Paieška Lapelis – kaip tikra peteliškė

Lapelis – kaip tikra peteliškė

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Su gamtos fotografu Vytu VITKAUSKU pirmąkart susitikau per jo kūrybos parodos, prieš kurį laiką surengtos Aplinkos ministerijoje, atidarymą. Tada ir vienu kitu žodžiu persimetėme, bet daugiau pasišnekėti radome progą gal po geros savaitės.

Prisėdame ant suoliuko mažame skverelyje. Apsidairome ir džiaugiamės pavasario grožybėmis: skleidžiasi medžių lapai, visur žiedų žiedai, po žiemos atkutusios bitelės zvimbauja. Ar bereikia geresnės aplinkos pokalbiui?

 

Įdomiausia, kas žemiau žolės

 

V.Vitkauskas gerai pažinojo garsųjį lietuvių kino režisierių, daugelio filmų apie gamtą autorių Petrą Abukevičių, nes gyveno tame pačiame name, kaimynystėje. Tad visai suprantama, kad ir pats pradėjo filmuoti. Tik kaimyno pėdomis nesekė, rinkosi kitokias temas. Paviliojo jį ne žvėrys ir gražios panoramos, o kur kas smulkesni, bet ne mažiau įdomūs objektai: pievų augalai ir tarp jų knibždantys vabalai, drugeliai, kiti maži gyvūnėliai.   

„Fotografuoju daugiausia tai, kas žemiau žolės, - pasakojo fotografas. –  Vaizdų beveik nefotografuoju, nebent kokių gėlių darželyje pasižvalgau. Ypač moterims patinka gėlės, tad kartais tenka atsižvelgti į jų pageidavimus. O šiaip jei kokią tulpę kartais ar kokią kitą gėlę, gražiai žydinčią nufotografuoju. Bet tokie objektai mano foto archyve yra minimumas. Gamtos vaizdus fiksuoti taip pat nesispecializuoju, tik kai kada vieną kitą kadrą padarau... Kreivai žiūriu į visus, kurie sako: važiuojam į kalnus pafilmuoti, pafotografuoti gamtos. Atkertu: o savo gražią Lietuvėlę užmiršot? Pažvelkim, kiek visokiausių įdomybių turime. Bet kai kurie to net nežino. Dar blogiau – nenori žinoti. Ir lekia, važiuoja kažin kur, trenkiasi už tūkstančių kilometrų ir tūkstančius litų už tas keliones moka. O iš to – kas? Štai, girdi, žiūrėk – kalnai... Na, ir tegul, kuo jau jie mums tokie įdomūs? Sakysim, žurnale „National geographic“ puikiausių kalnų nuotraukų pilna. Egzotiškų žvėrių – taip pat. Be to, ir per televiziją tik matom: žirafos, liūtai, drambliai... Egzotika. Bet iš tikrųjų ji gana greitai nusibosta. Kas kita savas kraštas, jo įdomybės, iš kurių tiek daug gali atrasti nepažintų ir net neregėtų.“ 

 

Žino nemažai ir apie protėvius

 

Beje, V.Vitkauskas labai gerbia ir savo protėvių atminimą. Savo tiesioginės giminystės liniją yra atsekęs net iki 16-ojo šimtmečio. Pasirodo, kilęs iš savo herbą turinčios giminės, bajoras. Suprantama, yra Lietuvos bajorų sąjungos narys, tik jos veikloje intensyviai dalyvauti nėra kada, nes bene didžiąją laisvo laiko dalį skiria fotografijai, išvykoms į gamtą.  

„Gamtą myliu, man gamtoje tiesiog malonu, manau, kad nieko geriau negu Lietuvoje nerandame ir jokioje kitoje šalyje, - pastebi foto meistras. – Atvažiavę užsieniečiai gėrisi ir stebisi mūsų puikia gamta. Štai vienas italų mokslininkas, lingvistas nusipirko sodybą Labanore ir negali atsidžiaugti aplinkos grožiu... Ne tik nuotraukų turiu prisikaupęs, bet ir filmavau daug. Tik viską sunku surinkti, susisteminti. Nuotraukos kažkaip ilgiau man išsilaiko. Manau, kad jos turės išliekamąją vertę. O kai bus pakeistas televizijos standartas, apskritai viskas, kas anksčiau nufilmuota, turbūt liks spintoje, nenaudojama... Ir brangu bus labai, nauja filmavimo technika gali iš pradžių kažin kiek kainuoti. Bet ir nuotraukas daryti nepigus malonumas. Labai brangūs profesionalams skirti nauji fotoaparatai; nežinia ar jie kiek labiau atpigs ir ateityje. Na, bet ir tuo, kurį naudoju ne vienerius metus, užfiksuoju tikrai didelių įdomybių. Tad einu ir žvalgausi. Paimu nuo žemės kokį lapą ar stagarėlį, apžiūrinėju... Šiandien pakėliau tokį lapelį – pumpurėlis išsiskleidęs, su sparneliais. Pažiūrėjau, pasukiojau – na, tikrai peteliškė. Ir prieš šviesą prasišvietė – įdomi nuotrauka išėjo. Fotoaparato kasdien nesinešioju. Paprastai važiuoju į gamtą automobiliu, specialiai apsirengęs. Kokių didelių kelionių man nė nereikia. Sakysim, nuvažiuoji kur nors į sodą, kad ir ne į savą, kur nors miesto pašaly. Kokį amarą pamatai, kitą gyvūnėlį. Ir, žiūrėk kad ir paprastoje pievoje išeina stebuklingų vaizdų.“

 

Tai ne blusų teatras

 

Žinoma, fotografui gamtoje neretai labai sunku rasti tinkamą apšvietimą, sudėtinga naudoti visokias specialias blykstes. Tad V.Vitkauskas dažniausiai naudojasi dienos šviesa, tik, žinoma, pasirinkdamas atitinkamas sąlygas. Fotografas turi savo sistemą, juk ne veltui nemaža metų filmavo. Visokių smulkių epizodų nufilmuota, kaip sako pats, marios. Gal dar bent vieną filmą sukurs. Pavyzdžiui, kaip laumžirgio lervos ėda uodo trūklio lervas.

„Vieną filmuką dariau apie vandens paviršiuje vykstantį gyvenimą. Bet labai nustebau, kad vandenyje plaukiojo daugybė visokių lapelių ir dar neužteko objektyvo skiriamosios gebos, tad išėjo nufilmuotas lyg koks paralelinis pasaulis. Stebėdamas visokius smulkius gyvūnėlius, pagalvoji, kad jei žmonija kada ir žus, gamta išliks. Kai kurie gyvūnai prisitaikę taip, kad gali ir spirite išgyventi, ir aukštoje  temperatūroje, net sieros rūgštyje kai kurios bakterijos normaliai jaučiasi. O yra toks labai smulkus gyvūnėlis, kuris atrodo lyg panašus į vėžiuką, tad jis užšaldytas gali dvejus metus beveik absoliutaus nulio temperatūroje išgyventi. O atšilęs po dvidešimt minučių vėl ima judėti. Gali būti ilgus metus sudžiūvęs, nešiojamas vėjo. Bet kai tik palyja, atgyja, atsigauna, toliau gyvena. Devyniasdešimt laipsnių karštį ištveria. Tad štai kokių gamtos stebuklų esama. O žmogus – labai lepi būtybė... Ir nesaugom, ką aplink save vertinga turime. Štai, žiūrėkime, koks gajus gyvūnas yra dėlė, kuri prisiurbia kraujo – išpila vandenį, o kitas medžiagas naudoja organizmo gyvybei palaikyti. Panašiai gyvena ir uodai, blakės. Uodų fotografuodamas prisižiūrėjau pakankamai. Stebėjau, kaip jie, prisisiurbę kraujo, lašelis po lašelio šalina iš organizmo vandenį... Dabar žolę pavasarį degina, turiu ir tokių nuotraukų, tai juk smulkūs gyvūnėliai sudega. Lieka tik tie, kurie giliau žemėje užsikasę, kurių aukšta temperatūra nepasiekia... Kartais nufotografuoju ir tokių gyvūnų, kurie apskritai labai mažai tyrinėti ar net nežinomi mokslui. Smulkių gyvūnų ir augalėlių įvairovė labai didelė, kai kurių yra tūkstančiai porūšių. Be to, kokį naują gyvūnėlį atradus dar reikia keliolika metų įrodinėti, kad tai tikrai nauja rūšis. Štai mokslininkai darė bandymą: vien tik penkiuose medžiuose aptiko apie septyniolika tūkstančių rūšių visokiausių gyvūnėlių. Kad ir paprastą medžio lapą paimi, matai; vienoj pusėj toks ropoja, kitoj – kitoks, kažkokio vabzdžio kiaušinėliai padėti...“ – kalbėjo V. Vitkauskas.

Taigi ta didžiulė gyvosios gamtos įvairovė yra neišsenkamas gamtos fotografo kūrybos šaltinis. Tik panardink į akvariumą, kuriame plaukioja žuvytės, stiklą ir pažvelk į jį pro mikroskopą: kiek ten visokių gyvūnėlių, kaip kiekvienas savotiškai juda. Vieni kaip maišai verčiasi kūliais, kiti spiralėmis sukasi, treti kažkokiais šereliais pasispirdami nardo, dar kiti plečiasi ir traukiasi... Įvairiausiais judėjimo principais naudojasi; kai kurie – net reaktyvine trauka, pavyzdžiui, laumžirgio lervos. Žmogui yra ko pasimokyti, kaip kurti naujus judėjimo aparatus. Štai laumžirgis juk sraigtasparnį primena.

„... Vandeninį kirstuką laikiau namuose, fotografavau, filmavau, dar norėčiau pafilmuoti. Ir dabar laikau jį balkone. Toks mažas smirdžiukas, dvokia. Ir jo neėda niekas, katinai nenori liesti. Tik žaltys ryja ar gandras. Saugo teritoriją nuo gentainių net trisdešimt metrų spinduliu. Klausiau mokslininkus gamtininkus apie jo gyvenimą. Sako: visur aprašytas, preparuotas, bet, kaip jis gyvena, niekas dar nėra tyrinėjęs. Ir daug kas dar netyrinėta, o ypač ta „smulkmė“ iš viso mažai pažįstama. Net paprastas uodas iki galo nėra ištirtas. Važinėjau fotografuoti ir šikšnosparnių. Labai sunku nufotografuoti, baisiai blaškosi ore. Vis dėlto pavyko keletą ir gana gerų nuotraukų padaryti. Net pačiam juokinga: vieną akį laikau prie vaizdo ieškiklio priglaudęs, o kita į dangų žvelgiu ir „tvatinu“. Na, ir pakliuvo... Tik dantų nematyti. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip tie dantys atrodo, kaip jais grobį čiumpa. Žinoma, nebus dideli tokio mažylio, sveriančio puspenkto gramo, dantys, bet vis dėlto smalsu. Gal kada ir pavyks išvysti...“ – vylėsi fotografas.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"