Paieška ... ir viliojantis pievų pasaulis!

Dubysos regioniniame parke

... ir viliojantis pievų pasaulis!

Vaidas GREIČIUS

Dubysos regioninio parko vyriausiasis ekologas

 

Raseinių rajone yra nemažai saugomų teritorijų: 4 valstybiniai draustiniai, 2 regioniniai parkai. Pašešuvio kraštovaizdžio draustinis, esantis į šiaurę nuo Pašešuvio kaimo (Nemakščių seniūnija), įsteigtas 1992 metais, siekiant išsaugoti raiškų Šešuvio slėnio ir jo intakų (Skirtino, Jaujupio, Girnupio, Dumbulio, Žalpės) kraštovaizdį. Aplink 308 ha nusidriekusį draustinį išsidėstę Pašešuvio, Molavėnų, Griaužų, Tukių, Trepėnėlių, Mažintų, Kairiškės ir Smukėnų kaimai. Valstybės saugomas Molavėnų-Griaužų piliakalnių gynybinis kompleksas, šimtametis Molavėnų ąžuolas ir mitologinis Skirtino akmuo jau senai traukė istorikų dėmesį. Kai kurių istorikų nuomone, čia galėjo būti garsieji Pilėnai.

Pašešuvio kraštovaizdžio draustinio ašis – Šešuvies upės slėnis. Nedidelio ploto draustinis pasižymi gausia augalijos ir vaizdingų gamtovaizdžių įvairove. Miškų fragmentai ir išlikusios natūralios ar mažai sudarkytos šlaitų pievos-biotopai sąlygoja turtingą gyvūnijos ir augalijos pasaulį. Dauguma šių pievų susiformavo ir išliko dėl žmogaus ūkinės veiklos ekstensyvumo. Gausėjant gyventojų, sparčiai plėtėsi žemės ūkis, didėjo ganiavai ir pasėliams naudojami plotai. Ganymas ir šienavimas sustabdė pievų užžėlimą krūmais bei medžiais, sudarė palankias sąlygas   žolynams tarpti.

Draustinio pievos dabartinę struktūrą įgavo nuo XVIII a., kai tarp Šešuvies ir Žalpės upių įsikūrė dvarininkai Šveikauskai. Jų dvaras 1911 m. išleistame pažangiausių dvarų žinyne minimas tarp geriausių Kauno gubernijos ūkių. Įdomu, jog tada taikyta net 11 pakopų sėjomaina. Dvaro pievos sausintos rankiniu būdu iškastais kanalais, kurie išlikę iki šių dienų. Populiariausia ūkio šaka buvo pieninė gyvulininkystė, laikytos olandų veislės karvės. Sumuštas sviestas buvo parduodamas net Kopenhagoje. Šienapjūtė prasidėdavo apie birželio pabaigą, po Joninių. Tradicinis šienavimas dalgeliu trukdavo gan ilgai ir užsitęsdavo net ir po Žolinės. Tokio tipo ūkininkavimas skatino įvairių rūšių žolių išplitimą.

Kiekviena, net mažiausia pieva, turėjo pavadinimą, atitinkantį jos gamtines ypatybes. Kaip antai - Sauskampis, Pagriaužis, Žvyrynė, Samanynė, Dabilinė, Pūkinė ir kt. Dažniausiai pievas pavadindavo savininko vardu: Lukošienės „bliūdas“, Butkaus kalnas, Mažintų, Rapožės lanka, Petravičinė, Rumšinė, Pastauninkas... Daugelį jau užmirštų pavadinimų mena Bronislava Petravičienė, dabar gyvenanti Molavėnų kaime (Nemakščių seniūnija).      

Lietuvoje labai mažai belikę natūralių pievų, todėl kai kurie retieji  augalai nyksta itin sparčiai. Prieš kelis dešimtmečius jie glaudėsi nedidelėse, nuolat šienaujamose šlaitų ir pamiškių pievelėse. Dabar, sparčiai pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, baigia išnykti ir apaugti krūmais, kitos – aukštomis žolėmis, dar kitas žmonės apsodina medžiais. Skirtingai nei miškai (pelkės, ežerai ar upės), natūralios pievos be žmogaus įsikišimo sunyksta. Mokslininkų manymu, jeigu ir toliau taip sparčiai mažės pievų plotai, dalis retųjų augalų gali išnykti, o esantys – tapti retais. Galima tik pasidžiaugti, kad didžioji Pašešuvio kraštovaizdžio draustinio pievų dalis šienaujama ar ganoma. Biologinę įvairovę, būdingą šiam kraštovaizdžiui, apsaugo neintensyvi žemės ūkio veikla, kurią verta skatinti ir palaikyti.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"