Paieška Danielius Sadauskas giesmėmis aukština mišką, gamtą

„..Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja...“

Danielius Sadauskas giesmėmis aukština mišką, gamtą

Rimantas GRIKEVIČIUS

 

Giedamosios poezijos gaivintojo, ilgamečio Lietuvos filharmonijos solisto Danieliaus Sadausko gausiame repertuare labai daug vietos skirta miškui, gamtai. Poema-giesmė „Anykščių šilelis“, aukštinanti mišką, jau XIX amžiaus viduryje liaudies dainininkų buvo dainuojama. Vėliau tai nutrūko. Danielius Sadauskas atgaivino „Anykščių šilelį“, naujai harmonizuodamas. Kai klausaisi giedamo „Anykščių šilelio“, atrodo, kad sėdi ne salėje, o iš lėto, sustodamas žingsniuoji mišku. Jauti ir miško kvapus, garsus. Dar labiau vaizduotę sustiprina solisto žingeidus klausimas: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“

Įžengęs į grybų pasaulį, solistas labai subtiliai gieda apie kiekvieną šilelio grybą ir, keisdamas balso tembrą, akcentuoja:

„Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Volig dainuškos žodžių – „grybų pulkaunykas“:

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas“.

Įtaigiai solistas perteikia auditorijai medžių įvairovę miške, atskirų medžių charakteristikas, jų tarpusavio santykius. O kaip subtiliai perduoda miško kvapų įvairovę! Atrodo, kad jauti ir giliai įkvepi sakų, skruzdėlyno, samanų, dirvų ir pievelių (jos - viduj pušynėlio) kvapus. Giedami žodžiai („Vidurnaktyj taip tyku, – kad girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis kraunas, girdi kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“) apgaubiami malonios tylos ir ramybės aureole.

Dinamiški ritmai sklinda, kai giedama apie šilo nubudimą ir aktyvią miško gyventojų veiklą ankstų rytą:

„Kas ten treška? – Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,

Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.

Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,

Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;

Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;

Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;

Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja

Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.“

Klausaisi šių giesmės žodžių ir giliai įsijauti į bundančio miško rytą, į miško gyventojų aktyvius veiksmus. Ir atrodo, kad tarsi pats esi tarp tų gyventojų, kažką aktyviai veiki.

Klausantis minorine gaida giedamų posmų apie šilelio kirtimą nugrimzti į gilius apmąstymus apie miško ir žmogaus santykius amžių eigoje ir šiandien, kuri vaizdinius apie Lietuvos miškus XXI amžiaus pabaigoje. Labai norėtųsi, kad jie būtų tokie turtingi ir patrauklūs, džiaugsmingi kaip šilelis, kad jiems būtų kuriamos giesmės-poemos ir džiaugsmingai giedamos. Ką dabar daro Danielius Sadauskas, savo lyriniu baritonu paliesdamas žmogaus sielą ir širdį.

Būtų labai gerai, kad miškų urėdijos, valstybiniai parkai, pagrindinės mokyklos, vidurinės mokyklos ir gimnazijos, gamtosauginės asociacijos kviestųsi giesmių gaivintoją Danielių Sadauską, pirktų jo giesmių įrašus ir klausytųsi „Anykščių šilelio“.

... 2008–2009 metais bus minima poemos „Anykščių šilelis“ 150 metų sukaktis. Norėtųsi, kad paminėtos organizacijos imtųsi iniciatyvos deramai paminėti šią Lietuvos žmonėms svarbią datą.

Teko stebėti, su kokiu dėmesiu, susikaupimu klausėsi lyrinio Danieliaus Sadausko balso Druskininkų mokyklų 10-14 metų vaikinukai ir mergaitės, kai jis giedojo „Anykščių šilelį“.

... Šiandien daug kalbame ir rašome apie biologinę įvairovę, jos išsaugojimą ir atkūrimą. Jos samprata gana plati, tačiau poema-giesmė su miško biologine įvairove taipogi išsamiai supažindina.

Danielius Sadauskas parengė ir išleido dainų pagal Maironio eiles kompaktinių plokštelių rinkinį, kuriame nemažai dainų miško ir gamtos tematika: „Tu girele, tu žalioji“, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, „Miškas ūžia“. Pastaroji daina atliekama itin emocingai, tembro įvairovė leidžia pajusti praeities Lietuvos miškų ir visos valstybės didybę ir širdį spaudžiantį nuliūdimą dėl didžiagirių ir Lietuvos didvyrių netekties.

Ypač pakiliai giedamas Maironio „Suolelis miške“. Beje, šį eilėraštį poetas parašė 1918 m., gyvendamas Krekenavoje. Ant Varnakalnio kalnelio poetas buvo įsitaisęs suolą ir stalą „prie kurio ir kurdavo eiles“. Apačioje tekėjo upė Linkuva, netoli buvo malūno užtvanka. Jauki aplinka, krentantis užtvankos vanduo teikdavo poetui įkvėpimo. Čia jis parašė poemą „Mūsų vargai“, baladę „Čičinskas“ ir daugumą raštų.

Eilės „Suolelis miške“ trumpos, tačiau Danielius Sadauskas jas dainuodamas, savo balso tembro jautrumu, lankstumu geba labai subtiliai perteikti teksto prasmę:

„Kas tą vietelę aplankys

Tai rankai ačiū pasakys,

Kuri suolelį tašė, kalė.

Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu

Tą žalią be pastogio salę.“

Atrodo, atliktas nedidelis darbas – įrengtas suolelis miške. Padaryta nedaug, bet kartu ir daug. Tas suolelis įrengtas ne bet kur, o žaliojoje gamtos teatro salėje, kur taip malonu ir ramu, kur reikia susikaupti, klausytis. Danielius Sadauskas balso intonacija akcentuoja žodžius „tai rankai ačiū pasakys“ ir „tą žalią be pastogio salę“.

... „Anykščių šilelis“ didelis įvadas į platesnį biologinės įvairovės kursą. Ritmine forma išdėstytos giedamos mintys yra žymiai lengviau suvokiamos. Gal kas nors netolimoje ateityje sukurs ritmine forma platesnę biologinės įvairovės sampratą, atskleis mitybinius ryšius tarp įvairių gyvosios gamtos grandžių, o Danielius Sadauskas pritaikys giesmei.

Miškų urėdijos, valstybiniai parkai yra įrengę ir kasmet įrengia daug pažintinių takų, atokvėpio, apžvalgos aikštelių. Kaip gerai būtų, kad perkerpant juostelę, kai atidaromi nauji pažintiniai takai ir kiti objektai miške, skambėtų Danieliaus Sadausko atliekama daina „Suolelis miške“.

Danielius Sadauskas prikėlė ir Antano Strazdo, Antano Vienažindžio, Prano Vaičaičio, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Vydūno giedamąją poeziją, kurioje taip pat nemažai vietos skirta gamtai, miškui. Išleido kompaktinį diską dainų įrašo „Oi, giria, giria“.

Dainininkas kiekvieną dainą paverčia ilgu paslaptingu pasakojimu, atlikdamas tai labai meistriškai. Norėtųsi gerbiamam giesmių gaivintojui palinkėti kūrybinės minties polėkio, vidinės ramybės, optimizmo, kad jo balsas ilgai teiktų palaimą kūnui ir sielai.

... Apie balso reikšmę žmogui, labai taikliai rašo aktorė Doloresa Kazragytė knygoje „Lengvi vienatvės atodūsiai“. Štai jos keletas minčių:

„Balsas. Nuostabus, kerintis žmogaus balsas, kas yra šis stebuklas, Marijos Kalas balsas užlieja mano kambarėlį, užplūsta, paskandina, iškelia ir skrendu... skrendu...! Liūdesys, protestas, garbinimas, meilė...Klausykite žmonės žmogaus balso, klausykite žmogaus balso, klausykite arijų, dainų... giesmių. Koks turtas, kokia pagalba, kokia dangiška dovana gali ateiti į namus – žmogaus balsas. Visada  žinojau: muzika, žmogaus balsas yra dieviški. Todėl ir dangaus neįmanoma išsivaizduoti be giesmių, be angelų choro“.

Kaip šie žodžiai tinka ir Danieliui Sadauskui.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"