Paieška Ką žada mažos keistenybės?

Ką žada mažos keistenybės?

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Šiltos ir besniegės dienos jau pradeda sujaukti įprastą tvarką. Štai šį pavasarį stebėjome neregėtą reiškinį: atžaliniai šeivamedžių ūgliai per žiemą išsaugojo pernykščius lapus. Šalia žalių pernykščių lapų randasi ir nauji lapeliai, visas krūmas tuoj sužaliuos, ir tiktai įbesta lazda su balto popieriaus skiautele man dar primins šį keistą, iki šiol gal niekieno dar neregėtą reiškinį – Lietuvoje atsiranda amžinai žaliuojantys lapuočiai krūmai! Ne kokie nors buksmedžiai ar mahonijos, atvežtos nuo Viduržemio jūros pakrančių, bet mūsų krašto autochtoniniai krūmai, augantys prie Krūčiaus upelio. Ir tai jau yra besikeičiančios klimatinės juostos liudininkai!..

Taip griežtai konstatuoti, žinia, dar kiek ankstoka, bet apie tam tikrą tendenciją kalbėti jau galima.

O ką nauja galėtume pasakyti apie daržo aguoną? Visos akademinės „Floros“, visi atlasai rodo, kad tai yra vienmetis kultūrinis augalas. Tačiau aš jau žinau, jog tai – netiesa. Jau praėjusį pavasarį stebėjau rudenį sudygusias ir sėkmingai peržiemojusias mažas aguonas, kurios pradėjo vegetuoti tarsi žieminiai javai ir žydėjo daug anksčiau už tas, kurios buvo pasėtos pavasarį. Ir šį pavasarį yra daug peržiemojusių aguonų. Ko gero, jau reikia pratintis prie naujo šio augalo statuso: tai gali būti pusantrametė žiemojanti žolė! Ar tie faktai nedomina sėklininkų?..

Prie įspūdingesnių anomalijų reikėtų priskirti ir šį įrašą mano fenologiniame dienoraštyje: „2007 m. balandžio 2 d.; Papiškių kaime, Jono Žėko sode ant žemės prikritę daug gerų, pernykščių obuolių, jie peržiemojo po sniegu ir visai skanūs“. Tai buvo pernai. O užpernai, vasarai baigiantis, prie Nemuno radau visiškai sunokusį pomidorą. Toli nuo sodybų, ant smėlio rumbės kartu su nendriniais dryžuočiais išsikerojęs pomidoro krūmas sunokino visai gerą vaisių. Užaugo iš sėklos, kažkaip čia papuolusios, ir davė derlių, lyg savo tėvynėje, tolimųjų Andų priekalnėse. Nereikėjo nei „rasodos“ dėžučių, nei inspektų... Visas tas keistenybes dabar galima prisiminti ir po truputį ruoštis kažkokiam ypatingam akibrokštui, prieš kurį kokio nors ryškiai dryžuoto vapsvavorio ar ilgakojo flamingo vizitas į Lietuvą tebus tik smulkmena.

Stebėjau: šį pavasarį gražiai atželia totorinės naktižiedės. Žali šių naktižiedžių ūgliai kyla iš senų gelsvų stiebų, ir tuo ši rūšis išsiskiria iš visos naktižiedžių genties. Visos naktižiedės yra žolės ir tiktai totoriškoji naktižiedė – jau puskrūmis. Kaip ir mėlynė, bruknė ar meškauogė. Tokią „smulkmeną“ nutyli akademinė spauda. Botanikams profesionalams visos naktižiedės kol kas yra žolės, ne puskrūmiai. Ši klaida perrašinėjama jau daugelį metų. Nesunku suprasti, kodėl taip yra: pavasarį botanikai domisi efemeroidais ir į naktižiedes nežiūri, jos žydės dar negreitai...

O dabar sustokime prie dar paprastesnio klausimo: kada pražysta putinas? Ar tada, kai subaltuoja kraštiniai, belyčiai didelių kekių žiedai, ar tada, kai išsiskleidžia tie tikrieji mažesni žiedeliai, kur vėliau sunoksta uogos?.. Skirtumas gali būti net septynios dienos. Putino žydėjimo pradžią reikalauja užfiksuoti visos fenologinės anketos, bet niekur neradau parašyta, kurie žiedai ir yra toji pradžia. Todėl nudžiugau pamatęs „Žaliajame pasaulyje“ (2008 03 27) didelę Evaldo Navio apybraižą apie putiną. Štai, sakau, ir sužinosiu tai, ko niekas iki šiol nepasakė. Perskaičiau atidžiai – nesužinojau. Nebuvo atsako ir į kitą man rūpimą klausimą: kaip iš gardžių putino uogų išimti sėklas, kurios yra truputį nuodingos, tad neturi patekti nei į pyragą, nei į girą. Rusų receptai yra tikrai įdomūs, bet būtent rusų literatūra ir nurodo, jog putino sėklos yra nuodingos. O pabandyk atskirti tą sėklą nuo minkštimo – nepavyks. Taigi... Kažko mes nežinome. Ir tiktai perrašinėjame nelabai aiškią kitų tautų patirtį.

O gal visa tai paaiškino dendrologas Mindaugas Navasaitis, neseniai išleidęs nepaprastai storą vadovėlį „Dendrologija“. Baugu labai kritikuoti, darbas atliktas didžiulis, tačiau ir čia yra kartojamos senos klaidos. O apie naują kai kurių agresyvių rūšių statusą nieko nepasakyta. Tikrai keista, kad uosialapiai klevai, paprastosios ievos, baltažiedės robinijos mokslo knygose dabar apibūdinamos taip pat, kaip ir prieš 30 metų. O situacija juk pasikeitė iš esmės. Taip atsitinka, matyt, todėl, jog mokslininkai rūšis dažnai tyrinėja ne bendrijose, o parkuose ar soduose. Nemuno slėnio žemiausiose terasose dabar galima užtikti tokių plotų, kur išimtinai želia viena kuri nors labai agresyvi rūšis. Paprastųjų ievų ar uosialapių klevų sąžalynai dabar taip sutankėja, kad netgi žolių ardo nebelieka. Tai yra vadinamasis antrinis sulaukėjimas - aplinkos degradavimo ženklas. Ypač tada, kai ta vyraujanti rūšis yra svetimšalė. Pabandyk, pavyzdžiui, įsibrauti į džiungles, kur bujoja Sosnovskio barštis - Cecervinės ar Uciekos parke – neišeisi sveikas...

Niekas tokių reiškinių nežinojo prieš 30 metų... Apleistose Dzūkijos sodybose jau galima pamatyti, kaip viską viską užgožia nepaprastai greitai augančios, šakninėmis atžalomis besidauginančios baltažiedės robinijos (jas neseniai vadinome vikmedžiais).

Šios naujos, bet labai ryškios mūsų kraštovaizdžio kitimo tendencijos yra laiko ženklas, ir gaila, jog akademinis mokslas šito nemato. Senas klaidas akademinių leidinių autoriai kartoja vis dar stropiai. Mindaugas Navasaitis „Dendrologijoje“, pavyzdžiui, rašo, kad paprastojo kaštono mediena yra skali. Ir tai yra netiesa. Arba tvirtinama knygoje, jog paprastoji ieva tinka kurui. Netinka... Ir dėl to, jog ją apdoroti labai sunku, ir dėl to, jog ieva dega labai blogai. Nė vienas dzūkas niekada neveždavo namo ievos medžio, žinojo, kad su juo bus daugiau vargo, nei naudos.

Yra Lietuvoje krūmų ir medžių, kurie turi labai plačią ekologinę nišą. Kadagys gali augti ir pelkės durpžemyje, ir karbonatiniame priemolyje, ir skurdžiame smėlyje. Bet yra rūšys, kurių plitimą skatina neteisinga žmogaus veikla. Buvusiame veršių diendaržyje įsigali dilgėlynas ir nebeįsileidžia jokio kito augalo. Apsausintame retame juodalksnyne gali įsigalėti šeivamedžių ar ievų džiunglės, ir ten jau taip pat neberasi jokios vaistažolės – jokios biologinės įvairovės... Šitaip pamatome ne tiktai žmogaus klaidas, bet ir kai kurių mūsų krašto autochtoninių rūšių agresyvumą, kurio anksčiau nebuvo. Ir labai dažnai tas vaizdas yra tikrai ne toks, apie kokį kalba ordinariniai mokslininkai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"