys kreipia kalbą. „Kirdonių miške įveisėme daug eglės medynų, dabar panašus į tikrą mišką, daug gražesnis. Pastaraisiais metais pasodinome daug ąžuoliukų Kirdonių ir Mėdamiškio miškuose. Žemės čia derlingos, jiems patinka...“ - pasidžiaugia pašnekovas. O tuos želdinius reikėjo apsaugoti nuo stirnų, kurių apstu laukų giraitėse. Kiekvienas ąžuoliukas apsuptas gaubtu, kiekviena eglutė patepta atgrasiu tepalu.  

 

Paliko miškams įpėdinį

 

Bronius, kai pradėjo dirbti miške, tais pačiais metais sutiko Likėnų sanatorijoje dirbusią gyvenimo draugę ir atšoko vestuves. Su žmona Palmyra nugyveno jau 35 metus, bet nesusikrovė turtų. „Po vestuvių nuomojomės kampą Pabiržės miestelyje, septynerius metus išgyvenome po svetima pastoge. Pagaliau žmona gavo butą sanatorijos žinybiniame daugiabutyje“, - neslepia pašnekovas. Po šiai dienai tebegyvena Likėnų gyvenvietėje, 2–jų kambarių butelyje. Yra gamtinės dujos, jomis šildosi, visi kiti komunaliniai patogumai. Ko daugiau reikia pensininkams.

Bronius su Palmyra išaugino vienintelį sūnų. Baigė Pabiržės vidurinę. Pašaukė į kariuomenę. „Klausdavau, kuo norėtų būti. Vieną kartą - taip, kitą kartą - kitaip. Kariuomenėj subrendo, grįžęs pasakė – stos į Kauno miškų mokyklą...“ - džiaugiasi tėvo širdis.

Egidijus pranoko tėvą, jau dirba Joniškėlio girininko pavaduotoju. „Kartu su manim rėždavo biržes, ženklindavo medžius kirtimams, mokėjo ruošti medžių daigus, sodinti mišką. Jam tie dalykai jau nebuvo naujiena...“

 

Botaninių draustinių kraštas

 

Broniaus Masio globoti miškai ypatingi gyvosios gamtos lobiais. Juose gausu plačialapių medžių, o jų prieglobstyje iškilę retų augalų. Nemažai miškų tapę saugomomis teritorijomis – Biržų regioninio parko dalimi.

Daudžgirių miške – botaninis draustinis užima 169,4 ha. Vertingiausia dalis - ištekinis uosynas (su ąžuolų intarpais). Saugomas etaloninis Vidurio lygumos baltmiškio tipo plačialapis medynas. Kirdonių miške – kitas 1156,2 ha botaninis draustinis, kur siekiama išsaugoti baltmiškio, šlapgirio tipo mišrų, įvairaus amžiaus ir sudėties medyną bei gausią į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto paprastojo kardelio populiaciją. Be kardelio dar aptinkamas melsvasis gencijonas ir plaukuotoji jonažolė. Miško ir pievos sandūroje žydi nemažai baltijinių gegūnių.

Miške peri per 50 paukščių rūšių, tarp jų į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, pilkosios gervės. Mėdamiškyje – trečias (58,2 ha) botaninis draustinis, kuriame saugomas etaloninis Mūšos–Nemunėlio lygumos lapuočių medynas, su vyraujančiais plačialapiais ąžuolais, uosiais. Jame - gausi paprastojo kardelio populiacija, peri suopiai ir vištvanagiai.

Naujoves pirmiausia reikėjo perprasti eiguliui. Jis ne tik perprato, bet ir priėmė širdimi. Ne kaip kažkieno kvailą sumanymą, o kaip būtinybę. Žinojo kiekvieną kertinę miško buveinę, kur saugomi reti grybai, kempinės, kerpės ir samanos, kiekvieną reto paukščio lizdą.

„Daug kartų likau nesuprastas: matydami miške išvirtusius medžius norintieji pasimalkauti aikčiodavo - kaip galima pūdyti tiek medienos. Įkalbinėdavo leisti pasiimti, siūlydavosi už tai iškirsti krūmus, išvalyti brūzgynus. Netikęs buvau – nedaviau...“ - vėl nusijuokia buvęs eigulys.  

 

Miško negalės pamiršti

 

„Nežinau, ką veiksiu...“, - prasitarė veteranas. Miškas eiguliui, jo žodžiais, buvo darbas ir poilsis. Net labai norėdamas negalės jo pamiršti. Bus tarp tų, kurie rudenėjant plūsta į Kirdonių, Mėdamiškio miškus grybauti. Baravykus, raudonikius tįsia pilnais krepšiais, o kiek čia kitokių grybų! Grybai – ne šiukšlės.

„Nuo pavasario visi girininkijos darbuotojai imdavomės kuopti miškus. Važinėjau su „uaziku“, pririnkdavau maišus šiukšlių, pripakuodavau mašiną ir išveždavau į sąvartyną“, - tas rūpestis atpuolė, bet širdyje kartėlis, kad žmonės taip nepagarbiai elgiasi su miškais, kuriuose patys ieško atgajos ir ramybės.

Būtų medžiotojas, sekiotų žvėris. „Ne mano charakteriui...“ - numoja ranka. Pasiūlymų  į medžiotojus per gyvenimą sulaukęs. Ir sąsajų turėjęs su medžiokle. Sovietmečiu Kirdonių miškas garsėjo kaip vyriausybiniai medžioklės plotai. Atvažiuodavo pašaudyti žvėrių šalies vyriausiasis prokuroras, liaudies kontrolės komiteto pirmininkas, sukiodavosi ministrai. Girininkijoje dirbusieji iškart tapdavo varovais. „Stogai važiuotų, jei imčiau pasakoti...“ - nusijuokia pašnekovas, bet neatskleidžia paslapčių. Veikiau  paims į rankas meškerę, spiningą. Pažįstami sutiks jį prie Gulbinų ežerėlio, Mūšos ar Nemunėlio upių pakrantėse. Žvejoti pamėgęs nuo mažens. Tėviškė Daumėnų kaime, pro tėvų gryčią Tatula vingiuoja. Kadaise upelė žuvim ribėjo, vėžiais garsėjo, tik vėliau liko miesto nuotekomis dvokiantis griovys. Nemėgsta pagyvenęs vyras terliotis su smulkme, labiausiai patinka vilioti lydekas.

*  *  *

„Jis toks paprastas, toks artimas miško aplinkai, pasiilgs jo miškai“, - girdėjau urėdijos moterų atsiliepimą apie Bronių Masį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"