Paieška Po pamokos pelkėje

Po pamokos pelkėje

Konkursas "Gamtos pasaka - 2008"

Kauno r. Ežerėlio vidurinės mokyklos 3a klasės moksleivių rašiniai (mokytoja Birutė Kulvinskienė).

 

Kartu su biologijos mokytoja Aldona Kupstiene jau daug metų turime jaunųjų miško bičiulių būrelius. Ir nors šiemet trečiokai tokio būrelio neturėjo, bet vis tiek mes širdyje jaučiamės ,,Vyturiukai“. Kur buvę, kur nebuvę, susitinkam su savo vyresniaisiais draugais ,,Girinukais“ ir ką nors kartu gamtos labui nuveikiame. Ir šį pavasarį, orams atšilus, išsirengėme į gamtos pamoką miške, o, tiesą sakant - pelkėje, nes kuo jau kuo, o pelkėmis mūsų gimtasis Ežerėlis tikrai pasigirti gali. Išbraidėme, iškvėpavome, išuostėme pavasarinius pelkių augalėlius, samanėles, krūmelius, medelius vis mokytojos Aldonos pasakojimų besiklausydami, vis savo rankelėmis paliesdami, tarsi viską naujomis akimis pamatydami. Smagumas tokios pamokos, aiškumas ir gilumas... Tiesiai į širdį!

Norime ir jums tas akimirkas parodyti, pasidalinti, pasidžiaugti. O kadangi miškas be medžių - ne miškas, tai manome, kad ir šios trumpos miniatiūros apie medžius tiks.

Miško vaikai-trečiokėliai.

 

Kaštono istorija

 

Prieš kelis metus gyvenau kituose namuose. Jų kieme augo senas kaštonas. Jis buvo labai aukštas, platus ir pasakiškai gražus. Pavasarį žiūrėdavau kaip jis sprogsta. Kokie keisti kaštono žiedai! Nė vienas medis tokių neturi. O rudenį rinkdavau nuo žemės mažučius šokoladinius kaštoniukus. Bet labiausiai patikdavo palakstyti po tuos traškančius rudeninius lapus. Jie taip braška ir kvepia.

O prieš metus sužinojau, kad to mano kaštono jau nebėra. Man buvo labai skaudu. Štai kokia liūdna mano medžio istorija.

Neringa

 

Žaidimų ir ašarų klevas

 

Mano mylimiausias klevas auga pas močiutę Romą ir dieduką Bronių. Jis išaugo vidury kiemo.

Kartais pas senelius susirenka visi vaikai su anūkais. Tada mes su Eismute ir Viktorija bėgiojam po klevu, vartomės, einam slėpynių. O kai reikia išsiskirti - susėdam po savo Klevu ir verkiam, nes taip gaila išsiskirt.

Prašau: nenupjauti mano Klevo!..

Agnė

 

Ąžuolas

 

Mes su draugais dažnai lauke pabėgiojam, ,,Skiniuką“, ,,Medžiotoją ir kiškį“ pažaidžiame. Ir visada susitinkame pievoj po ąžuolu. O vieną kartą per lietų mūsų medį nutrenkė žaibas. Mes labai gailėjome savo ąžuolo, bet, kaip sako Karlsonas, gyvenime visaip atsitinka.                                                   

Simonas

 

Beržas saugotojas

 

Mano medis augo miške. Tai - beržas. Kai po juo palįsdavau, ant manęs niekada nelydavo, o kai po kitais medžiais atsistodavau, labai lydavo. Bet atėjo laikas retinti mišką ir beržą nukirto. Geras buvo medis, apsaugodavo mane. Gaila.

Vainius

 

Baltažiedė

 

Obelaitę nupirko močiutė su dieduku iš medelyno ,,Kika“. Buvo mažytė, su keliais lapukais. Kai pirmą kartą pražydo, pavadinau ją Baltažiede, todėl mano obelaitė dabar turi savo vardą.

Baltažiedė labai gražiai augo, o aš ją laistydavau ir stebėdavau, saugodavau.

Kartą susapnavau, kad diedukas pasišovė ją nukirsti, bet aš kaip koks karalius neleidau. O tuo metu močiutė išėjo į parduotuvę pirkti obuolių, bet pakeliui prisiminė, kad turime Baltažiedę - pririnko obuoliukų pilną krepšį!

Nėra niekur jaukesnio kampelio kaip sėdėti po Baltažiede. Apie ją pasakoju tik labai geriems draugams, o viską pasakoju tik draugei Kristinai iš Kauno. Mes vis svajojame, kaip galėsime prisiskinti daugybę obuolių.

... Pavasaris. Laukiu naujų žiedų.

Ernestas

 

Mūsų eglė

 

Mūsų eglė auga vaikų darželyje. Ji labai graži. Aš turiu draugą Domantą. Kai mums būna liūdna, dažnai nubėgam prie eglės ir visada pralinksmėjam.

Bet vieną dieną mes su Domantu labai susipykom. Dėl saldainių. Iš pradžių aš jam nedaviau, o paskui jis man pagailėjo. Ir taip stipriai susipykom, kad nubėgom į skirtingas puses. Bet abu atlėkėm prie savo eglės. Užlipom abu į viršūnę. O ten taip gražu, pusė Ežerėlio matosi, tai ir susitaikėm. Ir nuo to laiko tą eglę vadinam savo Egle

Monika

 

Didysis Beržas

 

Mūsų kieme Vokietijoje augo trys beržai. Bet labiausiai aš mylėjau Didįjį beržą. Jis buvo pats didžiausias iš visų trijų ir labai labai storas. Ne kartą bandžiau jį apkabinti, bet - kur tau. Man visada atrodė, kad jo viršūnė siekia dangų ir beržas didesnis už visus mano kiemo daugiabučius. Esu ne kartą įsikorusi į beržą ir mačiau kaip atrodo mūsų kiemas ir gatvė iš aukštai. Kokie maži man atrodė žmogučiai ir mašinytė!.. O vasarą būdavo labai gera su sese Laura ir drauge Laura beržo pavėsyje pažaisti. Šiaip tai jis neatrodė koks ypatingas, bet jis buvo mano mylimiausias medis, nors aš alergiška beržams.

Kai mes išvažiavom gyventi į Lietuvą, gailėjau ne tik savo draugų, bet ir to beržo.

Laura

 

Močiutės obelis

 

Mano močiutės kieme augo sena obelis. Vasarą aš su pusbroliu Auriu toje obelyje žaisdavau kiekvieną dieną. Kai įlipi į obelį, visas gyvenimas nušvinta, o kai obelis žydi, geriau tik iš toli žiūrėti, nes bičių... Oi, oi, kiek daug...

Vieną rudenį tame sode mes kasėme bulves ir užėjo smarkus lietus. Tai greitai sprukome visi po obelim slėptis. Ir net sunku patikėti, kiek ten mūsų sutilpo: mama, tėtis, močiutė, senelis, teta Aura, Gintarė, Mantas, Auris, brolis, sesė ir aš.

Goda

 

Riešutų medis

 

Kai aš buvau dar labai mažutė, mano močiutė pasodino riešutmedį. Dabar mano medis jau didelis ir aukštas. Ir aš jį labai prižiūriu. Vasarą galima po juo pagulėti, pavasarį labai gražiai geltonais žirginiais pasipuošia, o rudenį gali sau įsilipti ir riešutus kramtyt. O kai pradeda pumpurus krauti, tai negali sustot! Kai man būna liūdna, aš įlipu į savo riešutmedį ir sėdžiu sau viena.

Rūta

 

Gluosnio palapinė

 

Mano medis auga tankiame karklyne tarp kitų medžių, bet jis – gluosnis. Mes jį suradom su draugu Andrium. Dabar ten susitinkam, dirbam, meistraujam, žaidžiam. Labai smagu, kai vasarą gluosnio šakos siūbuoja ir tu kaip kokioj palapinėj ar kokioj jūroj laivu plauktum...

Kastytis

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"