Paieška Dedikacija aklumui

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Dedikacija aklumui

Iveta JAUGAITĖ

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, II (10) c klasė

 

Kur slypi tiesa? Einu, žvelgiu į tuščias gatves ir kylančią ryto saulę. Šiuo metu viskas atrodo stebuklinga ir neįtikėtina. Kiekvienas kreivas pastato kampas lyg saugo kažkokią paslaptį ir jos neišduoda man. Viskas švaru, nebanalu, neišniekinta... Štai – jau pirmieji vaikai žengia į mokyklą... Jų pasaulis paprastas ir gražus, nesugadintas, nepaliestas. Pamenu, kai aš buvau maža ir man visi sakė, kaip gerai būti mažam, koks gyvenimas tada gražus, aš nesuprasdavau – kodėl jis turėtų pasikeisti? Dabar supratau. Supratau ir pajutau, kad mes gyvename užsidengę sau akis. Ir kai trumpam, lyg netyčia, ranka nuo akių nuslysta, mes nekreipiame dėmesio į tą grožį, kuris slypi visumoje. Pasaulį matome tokį, kokį norime matyti.

Augdama nesistengiau tvirtai įsikibt į vieną gyvenimo siūlą, visada norėjau visumos. Dabar, kai ją matau, bijau – rankos bejėgiškai nusvyra vos tik pamačius, kiek pasaulyje yra stebuklų, kurių nematome, kurie kasdien pralekia pro užmerktas akis ir tik nosį spėja pakutenti. Galime galvoti, kur visa ši begalybė prasideda, kur baigiasi... nėra ribų. Nėra. Keista, ar ne? Tai nesuvokiama.

Klausiu savo sielos, ar ji pažįsta šią aplinką, šią žmoniją... Ji sako: ne. Niekada tokios nepažinojusi ir matanti pirmąkart. Nejaugi? Visas mano gyvenimas iki šiol buvo vientisas smegenų plovimas, sielos trynimas. Tik dabar ji pamažu atgyja ir žvelgia į pasaulį savo kūdikio akimis. Tas kūdikis verkia, kasdien. Dėl žiaurumo, dėl meilės, dėl džiaugsmo ir pagiežos. Tiek signalų siunčiame vienas kitam kas minutę ir visada pamirštame, kad jie visų pirma buvo skirti mums. Mojuojame kitam prieš nosį pirštu, sakydami: „Tu taip nedaryk! Negalima!“, o patys pamirštame taip nedaryti.

„Tegul kiekvienas išsišluoja prie savo durų ir visame pasaulyje bus švaru“, - J.V. Gėtė. Tik tiek tereikia. Prašau, nustokite padėti vieni kitiems ir vaidinti mokytojus, išminčius ir pamokslininkus. Pradėkite nuo savęs, visada pradėkite nuo savęs. Visi jau žino, ką reikia daryti. Jei dabar kiekvienas parodytume pirštu į save, pasijustume pagaliau šios kaltės dalimi ir imtume tvarkytis bent jau savo gyvenimą, pasaulis taptų švarus. Aš tuo tikra, jis taptų švarus, tik reikia pažvelgti ne į šalia sėdinčio klaidas, o į savo. Kažkodėl žmogus visada linkęs manyti, kad tai – ne jam, skirta kitiems, tik ne jam. Bukas mąstymas. Aš pati ant savęs pykstu už tokį mąstymą ir laukiu, kada gi pagaliau Žmonija supyks. Matyt jau bus per vėlu... Nejaugi negalime nė vieno dalyko padaryti deramai?

Ištaisyti savo klaidas - viskas, ko reikia, viskas, ko iš mūsų prašo Gamta. Ar mes tai galime? Nesistenkite taisyti kitų žmonių klaidų, tik savo. Tai viskas, ko reikia.

Prašau...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"