Paieška Ievoms žydint

Ievoms žydint

Danutė ČIAPAITĖ

 

Šilta, saulėta diena. Gražumėlis! Paupy skleidžiasi ievų žiedai, švelniais jaunais lapeliais lyg šydu pasipuošė alksniai ir gluosniai, tik ant kalvelių augančios pušys ir eglės atrodo beveik juodos šviesioje pavasario žalumoje.

Prie pat Dabikinės, ant karklo šakelės tupi rusvas su juoda galvyte, balta apykaklaite nendrinės startos patinėlis ir visam paupiui giriasi, koks yra gražus ir šaunus vyrutis. Giesmelė neįmantri, bet miela. Matyt, kur nors netoliese, gal ievų tankumyne, o gal tarp aukštų pernykščių žolių, yra lizdelis, kuriame tuoj ims čirkšti nauja nendrinių starčiukų karta.

- Cilp-calp-cilp-calp! – pušyje pragysta pilkoji pečialinda.

- Cilp-calp-cilp-calp! – atsako jai iš kitoje upės pusėje augančių alksnių.

„Tai mano teritorija! Mano ir tiktai mano!“ – turėtų reikšti ši dainelė. Ir gal dar: - „Pažvelkite, aš pats puikiausias, pats narsiausias, pats!..“

Mėlynoji zylė nusiteikusi dalykiškai. Patylom ji šmirinėja ievos šakelėmis, prisirinkusi pilną snapelį pūkučių, smulkių žolyčių, o po to nuskrenda į pušį. Mėlynosios zylės peri drevėse, inkiluose. Padėtus kiaušinėlius jos uždengia pūkais, o perėti pradeda tik tada, kai sudeda visus kiaušinėlius.     

Pilkoji zylė taip pat susikaupusi knebinėja alksnio šakeles. Netoliese tupinėja geltonoji starta. Nuleidusi sparnelius, atstačiusi rusvą nugarytę saulei, pravėrusi snapelį, ji mėgaujasi šiluma. O porelė didžiųjų zylių išsimaudė seklumoje. Šiaip taip pakilę ir atsitūpę ant žemutinių alksnio šakelių, paukšteliai purtosi, kedena plunksneles, visi šlaput šlaputėliai.

Pakrūmėm skraido drugeliai: peržiemoję dilgėlinukai, citrinukai, spungės ir ką tik iš lėliukių išsiritę mažieji dilgėlinukai, garstytės, aušrelės... Čiulba kikiliai. Daugiau kaip prieš mėnesį mačiau juos toje pat vietoje, neseniai sugrįžusius iš Pietų, tylius, besislapstančius tarp krūmų šakelių kartu su paslaptingomis, tarsi slepiamų spalvų kostiumus apsivilkusiomis žaliukėmis. O dabar nuo šių gražių, nebaikščių paukštelių giesmės skleidžiasi paupys. 

Pralekia gandras, nešdamas snape kuokštą žolių. Tai – mano kaimynas, gyvenantis ant aukšto kamino toje pačioje gatvėje.

Pagaliau pastebiu pilkąją pečialindą. Smulkus, pilkas paukštelis sukiojais karklyne neaukštai nuo žemės, vis užtraukdamas „cilp-calp“.

…Mano veidą paliečia minkštas, švelnus, platus snukelis. Tai bokseriui Džekiui atsibodo voliotis ir lyg karvei šlemšti sultingą jauną žolytę. Jis dūdauja ir, tiesdamas į mane leteną, prašo eiti toliau. Kai pakylu, šuo džiaugsmingai šokinėja, stveria dantimis pavadėlį ir veda mane per pievą. Iš kitos Dabikinės pusės atsklinda įprasti miestelio garsai: pravažiuoja mašina, loja šunys, žmonės kažką pjauna, kala. Šie garsai netrikdo paupio gyventojų. Ir žmonės, ir gyvūnai – visi užsiėmę savais darbais. 

Prie tiltelio vaikštinėja porelė didžiųjų ančių. Pamačiusios mus ateinant, jos tik sulipa į vandenį ir plaukioja netoliese. Prisileidžia visai arti, tarsi išgirdusios mano mintį: ir gyvūnams, ir žmonėms vietos pakanka, - vieniems šalia kitų gyventi gali būti gera.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"