Paieška Gyventi be baimės

Konkursas "Gamtos pasaka - 2008"

Gyventi be baimės

Kristina PAKALNIŠKYTĖ

Klaipėdos r. Endriejavo vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė

 

Girioje paukščiai liuosai sau lekioja,

Pievose ganos liuosi gyvuliai,

Liuosas elnaitis po mišką kluikuoja,

Žėri saulelės liuosi spinduliai.

 

Kiekvienam, manau, norėtųsi gyventi ,,liuosoje“ gamtoje, tokioje, kokią humoristiniame eilėraštyje vaizduoja J. Mačys–Kėkštas. Argi nebūtų malonu kiekvieną rytą pabusti pakutentam skaistaus saulės spindulio arba pasveikintam nuostabaus paukščių klegesio? Argi nesinorėtų gyventi be baimės ir sielvarto, kad štai vieną rytą ims ir nebepabudins ,,liuosas“ paukščiukas, kad nebegalėsi pasigrožėti ,,liuosa“ stirnaite ar smilgos stiebu drąsiai ropojančia boruže?

Iš tiesų, dabar vis sunkiau darosi įsivaizduoti besišypsantį rytą, nes kiekvieną dieną gamta naikinama stačiai mūsų akyse. Na, o mes? Kodėl mes leidžiame jai būti naikinamai? Todėl labai dažnai galvoju, ką daryti, kad nebūtų beatodairiškai naikinamas žaliasis gamtos rūbas, kad ,,liuosa“ jaustųsi ir boružė, ir stirnaitė, kad kasryt įkvėptume gaivaus, žemės gyvastimi kvepiančio oro?

Vienas didžiausių pavojų gamtai, manau, yra pavasarį deginama žolė. Ar bent pagalvojame, kokią skriaudą suteikiame gamtai, brūkštelėję degtuką? Turbūt nė nesusimąstome. O juk kartu su degančia žole žūsta visa gyvoji gamta: vabalai, kirmėlaitės, dar nepajėgiantys skraidyti paukščiukai. Žiūriu į juodą svilėsiais virtusį žemės plotą, ir graudu darosi. Baigėsi jūsų ,,liuosybė“, galvoju, baigėsi jūsų gyvenimas vos tik prasidėjęs... Nebegiedosit, nebečirškausit, o ir mes nebeturėsime kam dainuoti ,,Petrai, Petrai, - lėk, lėk“... Ir labai graudu pasidaro, kažkaip krūtinę ima mausti. Gal ir gėda prisipažinti, bet gimsta negeras keršto jausmas. Atrodo, paseksiu, kas čia ta ugnimi švaistosi, priremsiu prie medžio...

... Kartais ir paseku. Praėjusį pavasarį jie buvo trise: du trečiokai ir vienas šeštokas. Kai bandžiau aiškinti ir gėdinti, kvaile išvadino ir pasiuntė mane į visas keturias puses. Nebežinojau, ko stvertis. Papasakojau savo namiškiams – jiems sekėsi geriau. Kalbėjomės ir su išdaigininkų tėvais, ir su jais pačiais. Tiedu mažieji šniurkščiojo nosimi, atrodo, suprato, ką padarę. Manau, kad pasimokė arba gal bent bijos kitą kartą taip elgtis, nes pagrasiau, kad seksiu iš šį pavasarį...

O pavasaris iš tikrųjų jau ošia... Iš visos širdies norisi palinkėti: džiaukimės lekiojančiais girios paukšteliais, stebėkime ir grožėkimės po mišką ,,kluikuojančiais“ žvėreliais! Tegu mūsų paraginta boružėlė pakyla į patį dangų ir praneša, kad mes – gamtos sergėtojai ir draugai!

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"