Paieška Gamtoje – ne vienišas

Antanas ŽEMGULIS

Gamtoje – ne vienišas

Ištraukos iš 2007 metais išleistos knygos

 

Nuo autoriaus  

 

Kas nežino mažyčio miestelio Endriejavo, įsikūrusio prie seniausio Lietuvos kelio, nuo neatmenamų laikų vingiuojančio per žaliuojančias girias, kopiančio į aukštas kalvas ir vėl besileidžiančio į gilias daubas, į neapsakomo grožio slėnius, šokinėjančio per šaltus sraunius upelius, stabtelėjančio prie  kalvose nugrimzdusio Kapstato ežero.

Kiekvienas moksleivis yra girdėjęs ir apie nuostabų geologinį darinį, Endriejavo kalvagūbrį, besitęsiantį nuo Kulių pro Endriejavą Judrėnų link. Dažnas vairuotojas, riedantis mašina nuo Gargždų Rietavo link, nejučiomis spusteli akceleratorių, nustebęs dairosi į nesibaigiantį pakilimą, o grįždamas atvirkščia kryptimi, taupo degalus leisdamasis nuo dešimtis kilometrų besitęsiančio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito.

O tų kalvų apie Endriejavą puikumėlis. Dairaisi ir galvoji, kad prieš tūkstantmečius čia atslinkę ledynai nesismulkino: kad rausė – tai rausė, kad stūmė – tai stūmė. Endriejavo apylinkėse susiformavo aukščiausios visame Klaipėdos rajone kalvos: Žvaginių, Laigių, Pyktiškės. (...)

Stambūs ir smulkūs Endriejavo apylinkių miškų masyvai, vienas iš trijų Klaipėdos rajone ežerų Kapstatas, po melioracijos išlikusios Endriejavo pelkės ir upeliai, 443 hektarų ploto Aukštasis Tyras, kurio vakarinė dalis tarpukario laikais tilpo Endriejavo valsčiaus ribose, banguotas reljefas, pasipuošęs mažais miškeliais nuo seno buvo pamėgti įvairiausių paukščių ir žvėrių, lašišinių žuvų ir vėžių. Endriejavo miškai visada traukė uogautojus ir grybautojus.

Endriejavo ir gretimos apylinkės išvaikščiotos su šautuvu ant pečių ir fotoaparatu. Kuriam pomėgiui per pusšimtį metų skirta daugiau laisvalaikio, atsakymas būtų be išlygų: gamtos stebėjimams ir fotografavimui. Net planinėse medžioklėse draugai vietoje nugriaudėjusio šūvio iš mano dvivamzdžio, dažnai išgirsdavo fotoaparato užrakto klapsėjimą, stebėdavo nubėgančio žvėries pasturgalį. Bet nebuvo atvejo, kad vyrai man priekaištautų, rodytų nepasitenkinimą. Jie suprasdavo, kad atsisakęs šūvio, ir pats lieku be laimikio. Tuo labiau, kad varovo pareigas atlikdavau nepriekaištingai, nes niekada nenuklysdavau ir nepaklysdavau.

Taigi: stebėta, fotografuota, užrašinėta. Kiekviena išvyka buvo turtinga netikėtumais, nuostabiomis akimirkomis. Bet fotografavimas gamtoje retokai nudžiugindavo gerais kadrais. Sėdėti pasalose ir laukti trūko laiko, o atsitiktinės akimirkos irgi suteikdavo daugiau vilčių negu jų išsipildymo. Greit supratau, kad būti geru šauliu medžioklėje yra dešimteriopai paprasčiau negu tapti vidutiniu fotografu.

Pomėgis stebėti gamtą įgavo naują prasmę įstojus į Lietuvos ornitologų draugiją (LOD). (...) Kadangi domiuosi visa, kas gyva, tai ir surinkta medžiaga gana įvairi. Ji yra išsamiai publikuota periodiniuose leidiniuose ir išleistose knygose, tokiose kaip “Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas” (Vytautas Jusys ir kiti, Vilnius, 1999), “Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas” (Linas Balčiauskas ir kiti, Vilnius, 1997). Atskiri stebėjimų faktai minimi “Lietuvos raudonojoje knygoje”, “Lietuvos faunoje “. Stebėjimai rodo, kad Klaipėdos rajono Endriejavo, Judrėnų, Veiviržėnų ir Vėžaičių apylinkių gamta turtinga ne tik įprastomis, bet ir retomis gyvūnų rūšimis.

Skaitytojo dėmesiui siūlomos publikacijos neperkrautos išvardijimais ir skaičiais. Jose - nuo vaikystės susigyvenusio su gamta žmogaus prisiminimus, bandymą savaip įminti kai kurias gamtos mįsles ir nesavanaudišką rūpestį dėl rytdienos...

 

Nelaimingas keliautojas

 

1979 metų žiemą Endriejavo apylinkėse pasirodė nematytas žvėris. Įsitaisė jis prie runkelių kaupo. Atvažiuoja žmonės runkelių: jei neužimta – prisikrauna, jei užimta – laukia, kol pabaisa pasisotins. Laukti tekdavo ilgokai, nes stumbras apetitu nesiskundė, o ir neskubėjo niekur. Su tokiu nepasiginčysi ir botagu nenuvarysi.

Pasisukiojęs soduose, stumbras kai kam bičių avilius išvartė, vaismedžių žievę paplonino. Bet didžiausią sąmyšį sukėlė vizitais į Endriejavo miestelį. Atsirasdavo jis dažniausiai naktį. Pareina, žiūrėk, jaunimėlis iš šokių, skirstosi kas sau, o tarpuvartėje – vos telpanti baidyklė, kokios čia nebuvo jau keli šimtmečiai.

Stumbras nieko neužpuolė, nevaikė, bet vien didingo jo stoto pakako vaizduotei tamsoje sužadinti. Gatvėse nuaidėdavo skuodžiančių merginų klyksmas, batelių kaukšėjimas, pažadintų kaimynų sąmyšis, moralai ir diskusijos.

Garbus svečias jau buvo apkeliavęs pusę Lietuvos. Kitų rajonų spauda nelikdavo abejinga praeities vaiduokliui. Bet Endriejavo apylinkėje keliauninkui, matyt, patiko, jis iš čia niekur nesiruošė keliauti, kol neišseks runkelių kaupas.

Valdžia sunerimo: kas bus, jei stumbras parodys charakterį, ką nors sutryps ar pamaus ant ragų. Kreipėsi į Vilnių. Ten, pasirodo, niekas neturi teisės skelbti stumbrui nuosprendį, reikia Maskvos sutikimo. Didžiosios sostinės aukštuomenei lietuviška jautiena, matyt, buvo įgrisusi, todėl davė leidimą stumbrą atsiskyrėlį nušauti. Vėliau žinovai aiškino, kad žvėriena pasiekė Maskvą, o kailis papuošė Kauno zoologijos muziejų. Endriejaviškiams liko tik nelaimingo keliautojo nuotrauka…

 

Akis į akį  

 

Vidurvasarį fotografuoti žvėris miške - ne pats geriausias laikas. Bet kaip gera valandai kitai pranykti žalumoje, traukti į plaučius įvairiausiais kvapais įsodrintą orą, klausytis paukščių koncerto, kuriame tik patyrusi klausa išskirs solistų vardus, atliekamų kūrinių žanrus ir nuotaiką. Pamatyti (tuo labiau – nufotografuoti) pačius atlikėjus tankioje lapijoje – maža vilties.

Gal koks ankstyvas grybas ar uoga pradžiugins, retesnis augalas ar drugelis patrauks dėmesį.

Štai ir takelis, galima žingsniuoti nesidairant po kojomis, leidžiant akims klajoti šakų raizgalynėje.

Staiga – duslus ūktelėjimas, lyg vėjo gūsio pažadintos susiūbuoja metrinės eglaitės. Dar nevalingai žengi porą žingsnių. Sustoji lyg trenktas. Ant tako išdygo juoda baidyklė. Į žmogų sminga mažų skvarbių akių žvilgsnis, uoslę pasiekia gerai pažįstamas šerno kvapas.

Šernė stovi minutę, porą. Ketera pašiaušta, kojos praskėstos, nė mažiausio judesio. Šernei pakaktų poros šuolių, ir jos iltys perrėžtų tau šlaunį, patiestų ant spyglių nuberto tako.

Tuo tarpu dryžuoti paršeliai sprunka į visas puses. Vėliau šernė surinks juos į būrį vienu kriuktelėjimu.

Paskutinis užsižiopsojęs paršelis skuodžia žmogaus link, bet jį pastebėjęs ištaiso klaidą ir nusiveja savo brolius.

Šernė apsisuka ir nužingsniuoja šerniukams iš paskos. Takas laisvas, lyg nieko ir nebuvo. Tik tarp eglaičių kūpso mažų knyslių pašiauštos samanos.

Ir taip – kiekvieną kartą. Tikras prevencinis sulaikymas.

 

Kaip gelbėjome briedį 

 

Lapkričio pradžia, plikšala.

Eidamas pamiške, šaipausi pats iš savęs: juk batų kaukšėjimą  tokiu oru žvėrys girdi už kilometro. Ir dar velki keletą kilogramų sveriantį aparatą. Nepataisomas optimistas. Ar nuo biurokratinių raštų pabėgęs tarnautojėlis?

Saulė nusileido, laikas sukti prie motociklo ir papsėti namo. Bet nevalingai sustojęs klausausi nuo pamiškės į tyrą skubančio ir ledokšnius laužančio žvėries sukelto triukšmo. “Tai briedis”, – pagalvoju. Greit vėl stos tyla, kai žvėris įžengs į viržiais apaugusią aukštapelkę.

Tačiau garsai miške nesiliauja, sklinda vis iš tos pačios vietos, lyg kas pagaliu į vandenį daužytų. Prisimenu, kad toje vietoje yra keletas gilių duobių. Pasuku į mišką ir netrukus pamatau vandenyje briedį. Kyšo iš juodrudės tyrės purvina galva su dvišakiais ragais, tik akys blizga. Prieinu, pasilenkiu: “Blogi tavo reikalai”, – sakau. Nespėju atsitiesti, kai briedis, iškėlęs priekines kojas taip teškia į šokoladinę tyrę, kad man net akis užlipdo.

Velku kelmus, virtuolius, šakas, metu į akivarą. Briedis mano akivaizdoje kojomis beregint viską sumala ir vėl šnarpščia uždusęs. Neprimesti man tokią bedugnę, o ir sutemo visai. Be kelių vyrų čia nieko nepadarysi.

Po valandos ateiname prie duobės penketas medžiotojų, apsiginklavę virvėmis, prožektoriais. Draugai taip pat panoro prieiti prie akivaro ir pareikšti briedžiui užuojautą. Jų graudus sentimentalumas taip pat buvo atšaldytas purvo dušu.

Prisitaikę užmetame virvę briedžiui ant rago, keletą minučių pasidarbuojame - briedis jau sausoje vietoje. Nusipurtė. Stovi išsižergęs, puškuoja. Prisėlinę arčiau patrumpiname virvę. Kad atsipeikėjęs nesumanytų atsidėkoti priekinėmis kojomis, užeiname už duobės ir, kiek palaukę, mėginame briedį nuvaryti. Metame pagalį jo link, o tas atsisukęs iškelia priekines kojas, šoka mūsų link ir... vėl dumblyne.

Kas atsidūsta, kas suvelniuoja, bet nieko nepadarysi – traukiame vėl. Šį kartą ir briedis kabinasi kojomis, ir mes jau įgiję patirties. Ištraukiame bematant. Šviesdami pikčiurnai į akis prožektorium, vėl prislinkę patrumpiname virvę. Ant abiejų ragų liko pusmetriniai virvės galai.

Grįždami namo aptarinėjome, kaip nustebs žmonės, atradę pririšto ir vėl pabėgusio briedžio ragą ar pastebėję patį žvėrį.

 

Vilkai 

 

1947 metų žiemą į Gargždus atvažiavo ir prie girininkijos sustojo vežimas. Iš visų pusių rinkosi žmonės pažiūrėti vilko. Nuskubėjome ir mudu su broliu Albertu, nes mokėmės Gargždų progimnazijoje ir buvome apsigyvenę netoli girininkijos pas tetą.

Vilkas buvo didžiulis. Tįsojo jis vežime ant šiaudų. Žmonės greit atkreipė dėmesį į porą kirvio kirčių žvėries kaktoje, didelę žaizdą sprande. Vilkas visiems padarė įspūdį. Bet mudu su broliu tik vėliau sužinojome, kad nuotykis su vilku palietė ir mūsų vyriausią brolį Feliksą.

Stipriai pašalus, Vėžaitinės miške atsirado geros sąlygos dirbti vežėjams, jie gabeno į pamiškės sandėlius rąstus. Feliksas ir dar vienas atokiau darbavęsis kaimynas išgirdo pagalbos šauksmą. Metę darbą, vyrai nuskubėjo šauksmo link. Pribėgę mato: tarp eglaičių šokinėja žmogus su kirviu rankoje ir ginasi nuo jį puolančio vilko. Gavęs progą, kerta jam į kaktą. Vyrai čiupo baslius ir pasišovė vilką užmušti. Tačiau vilkas išvengdavo smūgių, nes gelbėtojams užsimoti trukdė eglaitės.

Pamatęs, kad didesnė grėsmė kyla iš vyrų su basliais rankose, vilkas šoko prie Felikso ir suleido iltis jam į koją žemiau kelio. Brolis visu kūnu užgriuvo vilko liemenį. Atskubėjęs su kirviu darbininkas, suvarė kirvio ašmenis vilkui į sprandą.

Vyrai įtarė, kad vilkas buvo pasiutęs. Jau ne pirmi metai pamiškėse matėsi negyvų lapių, kritusių nuo pasiutligės, skeletai.

Gydoma nuo tos baisios ligos tada buvo tik Kaune. Brolis Feliksas su nukirsta vilko galva ir triušiu narvelyje išbildėjo traukiniu į Kauną, kur gydėsi visą mėnesį.

Kiek kartų yra tekę matyti vilkus, sekioti juos žiemą pėdomis! Vienu metu buvo užvaldęs noras vilką sumedžioti, tačiau visi susitikimai su vilkais buvo netikėti ir baigdavosi taikiai. Kartą, laukiant šernų prie avižų, įšoko į atvirą lauką stambus vilkas, bet tamsoje nebuvo galima jo įžiūrėti. Tik po to, kai pilkasis, užbridęs ant žmogaus pėdų staiga metėsi iš avižų, supratau, kad būta vilko ir ne vieno. Nukeliavę apie šimtą metrų, jie net šeimyninę rieteną surengė.

Kitą kartą, laukiant iš medžioklės grįžtančių vilkų, užšalo šautuvas, nes buvo patekęs lašas kitas vandens, nepasisekė šautuvą šaltyje užtaisyti. Pora vilkų, nieko nepajutę, praėjo tikro šūvio atstumu ir nubrido į mišką dienos poilsio.

Kartą rugpjūčio mėnesį du vilkai lyg pasityčiodami Endriejavo miestelio pakraštyje, netoli mano namų, dienos vidury sudraskė kaimyno ožką. Buvo ir daugiau panašių siurprizų.

2005 metų žiemą miško kirtėjams stiprūs vėjai parūpino papildomo darbo. Tvarkant vėjovartas Patyrio miškuose, atsitiko dar vienas, vilkų įžūlumą patvirtinantis įvykis. Miško kirtėjai susėdo pietauti. Netrukus jų dėmesį patraukė keistas triukšmas. Vyrai mato, kaip vilkai netoliese vaikosi mangutą. Nejudrų žvėrelį greit pagavo ir ten pat sudraskė. Kitas mangutas, sprukdamas nuo plėšrūnų, įkrito į mašinos paliktą provėžą. Jam likimas buvo ne ką palankesnis, jį pagavo miško kirtėjai. Apie tą įvykį papasakojo eigulys Nedas Račkus.

Tačiau planinių medžioklių metu Endriejavo medžiotojai keletą vilkų yra nušovę.

Domėjimasis vilkais davė naudos. Ne kartą klausiausi jų šeimyninių rietenų, koncertų, tyrinėjau jų medžioklių taktiką, gėrėjausi didinga, tvirta išvaizda. Nesu iš tų, kurie tik ir propaguoja vilką, kaip miško sanitarą, bet ir nemanau, kad vilkus būtina išnaikinti.

 

Paskui dėmėtą katę   

 

Vasaris. Sniego - per trejetą sprindžių. Naktį dar pasnigo.

Pasvėręs ant peties kuprinę, keliauju Rietavo link, kur abipus kelio juoduoja miškai. Pakelėse pripėduota kiškių, lapių.

Baigėsi laukai. Iš Patyrio miško per kelią driekiasi virtinė stambių pėdų. Gal praėjo vilkas? Bet ne: pėdos apvalios, dailios. Žiūri ir įsivaizduoji didžiulį nerūpestingą katiną, netaikantį pėda į pėdą, smalsiai apžiūrinėjantį pamiškę, atidžiai besiklausantį mažiausio krebždesio.

Lūšis perkirto kelių hektarų miškelį, daubą, įžengė į didesnį mišką, Riekašine vadinamą. Eglyno pakrašty stabtelėjo, klausėsi. Keletą žingsnių sėlino. Pasileido šuoliais per retą eglyną. Už 30 metrų nužingsniavo palikdama tarp pėdų giloką velkę. Pasirodo vis daugiau sniegu apsivėlusių kraujo lašelių. Lūšis pagavo kiškį.

Stebiu pėdsaką dar kartą iš pradžių, vis labiau nusivildamas. Buvau įsitikinęs, kad ilgakojis gerokai pavedžios lūšį už nosies, nes jo šuolis nė kiek ne menkesnis. Pakako vos kelių dešimčių metrų ir kiškio jau nėra... Matyt, žvairys per vėlai pajuto pavojų.

Čia pat lūšis papusryčiavo. Likusią pusę rūpestingai užkasė į sniegą ir nužingsniavo vėjovartos link. Darau lanką ir matau, kad iš po suvirtusių eglių lūšis išdulkėjo trimetriniais šuoliais. Vadinasi, pažadinau sočią kūmą iš miego.

Mąstau, kad reikėtų sukti atgal, miške lūšies nepavysi. Bet iki saulėlydžio dar pora valandų laiko. Įdomu, ar žvėris išdrįs šuoliuoti per atvirus Letauso laukus stambesnio miško link. Seku pėdomis.

Lūšis šuoliavo neilgai, per tankumynus nubrido sparčiu žingsniu. Lenkia lanką, uždaro apskritimą. Še tau: lūšis nė nemano iš šio miško kraustytis. Baigiu ir aš įveikti ratą. O lūšis jau mano pėdomis traukia! Darosi įdomu.

Kai apsukome dar po ratą, patogioje vietoje sustoju, atsitraukiu nuo pėdų į šalį, paruošiu foto snaiperį ir pasislėpęs laukiu, kada dėmėtoji iš inercijos “užbris ant objektyvo.”

Laukiu pusvalandį, dar dešimt minučių. Darosi šalta – apie 10 laipsnių. Aišku: lūšis fotografuotis neateis.

Pėdinu atgal ieškoti, kur kūmutė įstrigo. Nueinu ne daugiau šimto metrų. Apsnigta krūva kirvamalkių, ant jos - šviežias guolis. Ir šuolis nuo malkų į šalį. Na ir gudruolė: tu šalk, o aš ramiai pamiegosiu.

Nusileido saulė. Naktį šaltukas dar paspaus. Iki namų apie penketas kilometrų, sušilsiu kaip reikiant.

... Praėjo keletas dienų. Pažįstamas medžiotojas papasakojo: į Girdvainių fermas atslinko iš miško ir po ėdžiomis palindo lūšis. Paėmęs pagalį, šėrikas pabandė neprašytą svečią išvyti. Miškinei katei nesvetingo šeimininko elgesys nepatiko, tad su juo susikibo taip, kad vatinės šimtasiūlės gabalai lėkė į visas puses. Atskubėjęs į pagalbą kitas darbininkas peštynes nutraukė - nusmeigė lūšį šake. Paaiškėjo, kad lūšis sirgo pasiutlige.

Vis dėlto gerai, kad ta dėmėtoji katė neatėjo į pasimatymą, kai jos taip nekantriai laukiau. O gal tai buvo kita lūšis?

 

Usūriniai šunys 

 

Praėjusio šimtmečio viduryje apie tuos žvėrelius nedaug tebuvo žinoma. Jie ant mūsų galvos lyg iš dangaus nukrito. Tiksliau: atsikraustė iš kaimyninių šalių. Netrukus apie juos imta kalbėti kaip apie žalingiausius mūsų faunai žvėris. Tiesa, usūriniai šunys iš pradžių buvo globojami, ribojamos jų medžioklės. Paskui nutarta be gailesčio naikinti ištisus metus, nes ėda visa, kas gyva ir pasižymi nepaprastu vislumu. Taip jau pas mus yra: kai ką giriame, tai giriame, o ką peikiame, tai irgi - be išlygų. O juk kai pamąstai, tie žvėrys žiemą, kai paukščiams sunkiausias pragyvenimas, miega susiradę šiltą vietelę. Pavasarį taip pat ne visu būriu puola medžioti. Na, vasarą tai šių šunų šeimynos apšniukštinėja savo valdas tikrai kruopščiai.

1977 metų vasarą kurį laiką stebėjau porą šeimynų, kuriose buvo 17 jauniklių. Jaunikliai nebuvo lepinami nei paukštiena, nei zuikiena. Ištisas valandas braidė po žolę, rinko visa, kas ėdama. Ir visada buvo alkani. Seniai su grobiu pasirodydavo 2-3 kartus per dieną, o ir tas pats buvo menkas. Dėl jo tarp jauniklių užvirdavo tokios grumtynės... Gaila, bet mano stebėjimai netikėtai baigėsi, šuniukus kažkas sunaikino.

Būdavo keista: stoviniuoji kur nors netoli usūrinių šunų buveinės ir paukščiukai čiulba, ir vabalai ropoja, lizduose – savas gyvenimas. Jerubė ir ta už pusšimčio metrų švilpčiodama kviečia į būrį žmogaus išbaidytą šeimyną. O kartą netoli apgyventų urvų aptikau porą slankų jauniklių, juos nufotografavau. Tai mano vienintelė pažintis su slankos šeimyna ir ta pati kaimynystėje su nuolat alkanais plėšrūnais.

Kelia abejonių tvirtinimas, kad pas mus usūriniai šunys per vasarą išaugina 2–3 vadas. Praėjusių metų žiemą trejetas medžiotojų su urviniu šunimi pagavo apie 60 urvinių žvėrių, daugiausia usūrinių šunų. Daug, tiesa? Bet mūsų apylinkėse tokiu amatu užsiimama ne nuolatos. Kritus kailių paklausai, ištisas dešimtmetis usūriniams šunums buvo ramybės amžius, jų galėjo prisiveisti šimtai. Bet taip neatsitiko. Kita vertus, niekas ir nesiūlo uždrausti šių žvėrelių medžiokles. Jų kailiai tvirti, patvarūs, šilti ir gerai atrodo.

Usūriniai šunys – gana įdomūs žvėreliai. Nors vaikų atsiveda daug, tačiau moka juos saugoti, priešų valiai nepalieka. Tuo teko pačiam įsitikinti.

Kartą, pasiraitojęs kelnes – nulijo gaivus vasaros lietus – bridau per aukštą nedidelio ąžuolyno žolę. Dėmesį patraukė keistas niurzgėjimas. Žolė netoliese linguoja, artinasi būrelis pusaugio kačiuko dydžio žvėrelių. Iš paskos seka gauruota mamytė. Net juokas suėmė: tikras vaikų darželis. Palengva išsitraukiu iš kišenės regztą tinklelį, skirtą produktams nešioti, užmetu ant labiausiai užsiėmusio vabalų paieška šuniuko, trepteliu koja, kad mamytė nesumanytų apibraižyti man nuogas blauzdas ir ristele nešuosi laimikį į pamiškės dobilieną. Čia šuniuką paleisiu ir bandysiu nufotografuoti foto snaiperiu. Na ir prasidėjo kankynė! Žvėrelį padedu tinkama poza, o tas argi stovės. Arba nusisukęs skubinasi tolyn, arba puola mane rėkdamas tokiu balsu, kad net ąžuolynas aidi. Iš pusės negatyvinio filmo, tik vienas kadras gavosi pakenčiamos kokybės. Objektyvo židinio nuotolis 300 mm, ryškumo zona maža, žvėrelis nė sekundei nenustygsta vietoje... Ir tas rėkimas jau skamba ausyse net tada, kai paauglys sekundei nutyla.

Intuityviai pakeliu akis ir matau: nuo ąžuolyno, beveik nesiekdama kojomis žemės, atskrenda vaiko gelbėti mamytė. Greit apsisprendžiu, kad laukti, kol žvėris įsikibs dantimis į basą koją, būtų neprotinga, pereinu į puolimą. Bėgame abu, atstumas tarp mūsų sparčiai mažėja. Sieksnis, dar. Nejaugi nepadės taktika, kai geriausia gynyba – kontrpuolimas?!

Padėjo. Mangutė, likus porai metrų, staiga pasuko atgal. Ir aš taip pat. O šuniuko – nė kvapo, nė balso. Po minutės, kitos mamytė ir vaikas susitiks ąžuolyne.

Usūriniai šunys sudaro patvarias poras. Užtikti abu vienoje vietoje, jie dažniausiai nebėga kas sau. Medžiotojas, paėmęs vieną, paprastai be vargo pagauna ir kitą žvėrelį.

Kartą medžiotojas žiemos atlydžio metu surado dviejų šunų pėdas, pasekė jomis. Netrukus pastebėjo, kad usūriniai šunys dingo eglynėlyje po storu sniego sluoksniu. Sumynė sniegą apie eglaites, kur manė būsiant porelę, ėmė sniegą sklaidyti. Gerokai sušilęs stabtelėjo, pažvelgė į šalį ir mato: už keleto metrų stovi usūrinis šuo ir laukia, kada pasirodys jo draugė. Žvėrelis buvo pagautas. O juk galėjo nepastebėtas dingti tarp eglaičių.

Sužeistas ar apsvaigintas usūrinis šuo gali apsimesti negyvu ir vėl atgyti kuprinėje ar padėtas kur nors nuošalesnėje vietoje. Taip usūriniai šunys ne vienam medžiotojui yra nušluostę nosis.

 

Kas greitesnis? 

 

Saulėtas gruodžio rytas, keletas laipsnių šalčio. Ir pirmas sniegas. Balta ir neįprastai tylu. Pietryčiuose savo neilgą kelią pradeda pramigusi saulė. Lengvas apdaras, sunkoka kuprinė. Ir pilna planų bei vilčių galva, laukimas kokio nors ypatingo, netikėto nuotykio.

Štai ir Vinkurė. Suradęs patogią vietą, peršoku upelį ir – jau vadinamajame Arklių pastauninke.

Kiškių ir lapių pėdos kryžiuojasi, susibėga į takelius. Ir visa tai – per vieną naktį. Gausu žvėrių, ką ir besakyt.

Iš viržių pakyla būrelis mėlynsparnių tetervinų ir su švilpesiu skrenda Arudinės miško link.

Kiaunės pėdos. Bandysime pasekti. Netrukus pėdsakas pasikeičia, kiaunė leidžiasi šuoliais, reiškia – pasibaidė. Ką gi, palenktyniausime. Štai ir jauno miškelio pakraštys, toliau – atviras laukas. Kiaunė bandė grįžti į miškelį, bet, matyt, buvau jau perdaug arti, tad, padariusi keletą šuolių į šalį, liuoktelėjo į pusaugę eglaitę. Čia ją ir užtikau.

Einu aplink eglaitę, bandau pastebėti žvėrelį, o tas vis pereina į kitą kamieno pusę. Na, gudruolė. Jos šokamas ratelis mažytis, o mano?

Galiausiai kiaunei įgriso tas monotoniškas šokis. Įkopusi į pačią eglės viršūnę, ėmė apžiūrinėti įkyrų žmogų. Nufotografavau ir palikau ramybėje, juk prieš akis – visa diena. O kai tokia sėkminga pradžia, tai ir nuotykis, reikia tikėtis, ne paskutinis.

Suku Kintrimų link ir žingsniuoju, kol ima darytis karšta.

Saulė kažkaip nepastebimai apsiblausė, ėmė kristi retos snaigės. Netrukus dangus, kaip sakoma, tiesiog praplyšo. Sninga tokiais ubago kąsniais, kad matomumas nesiekia poros dešimčių metrų. Še tau - nuotykis. Beveik dešimt kilometrų nužingsniuota tik tam, kad grįždamas klampotum gilų sniegą. Gana laukti. Per sprindį jau prisnigo, po valandos bus antrątiek. Namo! Nuotaika sugadinta, aparatų metalo svoris padvigubėjo, žiūronai... Kam jie dabar reikalingi?

Brendu. Kelias į namus jau sutrumpėjo pora kilometrų. Miškelio pakraštys, retai išsibarstę alksniokai. Lapės šviežios pėdos. Ta pačia kryptimi, mums pakeliui. Iš po krūmo lapė pabaidė kiškį ir nušuoliavo jam iš paskos. “Bergždžios tavo pastangos”, – galvoju. Įdomu, kiek užteks laputei jėgų vytis suaugusį kiškį.

Melioruotų laukų platybė. Nustojo snigti. Lapė vis dar vejasi, jau bus visas kilometras nuo lenktynių starto. Azartas pagauna ir mane, spartinu žingsnį. Dar kilometras! Už poros šimtų metrų – miškas ir Šalpės dauba. Kiškis bando pavingiuoti, lapė neria tiesiai. Bet atstumas tarp lenktynininkų nemažėja. Taip ir įskuodė abu į mišką. Kiškis paslydo ant apsnigtų lapų, bet lapė buvo dar tolokai, griebti nebandė. Status ir ilgas Šalpės skardis. Kiškis vėl paslydo, vertėsi per galvą. Lapė priartėjo. Kiškiui vėl nepasisekė. Trumpesnės priekinės kojos labiau tinka bėgti į kalną, o ne pakalniui. Šlaito papėdėje lapė kiškį sugriebė. Grumtynės truko neilgai. Matyt pavargusi lapė čia pat užkasė kiškį sniegu, o pati nužingsniavo per pievelę, perėjo užšalusią Šalpę ir atsigulė skardyje po medžiu. Iš jos guolio kaip ant delno matėsi paslaptingas sniego kauburėlis.

 

Prie kritusio briedžio 

 

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakarų Lietuvos miškuose briedžių buvo kaip niekada daug. Klaipėdos miesto ir rajono medžiotojai 1981 metų rudenį eksportui sumedžiojo 111, tačiau šių žvėrių banda ne kažin kiek tepraretėjo.

Intensyviai medžiojant, pasitaikė nuo žaizdų kritusių, neatrastų briedžių. Jie atitekdavo miško plėšrūnams žvėrims, krankliams ir varnoms.

Kartą, žiemos pradžioje, girininkas davė žinią, kad prie kritusio briedžio pastebėta ne tik lapių, bet ir vilkų pėdų. Kuris medžiotojas nenorės nušauti vilką? Ir masalas ne bet koks, ir tik už gero kilometro nuo girininkijos. Verta pabandyti.

Pagal girininko nupasakojimą, briedį atradau iškart. Sustojau per gerą atstumą, apsidairiau, kaip būtų geriau prieiti, kur pasislėpti. Netoli masalo riogso nuvirtusi eglė, šaknimis į briedžio pusę. Vėjas dvelkia nuo masalo eglės link. Viskas lyg specialiai patvarkyta, tik sėskis prie šaknų vainiko ant kamieno ir lauk.

Laukiu. Saulė pro medžių šakas dar varsto apsnigtą mišką, bet jau tuoj tuoj pasislėps visai. Antrapus briedžio, per poros dešimčių metrų atstumą, pražingsniuoja laputė, bet pavakarieniauti nesiskubina. Gal ir gerai, juk atėjau laukti vilkų.

Šiluma iš po kailinių kažkur dingsta, bet nešalta. Temsta greitai. Tankumynas už briedžio lavono liejasi į juodą akliną sieną. Jaučiu, kad miškas netuščias, kažkas tankumyne vaikšto, spingteli nulaužta sausšakė. Žvėrys laukia kol visiškai sutems. Gal ant žmogaus pėdų užbrido, pasidarė atsargesni.

Staiga miškas atgijo. Stambūs žvėrys atskuba visu būriu. Širdies ritmas įsibėgėja, akys pro plyšį tarp šaknų skverbiasi į tamsą. Jau užgriuvo dvėselieną. Darbuojasi taikiai, girdisi tik čepsėjimas. Nuo maitos atslenka dvoko debesis, net kvapą užima.

Pagaliau žvėrys susirieja. Betgi čia ne vilkai, o šernai, kad juos kur ragana nujotų. Nušauti šerną dabar būtų vieni juokai, tik kas jo mėsą valgys. Nors, tiesą sakant, nušovęs šerną, niekada nežinai, kuo jis vaišinosi... Bet čia viskas taip akivaizdu ir taip šleikštu, nors imk ir bėk. Imu nevalingai, nesisaugodamas muistytis, gal pajutę įtartinus garsus šernai nuo masalo patyliukais pasitrauks ir užleis vietą prie puotos stalo vilkams. Netekęs kantrybės, pusbalsiu sakau: ”Gal jau baikit gadinti orą jūs, juodi velniai”. Bet tie ir negalvoja baigti. Užrėkiu: ”Jukš, paršai!” Sekundė tylos. Link manęs atrisnoja juoda masė. Uodžia orą, klausosi. Pagaliau – pavojaus signalas. Visa banda, laužydama sausledžius, nušuoliuoja į tyrus.

Ar dvokas susilpnėjo, ar uoslė apsiprato, bet kentėti galima, laukti dar nenusibodo.

Netoliese ūkčioja ir verkšlena pelėda. Tankumyne vėl girdisi neaiškūs prislopinti garsai. Nieko nuostabaus, juk pašautas briedis ne vienam plėšrūnui – pigus stalas, leisiantis lengviau ištverti šaltą žiemą. Atėjęs su šviesa, nevaikštinėjau aplink maitą, tad ir nežinau, kiek ir kokių lankytojų čia būta.

Kažkas braunasi per virtuolės eglės, ant kurios kamieno sėdžiu, šakas. Stabteli, klausosi, vėl braunasi. Aišku, kad ne vilkas, bet visgi kažkoks įžūlus padaras. Gali būti kiaunė. Ar lūšis? Tik nefantazuok. Gal nejauku vienam miško viduryje naktį? O gal čia paprasčiausia pelė?

Kažkaip keistai suurzgė. Urzgia ir artinasi. Rodos, ištiesi ranką ir – tiesiai žvėriui į pražiotus nasrus. Imu prožektorių, pašviečiu. Ant kamieno už trejeto sieksnių prigludęs tūno žvėris. Į mane sminga šviesos sužadintos akys, ilgoka uodega nervingai plaikstosi į šalis. Kiaunė!

Nutilo, bet nebėga. Išjungiu prožektorių. Kiaunė vėl urzgia ir atrodo, kad slenka artyn. Taip, kiaunė užkariavo dalį kamieno ir įžūliai spokso į mane. Nemanau, kad žvėrelis išdrįstų pulti. Aš jai nepageidaujamas svečias, todėl turiu būti nuvarytas šalin.

Užgesinus prožektorių, vėl viskas kartojasi. Kiaunė jau už poros metrų. Ar pasiuto, kad tokia nebaikšti, net žmogaus nebijo. Pagrabaliojęs apie šaknis, atlaužiu sušalusį grumstą ir švysteliu kiaunės link. Atsimušęs į kamieną, grumstas subyra į smulkius gabalėlius. Prožektoriaus šviesa gerokai sustiprina atakos efektą. Kiaunė liuokteli nuo kamieno ir dingsta tamsoje.

Įdomu, kas dar aplankys. Gal vilkas ar vilkai? Tačiau nebuvo nieko, tik šaltukas, skaldydamas medžių kamienus ir pliaukšėdamas lyg botagu, varė iš slėptuvės.

Mūsų miškuose dažniau sutiksi miškinę kiaunę. Tačiau yra ir akmeninių. Apie 1985 metus akmeninė kiaunė buvo pagauta Klaipėdos rajono Ruigių kaime. Šios kiaunės pastoviai gyvena po Endriejavo vidurinės mokyklos pamatais. 1997 metais Rietavo turguje medžiotojas iš Žemaitijos vidurio siūlė kailių supirkėjui apie dvidešimt kiaunių kailiukų. Akmeninių kiaunių kailiukų buvo apie trečdalis viso siūlomo kiekio.

 

Nepasisekusi medžioklė   

 

Dar apie kiaunes. Ankstyvą pavasario rytą klaidžiojant paežerės miškeliuose, netoliese pasigirdo nerimastingas varnų krankimas.

Iš visų pusių į įvykio vietą beregint nuskubėjo dar keletas pilkųjų. Triukšmas ne tik nesiliauja, o ir stiprėja. Kaip nepasidomėsi, kokia to įvykio priežastis. Tikriausiai koks vanagas ar lapė sudrumstė paukščių ramybę. Eidamas keliuku, lėtinu žingsnį, dairausi. Iki įvykio epicentro liko apie 50 metrų. Į mane varnos nekreipia jokio dėmesio, jos kažką veja iš tankios, pusaugės eglaitės. Bet ir įsibrovėlis nesitraukia. Jau imu nuo peties foto snaiperį, nustatinėju atstumą, objektyvo angos dydį.

Pagaliau iki eglaitės liko apie penkiolika metrų. Jau matau varnos lizdą. Prie jo iš vienos pusės artinasi kiaunė, o kitoje pusėje tupi varna. Tarp jų – ne daugiau kaip poros sprindžių tarpas. Varna nė sekundei nepaliauja rėkti, o kiaunė pamažu sėlina artyn. Kiaunei kišant snukutį į lizdą, varna kerta į patį nosies galiuką, nuo kurio jau laša kraujo lašai. Bet čia pat gulintys varnos kiaušiniai – gal ir varniokai – išalkusią kiaunę taip masina, kad ji yra pasiryžusi dėl jų net kraują pralieti. Ji bando pasiekti laimikį vėl ir vėl, bet ir varna nelinkusi nusileisti, nes gina savo lizdą ir yra pasiruošusi aukotis.

Mano bandymas prieiti kaip galima arčiau, ginčą išsprendė varnos naudai, kiaunė įsiropštė į greta augančią drebulę. Ji pati pajuto didžiulį pavojų. Arti nėra didesnių medžių, į kuriuos būtų galima peršokti ir nutolti nuo žmogaus. Leistis žemyn taip pat nedrįsta. O varnos neatstoja, neduoda ramybės, nes priešas dar čia pat. Į pagalbą pilkosioms jau skrenda kuosos. Jos rodo ne mažesnę narsą, kaip ir pilkosios, rėkia nutūpusios prie pat kiaunės, o ta stebi žmogų susigūžusi ir nelaiminga.

Medžiai dar nebuvo sulapoję, todėl pasitaikė proga iš visų pusių apžiūrėti baikštų žvėrelį, gerokai sumažinti filmo atsargą.

Dar pabandžiau nuvilioti kiaunę žemiau, atsitraukęs toliau nuo medžių, pasislėpiau už eglaitės. Kiaunė po kurio laiko tikrai pajudėjo iš vietos, perlipo į žemesnę drebulę. Čia ir vėl bandžiau fotografuoti. Pakartojus atsitraukimo manevrą dar kartą, kiaunė nelaukė, ji nušoko iš kelių metrų aukščio ir dingo krūmuose.

 

Paslaptingas barsukas 

 

Barsukas ne toks jau retas žvėrelis, bet nedaug kas gali pasigirti jį matęs gamtoje. Visas žiemos ir vasaros dienas jis praleidžia urve. Medžioti išeina pritemus, grįžta auštant. Žinoma, jog darbštumo, tvarkingumo ir meilės švarai jam netrūksta. Šis žvėrelis per vieną naktį iš urvo gali iškasti apie ketvirtį kubinio metro smėlio. O kaip šauniai priekinių kojų nagais grėbia sausus lapus ir žolę guoliui iškloti. Sugrėbęs krūvą lapų, apglėbia ją priekinėmis kojomis ir atatupstas traukia į urvą. Letenėlėmis nugrėbia lapus didžiuliame plote taip švariai, kad tik mėlynių stagarai bekyšo.

Už 20–30 metrų nuo urvų įsiruošia tualetus, ir joks save gerbiąs barsukas neterš taip, kaip lapė ar mangutas - kur papuolė. Sakoma, kad tie nevaleikos net išgyvendina barsukus, priteršę jų urvus. Teko matyti, kaip lapė atgrasė barsuką nuo kritusio briedžio. Per atlydį briediena panoro pasivaišinti barsukas. Tai nepatiko lapei. Ką sugalvos kūmutė, jei ne klastą? Priteršė apgraužtą briedžio ausį, pribjaurojo ant tako. Barsuko takelis per drėgną sniegą užsidarė.

Ar barsukas toks jau niūrus, kaip pasakojama? Nepasakyčiau. Vieną šiltą gegužės vakarą barsukų urvo angoje pasirodė dvi išilgai dryžuotos galvos. Vienas barsukas mane pajuto iš karto, o kitas buvo linksmas ir nerūpestingas. Jis iš pradžių mėgino išvilioti bailį modamas letena, vartydamasis, kviesdamas imtynių. Kai ir tai nepadėjo, pamėgino ištempti iš urvo, stvėręs už apykaklės. Šis nepakluso, pasislėpė urve. Tada drąsusis barsukas apgraužė sausą medžio šaką, nunešė į urvą keletą glėbių lapų, kol galų gale aptiko mane. Priėjo per 2-3 metrus, apžiūrėjo, apuostė. Stovėjau nė nekrustelėdamas. Nors uodai negailestingai kandžiojo, judėjau tik tiek, kiek reikėjo foto filmui persukti. Barsukui pasirodžiau įtartinas. Ypač neįprastai žvėreliui pasirodė blykstės žaibavimas, tad irgi pasiskubino slėptis urve.

Taigi, barsukas ne toks jau niūrus. Na, o paslaptingumo jam tikrai netrūksta. Pabandyk sužinoti, ką jis veikia po 1- 2 metrų storio žemės sluoksniu!

 

Ak tie kiškiai! 

 

Atrodo, kad kiškis sutvertas visokio plauko ir plunksnų plėšrūnams nagams ir dantims pagaląsti. Kas tą vargšą zuikelį neskriaudžia, pradedant žebenkštimi ir baigiant vilku, vanagu ar pelėda. (Visus plėšrūnus pranoksta žmogus.)

Vienam, žiūrėk, bus morką ar kopūstą apgraužęs, kitam obelį ar slyvą patrumpinęs ar nužievėjęs, trečią iš balno išvertęs, kaip antai didįjį karvedį  Napoleoną. Kaltas kiškelis ir tada, kai jo kaltė neįrodyta. Tik pasakose kiškis drąsus, šaunus, gudrus, net išdaigininkas. O kaip yra iš tikrųjų? Na, tarpusavyje kiškiai per vestuves lupasi, net plaukai dulka, o patelės, aplink susėdusios, atsigėrėti negali. Kartais kiškis galingu užpakalinės kojos spyriu pavaišina medžiotoją ar šunį. Bet jėga savo skriaudėjams kiškis priešinasi labai retai. Dažniausiai jį gelbsti greitos kojos ir instinktyvios gudrybės. Miegoti kiškis nenugriūs kur papuolė. Prieš atsiguldamas nepatingės sudvejinti pėdsakus, tinkamoje vietoje padarys galingą šuolį į šalį ir atsiguls galva į savo pėdsaką. Eina, žiūrėk, kiškio pėdomis lapė ar medžiotojas pro šalį, o žvairys jau rąžosi, ruošiasi šuoliui. Kol persekiotojas galų gale susigriebia esąs apgautas, kiškio jau ir guolis atvėsęs. Jauni kiškučiai neturi kvapo kaip suaugusieji, todėl plėšrūnams sunkiau juos aptikti. Be to, kiškučiai labai kantriai guli vienoje vietoje ir laukia, kol bėgdama pro šalį zuikė pamaitins.

Žiemą kiškiai būna aktyvūs tik tada, kai negilus sniegas, ar kai ant sniego susidaro pluta. Išimtis ir kiškių vestuvės. Kaip nejudėdamas žmoną susirasi?

Stebėti kiškių vestuves tikrai įdomu. Pirmiausia dėl to, kad gali įsitikinti, daug ar mažai jų yra, nes vestuvės vyksta ir dieną. Nors dabar kiškių yra gerokai mažiau, negu būdavo pereito šimtmečio viduryje, vis tiek teko matyti viename būryje po šešetą, aštuonetą ilgaausių. Sėdi būrys maždaug aro plote, rodos visai nesidomi vienas kitu. Staiga pora vyrų atsistoja vienas prieš kitą ir pradeda priekinėmis kojomis skaldyti vienas kitam antausius. Raundų trukmė gal kiek trumpesnė negu bokse, bet azartas nė kiek ne mažesnis.

Kiškių buvo labai sumažėję melioruojant laukus, naudojant žemės ūkio techniką ir pesticidus. Dabar, kai didžiuliai žemės plotai dirvonuoja apleisti, net pradeda apželti krūmais, kiškių giminė vėl atsigauna. Didžiausią žalą kiškiams dabar daro ne žmogus, o įvairūs plėšrūnai, ypač lapės, mangutai, vanagai ir baltieji gandrai. Pastarųjų turime daug, ir tuo galime didžiuotis. Bet, mano įsitikinimu, gandrai išgaudo daugiau kiškučių ir paukščių jauniklių, negu visų rūšių vanagai kartu paėmus.

Savisaugos požiūriu kiškis yra gerokai gamtos nuskriaustas. Kiškis greit sureaguoja į priešo judesį, bet neatpažįsta ramiai tūnančio ar atsargiai sėlinančio. Jei medžiotojas, net visai nepasislėpęs, stovi miško ar kokio daikto fone, kiškis nemato. Lapė ar vilkas tokiais atvejais žmogų ar gyvulį atpažįsta iškart.

Pasitaiko atvejų, kai žvairys žmogų pergudrauja. Jis nekyla iš guolio, kai yra gerai pasislėpęs, sningant. Kartą prie mažos, gausiai apsnigtos eglaitės prastovėjau apie pusvalandį. Aplinkui nesimatė nė pėdelės. Ruošdamasis eiti, užkliudžiau eglaitės šaką. Kiškis tiesiog susprogdino į gabalus baltą eglaitės sniego apdangalą, šovė iš po jos taip netikėtai, jog man beliko padėkoti Angelui sargui, kad nesėdžiu kaip Napoleonas ant žirgo.

Kartą žiemą privertė tiek sniego, kad eiti buvo neįmanoma. Pasižiūrėjus pro langą pasirodė, kad kiškis bus patrumpinęs obelaitės šakas. Einu į kiemą, stoju ant slidžių ir suku didoką ratą, ieškau kiškio tako. O tako – nėra. Traukiu tiesiai per sodelį atgal. Nuo aukščiausios pusnies keteros pakyla kapliadantis sodininkas ir nedideliais šuoliukais nenorom traukiasi į sodo pakraštį. Nuo jo guolio iki namo kampo buvo ne daugiau šešeto metrų atstumas.

Mūsų miškuose dar gyvena baltieji kiškiai. Jų yra Dausynų, Patyrio, Vėžaitinės, Kelmynės ir kituose miškuose.

 

Bebrai 

 

Praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje bebrai buvo atsidūrę prie išnykimo ribos. Apie kiekvieną bebrų stebėjimo atvejį pranešinėta kaip apie didžiausią atradimą. Jų medžioklė buvo uždrausta. Bebrų vėl ėmė daugėti, jie užkariavo vis naujus upelius, ežerus, tvenkinius, melioracijos kanalus. Vėl imta po truputį bebrus medžioti. Atkuto ir brakonieriai, nes bebrų kailių paklausa SSR Sąjungoje buvo didžiausia. Bebrams vėl atėjo – kaip ir kitiems švelniakailiams – sunkūs laikai. Ypač nukentėjo šie žvėreliai XX a. paskutiniais dešimtmečiais.

Tačiau bebrų populiacija jau buvo tokia galinga, kad brakonieriai tik pristabdė žvėrelių skaičiaus didėjimą. Netrukus visos bent kiek tinkamos bebrams gyventi vietos vėl buvo užpildytos. Pavyzdžiui, apie nedidelį Kapstato ežerą bebrai surentė daugiau nei dešimtį namelių. Kiek šeimų apsigyveno upelių šlaituose? Nustatyti nėra paprasta, nes čia ištisai matosi bebrų urvai ir jų veiklos pėdsakai.

Platesnį mastą įgijo ir bebrų daroma žala. Jie ne tik užtvindo ir numarina nemažus miškų plotus, bet ir pertvenkia upes, trukdydami migruoti neršiančioms žuvims. Veiviržo upelis yra paskelbtas ichtiologiniu draustiniu, jame neršia lašišinės žuvys. Tačiau žuvų judėjimas yra labai apsunkintas, nes aukštupyje kas keli šimtai metrų žuvims kelią pastoja bebrų užtvankos. Bebrai čia įsteigė savo draustinį.

Lengviausia bebrą pamatyti pavasarį, kai ežerai ir upės apsivalo nuo ledo. Tada bebrai būna aktyvūs ištisą dieną. Vasarą atvirose vietose bebrai užsibūna tik prietemų metu. Pamatyti (tuo labiau – nufotografuoti) bebrus vasarą trukdo vešli pakrančių augmenija. Kartą, brendant per vešlia žole apaugusias pelkes, reikėjo peržengti platoką bebrų kanalą. Darau plačiausią žingsnį ir staiga pajuntu, kad iš po kojų aukštyn šovė galingas vandens stulpas, išmaudydamas mane nuo galvos iki kelių. Tai buvo taip netikėta, kad pamaniau, jog po manimi sprogo mina ar granata. Tik apsidairęs supratau, kad tai bebro darbas. Jis ramiai tūnojo pasislėpęs žolėse ir laukė, kol jo nepastebėjęs praeisiu pro šalį. O kai tą slapuką apžergiau, jis tėškė savo kultuve į vandenį ir, sukeldamas didžiausią bangą, nuvingiavo magistralinio kanalo link.

Įdomu stebėti, kaip bebras graužia medį. Jo dantys lyg išgaląsti kaltai skobia piršto storumo drožles. Pirmą kartą tas drožles pamatęs žmogus ilgai laužo galvą, kokiu įrankiu jos atpjautos. Ir lieka neatspėjęs, nes stebina tų drožlių dydis ir jėga, su kuria jos padarytos. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiausių rąstų plukdymą vandeniu, statant užtvankas.

Ne taip paprasta išardyti bebrų užtvanką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bebrai ją krauna chaotiškai, kaip papuolė. Bet atidžiau įsižiūrėjus nesunku pastebėti, kad užtvenkta meistriškai, turint galvoje, kad bebrai negali sukalti į gruntą polių. Nuo apačios į viršų užtvanka menkėja, tačiau ir siaura šiekštų ir dumblo juosta patikimai atlaiko didoką vandens masės spaudimą. Kaip ta proga neprisiminsi vieno kolūkio pirmininko bandymą užtvenkti nedidelį upelį. Dirbo galingi buldozeriai, eskavatoriai, mašinos gabeno akmenis, skaldą ir gelžbetoninius blokus, buvo sunaudota tonos cemento... Iš pažiūros tvirta užtvanka buvo išardyta pirmo pavasarinio potvynio...

Ankstų rytą, ilgokai braukęs nuo žolių ir krūmų rasą, mėgstu tyliai priėjęs atsisėsti prie bebrų trobelės. Jos viduje girdisi prislopintas bruzdesys, bebriukų balsai. Tie bebriukai – tikri niurzgaliai. Nesunku įsivaizduoti, kaip jie trinasi apie motiną, prašo, verkšlena, reikalauja, apsistumdo. Jei tuos balsus įrašytum ir duotum paklausyti auditorijai, dažnas lapelyje užrašytų maždaug tokį spėjimą: tai daugiavaikė šeima. Mamytė ruošia pusryčius, o būrys vaikučių niekaip negali sulaukti, kada sės prie stalo, tad savo niauzgėjimu padeda mamytei greičiau virti sriubą.

Bebrai žmonių vengia. Jei sumedžiojamas bebras, jo šeima dažniausiai palieka trobelę ir išsikrausto kitur.

Tačiau man žinomas atvejis, kai sužeistas bebras atėjo į žmonių kiemą ir kantriai kentė, kol jam buvo teikiama medicininė pagalba.

 

Piktas, kaip šeškas 

 

Taip kartais charakterizuojamas agresyvus žmogus. O šeškas ar tikrai agresyvus ir piktas? Tikriausiai tai priklauso nuo aplinkybių. Be to, ir žvėrys yra ne vienodo, o gana skirtingo charakterio. Tai patvirtina susitikimai su žvėrimis natūralioje jų gyvenimo aplinkoje.

Patyrę vilkų medžiotojai sako, kad vilkai nepuola žmonių net tada, kai šie ima iš guolio jų jauniklius. O šeškai tokiais atvejais dažniausiai žmogų puola. Vertas pasitikėjimo žmogus pasakojo, kaip šeškas jį užpuolė beeinantį per raistą, kur po kelmu šeško patelė buvo atsivedusi šeimyną. Užpuolė žmogų šiam net neįtariant, kad eina pro šeško guolį.

Kartą, dar jaunas studentas, vasaros vidury išsiruošiau į Vėžaitinės mišką stebėti žvėrių, paieškoti retesnių augalų augimviečių. Išėjau basas. Ne vien todėl, kad tais laikais su geresniu apavu po miškus niekas nebraidė, bet ir todėl, kad miškas pelkėtas, vietomis telkšo tikri liūnai. O svarbiausia – basas vaikščioji taip tyliai, kad vėjuotą dieną gali prisėlinti prie žvėries per keletą žingsnių. Jaučiu, skeptiškas skaitytojas nepatikliai pasikasys paausį, pasišaipys, mestelės kokį kandų žodelį. Nieko nuostabaus: nepatiklumas iš esmės nėra bloga savybė. Aišku, nepakanka nusiauti batus, kad galėtum glostyti stirnas. Dar reikia pažinti mišką, turėti orientavimosi jame patirtį, būti pastabiam ir kantriam. Tos savybės man, eigulio sūnui, neatsirado staiga, o nuo šešerių metų visas be išimties vasaros dieneles prabūnant miške. Tai buvo, kaip pasakytų Baltušis, miškui parduotos vasaros.

Būtų galima ir pajuokauti... Dabar žmonės apsiskelbia aiškiaregiais, ekstrasensais, astrologais ir dar kuo tik nori. Mano gi pigmėjiškas ar indėniškas fenomenas yra tiek realus ir materialus, tiek nenaujas, kad gali būti daugelio patyrusių gamtininkų patvirtintas. Žinomas atvejis, kai vilkų gaudytojas vėjuotą dieną prisėlino prie miegančio vilko, po ilgokai užsitęsusių grumtynių jį surišo ir pargabeno į vieną Rusijos kaimą. Bet gana įrodinėti, nes įkyrus įrodinėjimas savaime didina įtarumą.

Taigi, slenku per girią lyg šešėlis. Jau pasigėrėjau gražuoliu stirninu, kelio pelkėje besimaudančiais dryžuotais šerniokais, azartiškai belenktyniaujančių voveraičių pora. Išbraidžiau poros hektarų meškinio česnako augimvietę, patikrinau, kur galima pasirinkti valerijonų, kur sirpsta bruknės ir spanguolės. Stabtelėjau jauname beržyne netoli krūvos kirvamalkių. Nežinote, kas tai yra? Ogi rankos storumo medelių kamienai, sukrauti retinant mišką. Tais laikais tėvo eiguvoje lyg parke buvo švaru. Kurui ir kraikui naudotos net eglių šakos.

... Pasigirdo neaiškus niauzgėjimas, artėja kažkoks žvėrelis. Atšuoliuoja šeško patelė. Iš paskos, atsilikęs bent porą metrų, neįstengia pasivyti šeškiukas. Jis visą laiką gailiai verkšlena, skundžiasi, nelyginant vaikas, prašantis motinos panešti.

Kai šeškioko mamytė praliuoksėjo pro šalį, su lazdyno vytele užtvėriau jaunikliui kelią. Tas liovėsi aimanavęs, sustojo lyg stabo ištiktas. Paliečiau vytele. Žvėrelis virto ant šono, paskui aukštielninkas ir ėmė rėkti ausį rėžiančiu balsu.

Šeškė jau buvo spėjusi pasislėpti po kirvamalkėmis. Iš ten pasigirdo grasinantis urzgimas. Man ir toliau erzinant šeškioką, šeškė šoko iš po malkų ir puolė manęs link. Treptelėjimas koja ir čaižus vytelės švilpesys ore žvėrelį sustabdė, jis vėl šoko po malkomis. Šeškiokui vėl ėmus rėkti, šeškė puolė žaibiškai, bet vėl išsigando ir grįžo atgal.

Pasižiūrėjau į savo iki kelių apnuogintas kojas, berankovius marškinius ir pagalvojau, kad neverta bandyti motinos kantrybę. Be to, atsigręžęs matau, kad šeškiokas dingo. Pasinaudojęs atokvėpiu, kol aiškinausi santykius su jo motina, mažylis susirado urvą ir iriasi juo, kad net samanos kilnojasi.

Pagyręs šeškę už narsumą, palikau abu ramybėje. Be to, prisiminiau minėto žmogaus pasakojimą, kaip šeškė šoko jam ant krūtinės ir niekaip nesisekė jos atsikratyti. Užpuolikę žmogui tekę užmušti.

Kartą, vasaros naktį šeškas įkyriai varė mane iš slėptuvės, kurią buvau įsiruošęs šernams laukti. Medžioklė buvo sugadinta.

O šiaip jau – šeškas žmonių nepersekioja...

Žiūrint į mano padarytą šeško portretą, mane ima juokas. Ir ne vien mane. Ypač charakteringa jo veideliui apatinės lūpos teikiama išraiška. Tikras pesimistas. Ar pikčiurna? Pažiūrėkite...

 

Keturkojai plaukikai 

 

Po lietingų lapkričio pradžios dienų išaušo nuostabus rytas. Kiškių medžioklės sezono atidarymas. Lūksto ežero pakrantėje būriuojasi medžiotojai. Pagaliau pirmieji varymai, pirmieji sėkmingi ir nesėkmingi šūviai.

Trečio varymo metu per brūzgynus ir pelkes ežero link nubėgo būrelis stambių žvėrių. Praeidami varovai spėjo pastebėti tik sudrumstą vandenį.

Varymas pasibaigė. Medžiotojai gyvai dalinasi įspūdžiais, varinėja akimis ežere plaukiojančių ir triukšmingai girksinčių ančių būrius. Pagaliau visi išsišnekėjo, išsipasakojo ir patraukė paežere Varnių link.

Staiga kažkas šūktelėjo: “Šernai!” Ir tikrai, pievoje, netoli ežero stovi būrelis šernų: šernė ir keletas šiųmetukų. Išgirdusi žmonių balsus, šernė nuvedė vaikus į pakrantės nendrynus. Nejaugi eis į vandenį? Juk siauriausioje vietoje nuo vieno iki kito kranto bus apie pora kilometrų. Tiesa, už puskilometrio matosi nendrėm apaugusi salelė, tačiau vargu ar ten šiuo metu yra bent lopelis sausos žemės.

Nepraėjo ir minutė, o šernai jau plaukia, visa šeimyna žąsele iriasi salelės link. Iš šono teškia pusmetrinės bangos, o šerniukai plaukia tokiu greičiu, kad ir geras plaukikas vargiai pavytų. Štai jau ir salelė nebetoli, čia išsigelbėjimas. Tačiau šernai ir nemano sustoti. Aplenkę salą, plaukia kito kranto link. Medžiotojai sunerimsta: prigers šerniukai. Bet tie, truputį atsilikę nuo šernės, nemano pasiduoti. Aišku: ežerą įveiks.

Pirmąsyk varovų pabaidyti brūzgynuose, šernai subėgo į vandenį, padarė gerą lanką ir išlipo tolokai už medžiotojų. Kai šie vėl priartėjo, šernai perplaukė ežerą.

Tiesa, pernai toje pačioje vietoje panašiai išsigelbėjo stambus šernas. Medžiotojai turėjo pripažinti, kad žvėrys turi smegenų ir patekę į pavojų, sugeba pasirinkti teisingiausią gelbėjimosi variantą.

 

Naktis Aukštajame Tyre

 

Liepos pradžia. Dienomis karšta, naktys ne ką vėsesnės. Seniai ruošiuosi aplankyti Aukštąjį Tyrą, pasėdėti prie didžiausio ežerėlio per naktį, pasiklausyti nakties garsų.

Tų ežerėlių čia apie dvidešimt. Jų gylis siekia 10 metrų, vanduo tamsus, bet skaidrus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jame nėra nieko gyvo. Tik mažesniuose pasitaiko vandens lelijų, tarpsta pakraščiuose didesnė augalų įvairovė.

Tipingas aukštapelkės vaizdas: saulašarės, samanos ir kerpės, viksvos, viržiai, meškauogės, spanguolės, skurdūs berželiai, pušelės. Tarsi miškatundrė.

Dviratis paslėptas tankumyne. Ant pečių - sunki kuprinė. Klampoju per kerpes, samanas, viržius. Vietomis eiti sunku, batai grimzta į drėgną augalų mišrainę, kuri apavą apsiurbia vos ne ligi kelių.

Tyrą aplankau beveik kasmet. Aukštapelkės plotas 433 ha. Kai jau atbrendi į Tyro vidurį, pasijunti pabėgęs nuo civilizacijos: artimiausias kelias – už kelių kilometrų, jokių vielomis apkarstytų stulpų, jokio statinio, tik žaluma ir dangaus mėlynė. Tiesa, kartais praskrenda koks lėktuvas.

Devintajame XX a. dešimtmetyje sovietinė valdžia buvo suplanavusi paversti aukštapelkę durpynu, pasigardžiuodama skaičiavo, kiek prikas durpių kurui ir kraikui, kaip pagerės sąlygos miškams apie aukštapelkę augti.

Tačiau kitokios nuomonės buvo Lietuvos mokslininkai, kurių tarpe ypač aktyviai reiškėsi profesorius Česlovas Kudaba. Įsiplieskė diskusija, kurios atgarsiai pasiekė ir centrinę spaudą.

Idėja suniokoti Aukštąjį Tyrą mane tiesiog sukrėtė. Rašiau ir aš straipsnį į “Tiesos “ dienraštį, pateikiau Tyro gyvūnijos stebėjimų medžiagos. Laikraštyje buvo išspausdintas mano straipsnis ir vienadienio gerviuko nuotrauka. Galutinai svarstant Didžiojo Tyro likimą, mokslininkai panaudojo ir mano, vietinio stebėtojo, surinktą medžiagą. Aukštasis Tyras buvo paskelbtas kraštovaizdžio (landšaftiniu) draustiniu.

...Brendu lyg per nuosavą aukštapelkę, džiaugiuosi, kad čia dar ilgai burbuliuos tetervinai, patelės vedžios po viržius tetervinukus, ant kimsų paslaptingai švilpčios dirviniai sėjikai, pypsės kuolingos, orą staigiais sparnų mostais kapos ir klykaus pempės, pušaičių viršūnėse nerimastingai supsis geltonosios kielės, ežerėliuose vedžios šeimynas antys. Et, ar įmanoma viską suminėti!.. Tyre peri gervės. O kas čia darosi rudenį ir pavasarį paukščių traukimo metu! Kur rasi nuošalesnę vietą tūkstančiams žąsų, gervių, ančių pailsėti, pasimaitinti?

Štai ir nakvynei numatyta vieta. Pora aukštų kimsų, kūpsančių vienas priešais kitą, apaugusių samanomis, tarsi minkštu meškos kailiu apdengti. Ant vieno atsisėsime, o kitas bus stalas. Ant jo gulės žiūronai, rašymo priemonės, kukli vakarienė.

Į ežerėlius grįžta antys, ant žemės tupia pempės, nutilo gervės. Braidydamos tarp pušelių, jos gaudo vabzdžius, lesa sėklas. Nuo kupstų nulipę dirviniai sėjikai, taip pat pasinėrė paukštiškos buities rūpesčiuose.

Temstant vienišą Tyro svečią aplankė lelys. Apsukęs puslankiu, atsitūpė ant pušies šakos. Ilgai neužsibuvo – laikas pasirūpinti vakariene.

Klampiame Tyro pakraštyje sunerimo pempės. Į Tyrą įžengė lapė ar mangutas. Gal vilkas? Šalia didžiausio ežerėlio kryžiuojasi jų takai tiek žiemą, tiek ir vasarą.

Virš ežerėlių dedasi rūkas. Pušaitės lyg įsibridusios į rūko pieną. Įsiruopščiu į netoliese augantį nedidelį beržą. Iš aukščiau vaizdas tikrai egzotiškas. Tačiau net per žiūronus Tyro pakraščių nebematyti. Išlipu, ant žemės lengviau gintis nuo uodų, kurių, kaip nekeista, ne tiek jau ir daug.

Staiga iš ten, kur dar boluoja vakaro žaros, ataidi grėsmingas garsas. Po kelių sekundžių jis pasikartoja, paskui susilieja į ištisą kaukimą. Prie jo dedasi storesnis, galingesnis. Vienas po kito įsilieja laibesni, silpnesni balsai, kaukia visa šeimyna. Ne kartą yra tekę klausytis pavienių vilkų kaukimo, bet šeimyniniame koncerte dalyvauti dar neteko. Tai vienas, tai kitas balsas sekundei nutrūksta – būtent tiek, kiek reikia įkvėpti į plaučius oro – vėl atgyja su nauja jėga, susilieja į vieną. Aidai atsimuša nuo aukštapelkę supančio miško, pasidaugina, atrodo, kad vilkai jau supa iš visų pusių.

Intuityviai jauti, kad tas kaukimas – ne skundas dėl prispyrusio bado ar kitos kokios negandos. Tai tiesiog instinktyvus poreikis, jėgos ir vienybės demonstracija, pamoka jaunikliams.

Galbūt kas nors lauks prisipažinimo, kad mane apėmė baimė, kad per nugarą nubėgo šiurpuliukai, kad ant galvos sukrutėjo plaukai. Neveidmainiaudamas pasakysiu, kad yra tekę patirti baimės jausmą, bet šį kartą nieko panašaus nebuvo. Atvirkščiai: man pačiam kilo noras prisidėti prie to neįprasto gaivališko choro. Net mintis į galvą neatėjo, kad vilkai demonstruoja savo plėšrumą, nepasotinamą kraujo troškimą, kad jie tuoj tuoj puls ieškoti grobio. Tai lyg žvėrių malda miškui, saulėlydžiui, žvaigždėms, mėnuliui, vienų kitiems.

Nutilo. Gal dabar jau braido po mišką, pasipylė vorele į Tyrą, prisidengę tamsa ieško iš baimės drebančios stirnos ar kiškio.

Nieko panašaus. Po keliolikos minučių vėl užkaukė. Vėl tas pats ritualas. Pradėjo, turbūt, vilkė, prie jos dedasi šeimos galva ir – vienas po kito - vaikai. Ir taip - per visą naktį. Tik kai balzgana pašvaistė pasisuko į šiaurryčius, kai nublanko žvaigždės, ir tik viena Aušrinė dar puikavosi savo žavesiu, senis vilkas užkaukė tolokai Jankaičių kaimo pusėje. Jam lyg atsisveikindama trumpai atsiliepė vilkė, ūktelėjo vienas, kitas vilkiokas. Tai pasikartojo dar porą kartų, kol senio balso nebesigirdėjo. Matyt, dabar tai jau tikrai vilkui pabudo medžioklės instinktas.

Kelias atgal neprailgo. Bergždžias darbas aprašinėti ryto žavesį. Dienos gimimo nuotaika – įprastas dalykas kiekvienam vyturiškos prigimties žmogui, gal labiau nepatirtas, neišgyventas pelėdžiukams.

Suprantama, kad klampoju šiek tiek apsiblausęs, bet nuotaika gera. Kas žino, gal ežerėlio juodas, skaidrus vanduo pasižymi gydomąja galia, kaip ir gydomasis purvas. Kaip nepasinaudosi paslaptingo tyro baseinu šiltą liepos rytą.

Prie Tyro pakraščio, kur pušaitės – lieknos ir tiesios – auga ištisine juosta, ūgtelėjusio beržo šakose kopinėja keletas triukšmingai čeksinčių paukščių. Stebint per žiūronus pasitvirtina, kad tai plėšriosios medšarkės šeimyna.

Berželyje jos ilgai neužsibuvo. Po vieną ir poromis skrido į tolimesnius medžius, tik vienas paukštis užtruko ilgėliau. Į jį nukreipiau foto snaiperį su vokišku UT-18 užtaisu. Gaila, bet atstumas buvo apie 30 metrų, ir paukščio portretas lapų mozaikoje gavosi neryškus ir smulkus. O pabandžius prieiti arčiau, išskrido ir paskutinė medšarkė. Banguojančiu skrydžiu penketas paukščių skrido iš medžio į medį, neprisileisdami žmogaus arčiau penkiasdešimties metrų. Aiškiai matėsi, kad vaikus plėšrioji medšarkė išvedė iš lizdo ne vakar ir ne užvakar, o gerokai anksčiau. Jų lizdas galėjo būti tolokai nuo stebėjimo vietos. Vis dėlto visą valandą braidžiau po patyrio pušelių juostą, buvau nuklydęs į greta esančius ataugančius kirtimus, bet lizdo neradau.

... Vilkų koncertas ir susitikimas su plėšriosiomis medšarkėmis – ne toks jau blogas atlygis už nakties žygio nepatogumus.

 

Aukštojo Tyro gervės

 

Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Aukštasis Tyras man buvo vienintelė žinoma vieta, kur bet kuriuo vasaros laiku buvo galima pasiklausyti gervių balsų, pasigėrėti tais didingais paukščiais. O štai 1974 metų gegužės mėnesį pačiame Tyro viduryje gervės padėjo du pilkai žalius, stebėtino dydžio kiaušinius (matmenys – 97 x 62 mm). Lizdas – paprastas, samanų priaugęs įdubimas, iš trijų pusių apsuptas vandens.

Birželio viduryje iš kiaušinių išsirito du gerviukai. Gervės, pastebėjusios žmogų, su nerimastingu klyksmu pasišalino ir, vaikštinėdamos poros šimtų metrų atstumu, rankiojo maistą.

Prieiti prie lizdo nepastebėtam tiesiog neįmanoma. Vos įkėlus į aukštapelkę koją, žmogų tuoj ima lydėti geltonosios kielės. Jos skrenda taip arti, kad galėtum pasiekti ištiesta ranka. Paskui pakyla pempės, pradeda bėginėti ir švilpčioti dirviniai sėjikai. Nors iki gervių dar puskilometris, šioms jau aišku, kad Tyre – nekviestas svečias. Taip paukščiai vieni kitus įspėja, jaunikliai išsislapsto, tik suaugusieji nerimsta, stengiasi nuvyti ar nuvilioti tolyn įsibrovusį į jų valdas žmogų, žvėrį ar plėšrų paukštį. Pavojus visiems, bet nevienodas. Vietos čia tokios atviros, kad ančių lizdus suranda vanagai, iššniukštinėja lapės ir mangutai. Truputį geriau sekasi pasislėpti viržiuose tetervinams. Gervės drąsiai gina savo lizdą ir jauniklius ne tik nuo vanagų, bet ir nuo stambesnių plėšrūnų.

Po vienos, dviejų savaičių ilgakojai gerviukai palieka lizdą ir kartu su suaugusiais paukščiais slapstosi pelkėtame miške.

 

Sparnuotieji medžiotojai 

 

Kaip zoologijos sode, taip ir gamtoje žmones ypač domina plėšrieji žvėrys ir paukščiai. Ir tai – suprantama. Plėšrūnai patraukia dėmesį savo didinga oria laikysena, dažniausiai gražia išore. Plėšriųjų paukščių žmonės nors ir nebijo, bet dažnai smerkia, manydami, kad jie daro vien žalą. Palyginti dar neseniai buvo be atodairos naikinami beveik visi riestasnapiai, aštrianagiai paukščiai (iš jų - ir pelėdos). Manyta, jog išnaikinus plėšriuosius paukščius padaugės medžiojamųjų. Tačiau nepastebėta bent kiek ženklaus tetervinų ir kurapkų pagausėjimo. Todėl liautasi naikinti net vištvanagius ir nendrines linges. Bet plėšriųjų paukščių dabar turime nė kiek ne daugiau, kaip ir prieš 20–30 metų. Dėl gamtai daromos žalos žmonės turėtų daugiau kaltinti save: už nepakankamą ekologinę kultūrą, nemokėjimą skaičiuoti, už inertišką mąstymą...

Nesu nusiteikęs prieš mūsų nacionalinį paukštį gražuolį baltąjį gandrą. Įdomumo dėlei pažiūrėkime, koks šio paukščio vaidmuo gamtoje. 1994 metais dalyvavau visuotiniame gandrų surašyme, suregistravau gandrus mūsų apylinkėje. Štai kai kurie skaičiai. Per tris 1992–1994 metus apylinkėje kasmet buvo vidutiniškai po 57 lizdus. Kasmet iš jų išvesta vidutiniškai po 115 jauniklių, o per tris minėtus metus – 346. Kiekvienas lizdas per tris metus išaugino vidutiniškai po šešis gandriukus. Rekordas – vienuolika gandrų iš vieno lizdo. Per tris metus žuvo dvidešimt jauniklių.

Gandrai maitinasi beveik tuo pačiu maistu, kaip ir daugelis plėšriųjų paukščių. Jie nevengia pasigauti kiškučių, paukščių jauniklių, sulesa kiaušinius, renka ir žalingus, ir naudingus vabzdžius, driežus, varles, peles. Šimtams gandrų prasimaitinti reikia daug maisto, kurio kasmet mažėja. Sunkiai atsigauna kiškių populiacija. O ir varlės, driežai, žiogai – ne žmogaus priešai. Varlės sunaikina daug uodų, kitų vabzdžių. Kalbama, kad atvykę į Lietuvą turistai iš Vakarų, gamtoje puola fotografuoti mūsų varles, jiems tai – egzotika. Nemanykime ir mes, kad to gero pas mus niekada nepritrūks.

Bet svarbiausia yra ne tai, ką gandrai lesa, o kiek sulesa ir kokia dalis maisto atitenka kitiems, mums įdomiems paukščiams. Mūsų apylinkėje kasmet apytiksliai būna: 1 nendrinės lingės, 4-6 suopių, 1-2 mažojo erelio rėksnio, 2-3 paukštvanagio, vienas sketsakalio, 2-3 pelėdų lizdai. Taigi – iki  penkiolikos plėšriųjų paukščių lizdų. Dar turėdavome po 2-3 juodųjų gandrų lizdus. Dabar jų beturime vieną, gal du, nes per keletą metų taip nuniokojome šiems paukščiams tinkamus perėti miškus, kad ieškoti jų lizdų – bergždžias darbas. Rezultatas toks, kad vienam plėšriojo paukščio lizdui tenka apie 10 baltųjų gandrų lizdų. Ar nepasigesime įvairesnių paukščių?

Nesiūlau skriausti baltuosius gandrus, siūlau neskriausti vanagų, pelėdų, nekirsti be atodairos brandžių miškų, drevėtų medžių, kelti tinkamose vietose lizdus ir inkilus. Vapsvaėdžių, vištvanagių ir pelėdų dauguma net pagyvenusių žmonių nėra matę. Net žinomi ornitologai važiuotų šimtus kilometrų, kad galėtų pasėdėti palapinėje prie vapsvaėdžio lizdo. Man pasisekė surasti trejetą vapsvaėdžio lizdų, stebėti jų šeimų gyvenimą nuo lizdo sukrovimo iki jauniklių išvedimo. Bet tai buvo daugiau kaip prieš dvidešimt metų, kai laukų apsupti miškeliai ošė nepaliesti kirvio ir pjūklo. Dabar tie miškeliai iš tolo atrodo kaip ir seniau, bet įžengus į juos porą dešimčių metrų, atsiveria vaizdas, kuris taip liūdino poetą A. Baranauską. Tokio grobuoniško miškų naikinimo Lietuvėlė dar nematė. Vakarai nepaliauja stebėtis medienos eksporto srove iš miniatiūrinės šalelės Lietuvos. Ar ilgai?

Nebėra kur vapsvaėdžiams lizdus krauti. Valstybiniai miškai kertami saikingiau ir planingiau, nuolat atsodinami. Bet didelių masyvų dauguma plėšriųjų paukščių vengia. Tik juodieji gandrai ir vištvanagiai pasirenka vietas lizdui krauti miškų gilumoje. Bet jiems ir čia nebėra ramybės. Vištvanagio lizdas tapo tokia pat retenybe, kaip ir vapsvaėdžio.

Kartą užsuko pasisvečiuoti trejetas žinomų ornitologų. Nupasakojau, kur peri vištvanagiai. Pats jų palydėti negalėjau. Bet lizdas buvo gerai paslėptas ir vyrams – gaila – nepasisekė jo atrasti, nors ieškojo ilgai ir atkakliai. Taigi, plėšriojo paukščio lizdo atradimas dabar net patyrusiam ornitologui yra didoka sėkmė. Net ir medžiojantį suaugusį paukštį matome ne per dažniausiai. Kartais nuvažiuoji automobiliu 10–20 kilometrų ir nepastebi nė vieno suopio, erelio ar lingės net ir tinkamose medžioklei vietose. Prisiminimais apie plėšriuosius paukščius tenka dalintis vartant dešimties–dvidešimties metų senumo užrašus. Šių paukščių pamėgti Pyktiškės, Rėžių, Paukštinės, Medvalakio, Braglankio miškai paversti kelmynėmis. Mažesnė likusioji dalis taip pat pasmerkta. Vien tik nendrinės lingės kol kas netrikdomos krauna lizdus antrapus Kapstato ežero ar paplentės pelkėse.

Stebint plėšriųjų paukščių gyvenimą, galima patirti daug nepamirštamų įspūdžių. Nedideliame Rėžių miškelyje ankstų pavasario rytą fotografavau būrelį šernų, bekilnojančių miško pievelės velėnas, pasigrožėjau stirnino perpus ataugusiais ragais ir, apmąstęs, kad geriausias laikas stebėti gyvūniją jau bus praėjęs, pasukau keleliu atgal. Keliukas užsilikęs iš tų laikų, kai apie mišką tankiai gyveno žmonės, dabar paliktas ramybėje - lyg parko takas tarp skarotų eglių - teikia palaimingą pavėsį. Kairėje ir dešinėje skamba giesmininkų simfonija, retkarčiais pertraukiama nedrausmingo kėkšto čerškesio ar šarkos šventvagiško kvatojimo.

Einant pro būrelį kuplių eglių, pasigirdo stambaus paukščio sparnų ošimas. Pakėlęs galvą dairausi paukščio, o tas – tyliai nusklendžia virš medžių viršūnių. Eglė, iš kurios pakilo paukštis, tokia tanki, kad pro nuo pat žemės išsiskleidusias šakas, matosi tik dalis kamieno. Tik apžiūrinėjant medį iš toliau, pavyko surasti lizdą maždaug dešimties metrų aukštyje, pietinėje pusėje, prie pat kamieno. Smalsumo skatinamas, šakomis lyg laiptais be didesnių pastangų bemat pasiekiau lizdą. Iškart supratau, kad tokį lizdą matau pirmą kartą. Du apvaloki tamsmargiai, gerokai mažesni už suopio kiaušiniai, po jais keli, šviežiai nuskinti drebulės lapai, pats lizdas sukrautas iš smulkių eglišakių. Prie lizdo užtrukau minutę, ne daugiau, kol radinį nufotografavau. Nors ir šiltas oras, bet tegu paukštis greičiau grįžta į lizdą. Apsilankysiu po trejetos savaičių ar mėnesio.

Ir štai, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, neskubėdamas kopiu prie lizdo. Liko maždaug metras. Nieko gyvo, nei krebždesio, nei balso. Gal paukščiai nebeperi? Ne, viskas tvarkoje. Kai akys susilygino su lizdu, iš jo pakilo paukštis ir atsitūpė už poros metrų ant šakos. Tai štai kaip atrodo gyvas vapsvaėdis! Už suopį gal mažesnis, laibesnis, nedidelė pilka galva ir silpnokas snapas, skersai uodegos pora platokų tamsių juostų... Paukštis šoktelėjo ir atsitūpė arčiau šakos galo, apsidairė ir nuskrido.

Lizde susigūžę tupi du balti, juodom dėmelėm pamarginti jaunikliai. Nors jie vargu ar moka savarankiškai lesti, lizde padėta pora didokų vapsvų korių, pats lizdas taip pat kvepia koriais. Įdomu, bet vėl skubinuosi žemyn.

Po poros savaičių apsilankau dar kartą. Paukščiukai jau pusaugiai. Jei per pirmą mūsų pasimatymą jie į mano pasirodymą beveik nereagavo, tai dabar sunerimo, bet nebuvo agresyvūs, kaip paukštvanagio ar nendrinės lingės vaikai.

Apsilankęs ketvirtą kartą, lizdą radau tuščią. Lizde vėl buvo vapsvų korių ir be vienos kojos varlė. Galimas daiktas, kad sutrukdžiau paukščiams pietus. Atrodė, kad šeimyna lizdą ne suvis apleido.

Vėliau pasitaikė aptikti dar du vapsvaėdžių lizdus. Jie buvo gana toli nuo Endriejavo. Paukščių laimei, buvau apsivertęs valdiškais darbais, todėl lizdų daugiau nė karto neaplankiau.

Mažųjų erelių rėksnių lizdų atrasdavau dažniau. Kai kuriuose lizduose jie perėdavo pakaitomis su suopiais. Erelių lizduose būdavo po vieną jauniklį. Tačiau viename lizde aptikau du. Jie gerokai skyrėsi ūgiu. Vienas buvo maždaug smilginio strazdo dydžio, o kitas  – vos ne perpus mažesnis. Ereliukai nekreipė į mane jokio dėmesio, jie buvo užimti tarpusavio santykių aiškinimusi. Didesnysis atkakliai kapojo galvą mažesniam. Apsilankęs po poros savaičių, lizde radau vienintelį ereliuką, o pagranduko neliko nė pėdsako.

Augo erelio jauniklis sparčiai, senių paukščių atneštą maistą sulesdavo pavyzdingai ir nei lizde, nei apie lizdą nesimatė jokių atliekų. Tik kartą lizde matėsi švariai nuvalytas nedidelio kiškio užpakalinės kojos kaulas.

Pasirodžius žmogui, erelio jaunikliai laikosi oriai, nesiblaško. Suopio gi pasitraukia į priešingą lizdo pakraštį, kartais atkiša kojas ir yra pasiruošę griebti nagais. Tačiau ir suopių jauniklių elgesys ne visuose lizduose yra vienodas. Pasitaikė jau visai paaugusių, neagresyvių paukščių.

Jei erelio, suopio, vapsvaėdžio seniai paukščiai žmogui apsilankius prie lizdo skrenda tolyn, kartais suka ratus aukštai virš miško, protarpiais reikšdami balsu susijaudinimą, tai paukštvanagiai ir vištvanagiai jau iš tolo pasitinka žmogų nepertraukiamu pypsėjimu. Taip jie nevalingai nurodo net savo lizdo vietą. Ypač arti lizdo tokiais atvejais skraido ir tupinėja paukštvanagiai. Lipant žmogui prie lizdo, senių paukščių keliamas triukšmas pasiekia kulminaciją.

Paukštvanagio jaunikliai iš pradžių būna lyg mažyčiai vatos kamuolėliai, jie tupi lizde susiglaudę ir abejingi. Bet paūgėję būna pikti ir agresyvūs, nagais griebia žmogaus ranką. O ir tarpusavyje sugyvena prastai, stipresnieji net sulesa mažuosius. Ilgą laiką negalėjau tvirtinti, kad paukštvanagiams būdingas kanibalizmas, galėjau tik spėlioti, nes stebimuose lizduose, jaunikliams augant, jų skaičius sumažėdavo ir dažniausiai likdavo trys. Galų gale pavyko aptikti neginčytiną įrodymą. Viename aptiktame lizde iš pradžių buvo penki jaunikliai. Po penkiolikos dienų, kopdamas į eglę pastebėjau, kaip  iš lizdo vienas po kito išskrido trys jaunikliai. Pasiekęs lizdą, jame radau ketvirtojo, pusiau sulesto mažylio liekanas. Kur dingo penktasis ir klausti neverta...

Galiu patvirtinti, kad kanibalizmas būdingas ir nendrinėms lingėms. Perėti lingės pradeda nuo pirmo sudėto kiaušinio, kuriuos deda ne kasdien, todėl ir jaunikliai būna labai skirtingo dydžio. Vienoje iš mano darytų nuotraukų matosi, kad iš keturių lizde matomų lingės jauniklių vyriausias už jauniausią didesnis dvigubai. Vadai augant, tas skirtumas sparčiai didėja, nes atneštas maistas atitenka stipriausiems. Galiausiai lizde liko trys jaunikliai. Tai atsitiko tada, kai seniai paukščiai ilgėliau užtruko medžioklėje ir vyresnėliai pajuto stiprų alkį.

Laikyti nelaisvėje plėšriuosius paukščius nebuvo sąlygų. Kartą pabandžiau auginti paukštvanagio jauniklį. Parsinešiau namo, kai tas jau galėjo skristi. Laikėme metaliniame narvelyje su grotelėmis, tarp kurių buvo poros centimetrų tarpai. Maistą paduodavome pro grotelių tarpą. Tačiau greit įsitikinome, kad toks maitinimo būdas yra gana pavojingas. Paukštis – jį pavadinome Vanka – atrodydavo abejingai stebi mėsos kąsnį. Bet griebdavo nagais taip staiga, kad sureaguoti būdavo neįmanoma, todėl nukentėdavo pirštai.

Paleistas iš narvo, Vanka padarydavo kambaryje ratą ir nutūpdavo ant koklių krosnies. Paskui vis dažniau atsitūpdavo žmonai Eugenijai ant peties, pakreipęs galvą apžiūrinėdavo ausį ir skruostą.

Maitinti plėšrų įnamį mėsa (sovietmetis) nebuvo paprasta. Kartais nušaudavau šarką ar varną – medžiotojai privalėjo tuos paukščius naikinti –  ir mėsos kuriam laikui užtekdavo.  Tačiau medžioklė sekėsi ne ilgai. Vos tik pasirodydavau lauke su šautuvu, visos šarkos ir varnos akimirksniu dingdavo. Galiausiai išvis dingo, arčiau kaip per puskilometrį nesirodydavo. Nutarėme Vanką paleisti. Svarstome, ar nežus mūsų įnamis paleistas į laisvę. Bet kitos išeities nėra. Paskutinį kartą pamaitiname ir su visu narvu nešame į kiemą. Atidarysime narvą ir tegu pats Vanka apsisprendžia. Jei nelėks – laikysime, maisto davinio neatimsime. Apsipratome. Ir jis prie mūsų priprato. Atidarome narvą ir... Vanka nėrė iš narvo tokiu greičiu, kad nesuregėjome, kur dingo. Ogi – ąžuolo viršūnėje tupi, dairosi. Ginčijamės, gal sugrįš išsigandęs laisvės. Bet kur tau: pasirinko kryptį artimiausio miško link. Tiek jį ir bematėme.

 

Pelėdos

 

Save priskiriu vyturiams. Mėgstu pakilti prieš aušrą, kai gimsta diena. Niekas neužginčys, kad rytas – gražiausias dienos laikas. Rytas – žvalumo, optimizmo, vilčių ir netikėtumų šaltinis. Visa gamta nustebusi, kad dingo tamsa, kad tekanti saulė vėl atveria ilgą aktyvios veiklos laikotarpį, kuris bus pilnas skubėjimo, netikėtumų ir išbandymų, buities rūpesčių.

Tamsamėgiai gyvūnai dar ilgai negalės užbaigti naktį pradėtų darbų, o šviesamėgiai, per naktį išalkę, nebus linkę laukti, kol įdienos. O tu, žmogau, tik spėk dairytis, gėrėtis, patirti ir pažinti šį nuostabų ir nepakartojamą gamtos fenomeną.

Nesiimu neigti, kad vakaras taip pat nuostabus laikas. Bet manau, kad stebėtojui nepalyginamai daugiau informacijos, žinių ir įspūdžių teikia rytas. Stebėjimai rodo, kad šviesos mėgėjai nelinkę vakare uždelsti susirasti nakčiai saugią vietelę, o naktinukai neskuba pasirodyti dienos šviesoje, nes gali tapti lengvu dieninių plėšrūnų grobiu.

Pelėdos – naktiniai paukščiai. Pas mus jų priskaičiuojama apie dešimt rūšių. Tačiau maža kas gali pasigirti, kad visas pelėdas yra stebėjęs gamtoje. Tam reikia žinių, užsispyrimo, laiko ir būti gimusiam su marškinėliais.

Efektyvi pažinimo priemonė yra inkilai pelėdoms. Jie ilgam pririša pelėdas prie tinkamų gyventi vietų, palengvina stebėjimą. Pačioms pelėdoms susirasti lizdui tinkamą vietą dabar labai sunku, o ateityje išvis nebus įmanoma dėl miškininkų dėmesio stokos šiems paukščiams.

Pelėdos – įdomūs ir išvaizdūs paukščiai, jos žmogui visada darė protingo gyvūno įspūdį. Pasižymi nuostabia klausa. Teigiama, kad pelėda girdi pelės širdies plakimą už dešimčių metrų, skrenda tyliai, be garso.

Tačiau prietaringiems žmonėms pelėdos balsas – nelaimę lemiantis ženklas. Žmogus visada privengė tamsos, nes naktį jo tykojo didžiausi pavojai. Tuo tarpu pelėdai tamsa – natūrali stichija. Žmogus įtarė, kad pelėda yra laumių, raganų, piktųjų dvasių bendrininkė. O ji, vargšė, negalėjo įrodyti žmogui, kad jis per daug valios duoda savo fantazijoms.

Buvo laikai, kai žmonės kaltino vieni kitus raganavimu. Apkaltintiems nepadėdavo net kalba. O pelėdos – nekalba ir nesiteisina, jos gyvena savo gyvenimą: medžioja, augina vaikus, gieda vestuvines giesmes ir nespendžia žmogui jokių pinklių.

... 1996 metų žiemą mūsų apylinkėse žuvo daug pelėdų. Jau kelinti metai žiemos, pavasario naktys pas mus nykios. O prieš tai pelėdos mūsų krašte klestėjo. Ypač naminės ir ausytosios arba mažieji apuokai. Naminės pelėdos keliolika metų perėjo mūsų įkeltuose inkiluose prie Kapstato ežero. Vieni inkilai pasendavo, keldavome kitus. Neįsivaizdavome paežerės miškelio be melodingos pelėdų giesmelės, ūbavimo ir verkšlenimo, be tylaus skrydžio virš galvos, grįžtant iš ežero su meškere.

Mūsų inkiluose pelėdos perėjo ir Pyktiškės bei Patyrio miškuose. Pastaruosiuose inkilų pelėdoms parūpindavo stropus, gamtai neabejingas girininkas Adomas Laucevičius. Keletą inkilų pelėdos naudojo apsigynimui nuo šalčio ir įkyrių varnų bei šarkų. Inkiluose išperėdavo po 2–3 pelėdžiukus.

Pastoviai pelėdos perėdavo ir išlikusiuose drevėtuose medžiuose Vėžaitinės, Patyrio, Pyktiškės, Norgėlų, Lelėnų miškuose. Deja, dabar beveik visi drevėti medžiai yra iškirsti. Jie nukertami pirmiausia, nes pastuksenus į kamieną kleimu, įtartinai bilda. Miškininkai, ir privačių miškų savininkai, matyt, dar tiki (kaip ir senovėje), kad drevėti medžiai yra velnių buveinės. Kito racionalaus paaiškinimo neįsivaizduoju. Nepadėdavo net konkretūs prašymai dėl vieno ar kito drevėto medžio išsaugojimo. Pažadėdavo išsaugoti ir... nukirsdavo. Gal todėl, kad apie vertingo paukščio lizdavietę kirsti mišką tam tikru atstumu (kokiu būtent – miškininkai gerai žino) draudžia miškotvarkos taisyklės. Tad ir gudraujama teigiant, kad jokių vertingų lizdaviečių miške nėra. Pavyzdžiui, gali būti iškirstas Pyktiškės miškas. Jo plotas buvo apie 200 hektarų. Prieš pradedant kirtimą, miške buvo 11 stambiųjų saugotinų paukščių lizdų (jų tarpe - juodųjų gandrų, vapsvaėdžių, sketsakalių ir erelių rėksnių). Lizdai buvo gana tolygiai pasiskirstę visame miške. Buvo aišku, kad miško kirtėjams čia darbo išvis nėra. Bet neliko brandaus miško ir jo nuolatinių gyventojų.

Kokių pelėdų teko pastebėti Klaipėdos rajono rytinėje dalyje? Kasmet žinodavau po 3–5 užimtus naminių pelėdų lizdus. Pasitaikė aptikti mažojo apuoko lizdų. Jų balsų girdėdavau Endriejavo, Judrėnų ir Vėžaičių apylinkių miškeliuose ir stambesniuose miškuose bei laukuose prieš auštant, kur jie medžiodavo. Vienas mažojo apuoko jauniklis prieš keletą metų buvo pagautas netoli Endriejavo miestelio. Kartą vidury dienos mačiau mažąjį apuoką Vėžaitinės miško gilumoje. Jis tupėjo medyje prie kvartalinės linijos, trejeto metrų aukštyje. Jo išvaizda mane prajuokino: tupi išsitempęs, lyg baslys, ausys prigludusios prie galvos, akys primerktos, – katinas ir tiek. Gaila, kad jį pastebėjau poros metrų atstumu - mano bandymas nufotografuoti buvo nesėkmingas.

1984 metų žiemą buvo mažai sniego. Netoli Endriejavo, Rėžių miškelyje stebėjau apie 20 mažųjų apuokų. Jie tupėjo pamiškės eglėse, o man artinantis, lėkė iš medžio į medį. Kol apuokai nutolo, juos mačiau keletą minučių. Po eglėmis buvo šimtai šių paukščių išvamų. Pelinių graužikų tyrinėtojui čia būtų buvę įdomaus darbelio.

Šaltą 1996 metų žiemą Pajuodupio kaime, prie Juodupio mačiau baltąją pelėdą. Patyrio miške girdėjau lututės balsą, mačiau per binoklį ir patį paukštį, skrendantį per atvirą kirtimą.

Įdomų dalyką 2007 metų pavasarį papasakojo Kapstatų kaimo gyventojas Edmundas Zvankauskas. 2005 metais jo kieme augančio medžio drevėje perėjusios pelėdos išvedė penkis pelėdžiukus. Kadangi naminių pelėdų vadoje dažniausiai būna 2-3 pelėdžiukai, galima daryti prielaidą, kad jų sodyboje vaikus galėjo išvesti ir kuri kita pelėdų rūšis.

2007 metų balandžio 26 d. nuo 04 iki 06 valandos Vėžaitinės miške visą laiką toje pačioje vietoje serijomis kvyksėjo lututė. Tačiau kitų pelėdų balsų nesigirdėjo, kai ankstesniais metais kiekvienos išvykos metu naminių pelėdų ir mažųjų apuokų giesmės aidėdavo keliose vietose.

Štai ir viskas apie mano stebėtas pelėdų rūšis. Daug žadančių akimirkų pasitaikė vos ne kasmet. Tačiau sukaupti tikrų įrodymų apie retas rūšis nėra paprasta. Profesoriaus Tado Ivanausko patikimiausias metodas buvo paukštį nušauti, apžiūrėti, nustatyti rūšį, padaryti iškamšą. Mano metodas yra pabandyti paukštį nufotografuoti. Tačiau tai padaryti yra dešimteriopai sudėtingiau, negu nušauti. Be to, ar nušovęs retą egzempliorių po to dar galėtum tvirtinti, kad tos rūšies paukščiai čia gyvena. Situacija – tragikomiška.

Kartą Vėžaitinės miško tankumyne pabaidžiau stambią pelėdą. Nuskridusi keletą dešimčių metrų, ji iki pusės įlindo į drevę ąžuole, poros metrų aukštyje. Net juokas suėmė: kyšo paukščio pasturgalis, uodega iš drevės; pelėda - nei pirmyn, nei atgal. Priėjęs siekiu stverti už uodegos, o pelėda, vikriai išsisukusi, nėrė iš tankumyno ir, nuskridusi pusšimtį metrų, įlindo į drevę kito ąžuolo viršūnėje. Iškišusi galvą, dar papozavo.

Pamenu, vaikystėje buvome parsinešę iš miško pelėdžiuką. Lesė jis peles ir varles, ištisą mėnesį buvome priversti imtis katino amato. Bet ant pelėdos nepykome, nes patys to norėjome. Be to, tikėjome, kad vėliau ji ne tik kad išvaduos mus, vaikus, nuo pelių gaudymo prievolės, bet atsilygins ir katei, iš kurios taip pat duoklę paimdavome. Mat katė buvo pagyrūnė, turėjo įprotį pagautą pelę atnešti ir patiesti žmonėms po kojomis – štai jums įrodymas, kad savo pareigas atlieku sąžiningai.

Pelėda suaugo, apsiprato su žmonėmis, drąsiai ėmė maistą iš rankų. Galvojome, kad ji ir varu varoma į mišką jau neis, palikdavome atvirus langus. Tačiau vieną pavakarę, pajutusi oro dvelkimą iš atviro lango, prisiminė, kad yra miško paukštis, tad nėrė iš kambario į natūralios gamtos stichiją.

 

Tetervinai

 

Paukščių giesmės įvairiai veikia žmogų, todėl gali jam sukurti malonią ar nemalonią, džiugią ar liūdną nuotaiką. Kai kurių paukščių balsai kelia žmonėms prietaringą baimę. Giesmių poveikiui įtakos turi paukščio pasirinkta giedojimo vieta, paros laikas. Žodžiu, neginčytina, kad paukščiai prisideda prie žmogaus nuotaikos kūrimo. Taip per paukščius mes pajuntame ryšį su gamta, tampame jos dalimi. Ir visiškai nesvarbu, kad paukščiai gieda ne mums. Paukščių giesmės nukelia mus lyg į kitą, mums mažai pažįstamą pasaulį, nenusakomą žodžiais, bet suvokiamą jausmais. Vienas iš tokių paukščių burtininkų yra tetervinas.

Dažnam jaunuoliui nereikia sudėtingos dainos melodijos, teksto, pakanka daug kartų kalamo: aš tave myliu, o tu manęs nemyli. Bet ypač svarbu, kad mašinoje, kuria jaunuolis su vėjeliu skrieja, ar kuprinėje, kurią tempia su savimi į žygį, dunksėtų būgno garsai. Jei sakysime, kad dabar tokie laikai, tokie papročiai – būsime ne visai teisūs. Būgnai nepaliaujamai dunda jau ne vieną tūkstantmetį. 

O kokį ryšį muzika turi su paukščiais, su tetervinais? Ogi – tiesioginį. Kovo, balandžio mėnesiai yra tetervinų koncertų sezonas. Ne už šimtą ar du šimtus litų, o veltui galima kasryt keletą valandų klausytis tokio garsų, vaizdų, jausmų aistros, erotikos, kovos įniršio koncerto, kuris užhipnotizuoja, užburia, nukelia į gilią priešistorinę praeitį, bet kartu skamba šviežiai ir nepakartojamai. Tetervinų burbuliavimo majestonija veikia svaiginančiai, tarsi būgno garsai.

Prasideda koncertas su tamsa. Pradžią veriančiu klyksmu paskelbia pempės. Po keleto minučių renginį išreklamuoja vyturio čirenimas. Žaibiškai į žemę sklendžiančio perkūno oželio mekenimas parodo vietą, kurioje tikriausiai bus linksmybių epicentras. Tuoj pat sudunda žemė, kai į ją atsimuša keletas vidutinio gaidžio dydžio, juodmėlynais frakais vilkinčių, estrados žvaigždžių. Na – ir prasideda!..

Pačių atlikėjų kol kas nematyti. Tik praaušus tai suboluoja, tai pranyksta besisukinėjančių gaidžių pauodegių baltos vėduoklės, aprėmintos lyros pavidalo tamsių kraštinių plunksnų. Visas laukas tarsi užverda nuo nepertraukiamo burbuliavimo, kurį kartkartėmis pertraukia kovingi “čiuffyyš” šūkiai, šnypštimas, jausmingas mekenimas.

Tik kai virš horizonto išrieda saulės diskas, aistringieji artistai, lyg susitarę ar susigėdę, kad perdaug įsijautė ir net šviesoje tęsia tikro balso ir tikro veiksmo koncertą, daro iškilmingą pauzę. Atrodo, kad koncertas jau baigtas. Nieko panašaus! Tetervinai vėl užgroja su nauja jėga. Iš aplinkinių medžių leidžiasi ant žemės damos, susižavėjusios kvaksi “ko-ko-ko”. Prasideda grupinės vestuvės.

Susidomėjote? Kur tokie koncertai vyksta, kaip ten patekti? Svarbiausia - norėti. Pirmą rytą atsikelsite prieš auštant  pasiklausyti, kur koncertai vyksta. Nuošalėje palaukę burbuliavimo pabaigos, įsiruošite koncerto teritorijoje ložę.

Kitą vidurnaktį apgraibomis, pasiklūpčiodami ir paklaidžiodami susieškosite savo ložę ir lauksite koncerto pradžios. Neprošal būtų apsisiausti kailinukais. Pavėlavusiems nederėtų į koncertą nemandagiai brautis, nes ambicingi atlikėjai, lyg susitarę, dainavimą nutrauks ir įsižeidę paliks sceną.

Savikritiškai prisipažinsiu, kad šiemet kartą buvau nekantrus, sumaniau prieiti prie burbuliuojančių tetervinų ir prisistatyti kaip žiniasklaidos atstovas. Ėjau mišku slėpdamasis už medžių. Man atrodė, kad viskas klostosi kuo puikiausiai. Kai iki tetervinų liko pora šimtų metrų, kažkur šone subliuvo stirninas. Pagalvojau: bliauk sau į sveikatą, tu man rūpi mažiausiai. Kai įveikiau dar šimtą metrų ir, jau pradėjau čiupinėti fotoaparatą, nustebęs vos nenusikeikiau. Lietuviškai. Tarp tetervinų ir manęs terpėsi tas pats kažkieno pabaidytas ožys, kad jį kur...

Raguotis niekur neskubėjo: pešiojo kažkokią pernykštę žolę, demonstravo man tai priekį, tai lyg užsilikusiu iš žiemos sniegu aplipusį užpakalį, besišeriantį šoną, priartėdamas, ar nutoldamas. Aš tiesiog nekenčiau jo, juokiausi iš nevykusio bandymo pozuoti. Nors, tiesa, neiškentęs, keletą kartų nuspaudžiau “Olimpo” užraktą. Nepatiks – ištrinsiu.

O koncertas persikėlė kažkur toliau. Tačiau burbuliuoja lyg niekur nieko.

Ožys išdidžiai pražingsniavo pro mane ir pasislėpė miške. Keliauju prie tikslo ir aš. Tačiau kiek bepriartėju prie burbuliavimo vietos, tiek tie nenuoramos tetervinai nutolsta. Galiausiai įsitikinau, kad slapukai gaidžiai  burbuliuja nebe ant žemės, o medžiuose ir mano slapstymasis jiems, tikriausiai, atrodo juokingas.

Vėl nepravėriau burnos, nors ir labai knietėjo nedorą tetervinų elgesį įvertinti stipresniu žodeliu.

Pasukau į sengirę. Valandėlę pažaidęs slėpynių su žaliosiomis meletomis ir margaisiais geniais, pasukau prie mašinos. Atidarinėdamas dureles girdžiu: tetervinas šnypščia medyje tiksliai ten pat, iš kur pradėjau žygį į koncerto vietą. Gal pradėti žygį iš naujo?..

1964 metų “Ochota i ochotničje hoziastvo” žurnalo 5 numeryje aprašomos tetervinų ir kurtinių tuoktuvių stadijos Sosnovsko miškų teritorijoje. Stebina tetervinų gausa Rusijoje. Minėtoje teritorijoje 1962 metais buvo 38 tuokvietės, jose priskaičiuota 431 burbuliuojantis tetervinas. Vienai tuokvietei teko vidutiniškai 13,2 tetervinų. Į tuokvietes patinai rinkosi nuo kovo pradžios iki gegužės dešimtos dienos. Aktyviausiai rinkosi ir burbuliavo balandžio antroje ir trečioje dekadose. Tuo metu į tuokvietes susirenka ir patelės, vyksta poravimasis. Kartą vienoje tuokvietėje priskaičiuota 70 patinų!

Panaši padėtis tuo metu buvo ir Endriejavo apylinkėje. Autoriaus žiniomis, Endriejavo apylinkėje buvo daugiau nei dešimt tuokviečių, kuriose kasmet burbuliavo tetervinai. Į tuokvietes dažniausiai susirinkdavo nuo 2 iki 5 patinėlių, vidutiniškai apie tris.

Žiemos metu tetervinų patinai rinkdavosi į būrius, kuriuose būdavo iki 15-16 mėlynsparnių. Tokie mėlynųjų gaidžių būriai šerkšno aptrauktuose beržuose atrodydavo tikrai įspūdingai. Tuo labiau, kad tokių reginių nereikėjo ieškoti toli, tetervinai apsilankydavo net miestelio pakraščiuose.

Vykdant melioraciją, tetervinų populiacijai buvo suduotas skaudus smūgis. Atrodė, kad tų nuostabių paukščių visai neliko. Patinėlių burbuliavimą galėjai išgirsti tik atokiose tarpumiškėse. Burbuliavo vienetai, nesimatė riteriškų turnyrų, patelės aistringu kvaksėjimu neskatino patinėlius kovoti.

2007 metų kovo-balandžio mėnesiais keletą kartų aplankius senąsias garsias tuokvietes, susidarė apytikris šios rūšies paukščių populiacijos vaizdas. Tik vienoje tuokvietėje burbuliavo nuo 3-4 tetervinai. Dar trijose pastebėti vienišiai patinai, kurie arba išvis neatvėrė snapo, arba pasireiškė vieną kitą kartą sušnypšdami.

Tiesa, užpernai žiemą pastebėtas būrelis patinų, kuriame buvo arti dešimties paukščių.

Sąlygos tetervinams veistis dabar yra pagerėjusios. Ištisi kaimai ir laukai baigia apželti krūmais ir žole. Juose tiek vasarą, tiek ir žiemą beveik niekas nesilanko. Tetervinų medžioklės uždraustos. Didžiausi šių paukščių priešai yra lapės ir mangutai. Tų plėšrūnų  skaičius didėja. Laukinių žvėrių vakcinavimo nuo pasiutligės rezultatai džiugina žmones ir plėšriuosius žvėris, bet didina pavojų paukščiams ir kiškiams. Tuo labiau, kad medžiotojai nėra suinteresuoti lapių ir mangutų medžioklėmis.

Raguotis niekur neskubėjo: pešiojo kažkokią pernykštę žolę, demonstravo man tai priekį, tai lyg užsilikusiu iš žiemos sniegu aplipusį užpakalį, besišeriantį šoną, priartėdamas, ar nutoldamas. Aš tiesiog nekenčiau jo, juokiausi iš nevykusio bandymo pozuoti. Nors, tiesa, neiškentęs, keletą kartų nuspaudžiau “Olimpo” užraktą. Nepatiks – ištrinsiu.

O koncertas persikėlė kažkur toliau. Tačiau burbuliuoja lyg niekur nieko.

Ožys išdidžiai pražingsniavo pro mane ir pasislėpė miške. Keliauju prie tikslo ir aš. Tačiau kiek bepriartėju prie burbuliavimo vietos, tiek tie nenuoramos tetervinai nutolsta. Galiausiai įsitikinau, kad slapukai gaidžiai  burbuliuja nebe ant žemės, o medžiuose ir mano slapstymasis jiems, tikriausiai, atrodo juokingas.

Vėl nepravėriau burnos, nors ir labai knietėjo nedorą tetervinų elgesį įvertinti stipresniu žodeliu.

Pasukau į sengirę. Valandėlę pažaidęs slėpynių su žaliosiomis meletomis ir margaisiais geniais, pasukau prie mašinos. Atidarinėdamas dureles girdžiu: tetervinas šnypščia medyje tiksliai ten pat, iš kur pradėjau žygį į koncerto vietą. Gal pradėti žygį iš naujo?..

1964 metų “Ochota i ochotničje hoziastvo” žurnalo 5 numeryje aprašomos tetervinų ir kurtinių tuoktuvių stadijos Sosnovsko miškų teritorijoje. Stebina tetervinų gausa Rusijoje. Minėtoje teritorijoje 1962 metais buvo 38 tuokvietės, jose priskaičiuota 431 burbuliuojantis tetervinas. Vienai tuokvietei teko vidutiniškai 13,2 tetervinų. Į tuokvietes patinai rinkosi nuo kovo pradžios iki gegužės dešimtos dienos. Aktyviausiai rinkosi ir burbuliavo balandžio antroje ir trečioje dekadose. Tuo metu į tuokvietes susirenka ir patelės, vyksta poravimasis. Kartą vienoje tuokvietėje priskaičiuota 70 patinų!

Panaši padėtis tuo metu buvo ir Endriejavo apylinkėje. Autoriaus žiniomis, Endriejavo apylinkėje buvo daugiau nei dešimt tuokviečių, kuriose kasmet burbuliavo tetervinai. Į tuokvietes dažniausiai susirinkdavo nuo 2 iki 5 patinėlių, vidutiniškai apie tris.

Žiemos metu tetervinų patinai rinkdavosi į būrius, kuriuose būdavo iki 15-16 mėlynsparnių. Tokie mėlynųjų gaidžių būriai šerkšno aptrauktuose beržuose atrodydavo tikrai įspūdingai. Tuo labiau, kad tokių reginių nereikėjo ieškoti toli, tetervinai apsilankydavo net miestelio pakraščiuose.

Vykdant melioraciją, tetervinų populiacijai buvo suduotas skaudus smūgis. Atrodė, kad tų nuostabių paukščių visai neliko. Patinėlių burbuliavimą galėjai išgirsti tik atokiose tarpumiškėse. Burbuliavo vienetai, nesimatė riteriškų turnyrų, patelės aistringu kvaksėjimu neskatino patinėlius kovoti.

2007 metų kovo-balandžio mėnesiais keletą kartų aplankius senąsias garsias tuokvietes, susidarė apytikris šios rūšies paukščių populiacijos vaizdas. Tik vienoje tuokvietėje burbuliavo nuo 3-4 tetervinai. Dar trijose pastebėti vienišiai patinai, kurie arba išvis neatvėrė snapo, arba pasireiškė vieną kitą kartą sušnypšdami.

Tiesa, užpernai žiemą pastebėtas būrelis patinų, kuriame buvo arti dešimties paukščių.

Sąlygos tetervinams veistis dabar yra pagerėjusios. Ištisi kaimai ir laukai baigia apželti krūmais ir žole. Juose tiek vasarą, tiek ir žiemą beveik niekas nesilanko. Tetervinų medžioklės uždraustos. Didžiausi šių paukščių priešai yra lapės ir mangutai. Tų plėšrūnų  skaičius didėja. Laukinių žvėrių vakcinavimo nuo pasiutligės rezultatai džiugina žmones ir plėšriuosius žvėris, bet didina pavojų paukščiams ir kiškiams. Tuo labiau, kad medžiotojai nėra suinteresuoti lapių ir mangutų medžioklėmis.

 

Putpelės

 

Į vakarus nuo Endriejavo, Pyktiškės kalno pietiniame šlaite gavau 0,6 ha žemės. Tiek man atiteko tėvų palikimo, kai šešis hektarus pasidalinome devyni vaikai. Žemė ta ne tiek tinkama žemdirbystei, kiek slidinėjimui žiemą ar sklandymo sportui. Bet save laikau pusiau ūkininku, net miežius ar kviečius kartais auginu.

Sklypo pakraštyje kūpso ketvertas tankiašakių liepų, kurios kasmet apsipila žiedais ir vilioja endriejaviškių bites ir liepžiedžių rinkėjus. Tarp liepų pasodinau keletą krūmų juodųjų serbentų ir agrastų. Su uogakrūmiais nėra jokio vargo. Pavasariais sodindami bulves, mėšlu patręšiame ir juos. Uogų rinkimas taip pat nevargina, jas nurenka anonimai. Po liepomis vasarą malonu pasėdėti, pakvėpuoti žiedų aromatu, paklausyti bičių dūzgimo. Ir paukščių balsų...

Nuo Pyktiškės kalno į visas puses atsiveria nuostabus reginys. Toli šiaurėje dunkso aukščiausias rajone Žvaginių piliakalnis ar alkakalnis, rytuose, antrapus Vinkurės slėnio, ant kalvos išsibarstė Endriejavo miestelis. Pietuose ir vakaruose žaliuoja laukų toliai. Rudenį nuo kalno patogu stebėti ir skaičiuoti išskrendančius, o pavasarį grįžtančius paukščius. Vasarą žvilgsniu sunkiai aprėpiami plotai prisipildo prie lizdų triūsiančių, ore plevenančių ir sklandančių sparnuočių. Nuo Pyktiškės miško oru atplaukia ereliai rėksniai, suopiai, sketsakaliai, nuo paežerės – nendrinės lingės, Vinkurės slėnyje klykauja pempės, griežia griežlės, naktimis pasigirsta putpelių prisistatymo šaukiniai: put–pelyt.

Ne kasmet čia girdisi putpelės. Bet ir ne retai. 2002-2004 metais putpelės pietinį kalvos šlaitą ypač buvo pamėgusios. Patinėlis traukdavo dainą tiesiog dienos vidury, traukė netingėdamas. Iš pradžių nenorėjau patikėti savo ausimis, nes dieną šitas put–pelyt skamba visiškai kitaip, negu naktį. Giesmelę stelbia kitų paukščių giesmės, technikos keliamas triukšmas, gyvulių bliovimas ir t.t. Naktį, laukiant šernų prie pasėlių šalia Kulių miestelio, Stančaičių kaimo laukuose ar sėdint su meškere prie Minijos ties Lankupiais, putpelės giesmė būdavo dominuojanti ir tęsdavosi vos ne visą naktį. Dieną putpelė girdisi tik iš arti, kaip ir buvo Pyktiškės kalvos atšlaitėje, kur plyti nedideli vasarojaus ploteliai, kultūrinės pievos, nedirbama žemė, paįvairinta krūmais. Patinėlio giesmelė girdėjosi vis toje pačioje vietoje, vos už 50–60 metrų nuo mano pasėtų kviečių.

Vasara įpusėjo, atėjo rugpjūtis. Kartą, kaip ir pridera tikram žemdirbiui, išsiruošiau iš akies įvertinti būsimą kviečių ir daržovių derlių. Keliuosi keleliu į kalvą, kur dar prieš keletą metų buvo kelininkų smėlio ir druskos maišymo aikštelė ir kur dabar suvežamos kelių statybos atliekos. Tą kelių dešimčių arų plotą, kuriame viešpatauja tikrų tikriausias chaosas iš smėlio, žvyro, molio, durpžemio, ilgai neišdžiūstančių balų ir kupstų, pamėgo naminiai ir laukiniai balandžiai, strazdai, čia užsuka pasimaudyti smėlyje kurapkos, smulkesni paukščiai.

Į kairę suka nebevažinėjamo kelio atkarpa, gilokas griovys. Staiga iš piktžolių chaoso skersai kelią pabyra būrelis paukščių. Kurapkos, dingteli mintis. Tik kodėl jos tokios mažos? Pora paukščių augesni, bet už strazdą giesmininką ne didesni. Gal vėlyva kurapkų vada? Gerai, kad paukščiams prieš akis dar didokas atviras plotas, spėju apžiūrėti per žiūronus.

Ne, tai ne kurapkos! Neseniai mačiau ir kurapkų, jų jaunikliai jau beveik lygūs suaugusiems paukščiams. O čia – į kurapkas panašūs, bet ir skirtingi paukščiai. Nejaugi putpelės!

Kai paskutinis paukštis dingo kviečiuose, dar ilgokai svarsčiau, ką atsitiktinumas man padovanojo. Po penketo minučių jau varčiau T. Ivanausko “Lietuvos paukščius.” Abejonių neliko. Taip, tai buvo putpelių šeimynėlė. Ne veltui vos ne visą vasarą čia skambėjo ausiai malonus put–pelyt.

 

Zylės 

 

Zylių turime keliolika rūšių. Tai vieni dažniausių mūsų paukščių. Ypač žiemą, kada zylėms sunku susirasti maisto, kai jos nevengia žmogaus kaimynystės. Didžiosios ir mėlynosios zylės labiausiai ieško žmogaus pagalbos: apsigyvena inkiluose, lankosi lesyklose, vasarą netoli inkilų renka kenksmingų vabzdžių lervas. Tai ypač naudingi žmogui paukščiai, turbūt naudingiausi. Zyles sunku kuo nors apkaltinti. Na, mėgsta saulėgrąžas, aguonas, bet tie augalai pas mus nevaidina svarbaus vaidmens, o aguonas net auginti draudžiama. Bet koks zylių palyginimas su kitais, žmogaus kaimynystę mėgstančiais paukščiais, būtų zylių naudai. Štai varnėnas: pavasario pranašas, žmonių laukiamas, nuostabiai gieda, sunaikina daug kenksmingų gyvūnų, bet ir vyšnias, kitas uogas mėgsta, puola jas didžiuliais būriais. Žvirblis – ką ir kalbėti – prie žmogaus stalo pirmas, o jo duodama nauda – mažoka.

Naudingų, malonių paukščių yra ir daugiau, bet beveik visi jie žiemą pasitraukia į šiltesnius kraštus. Zylės – ne sezoninės darbininkės, jos globoja sodus ir žiemą, puošia kraštovaizdį, kelia žmogui nuotaiką. Smagu žvilgterėti, kaip tie paukšteliai doroja gabalėlį lašinių, kaip pasikeitusia giesmele pirmi paskelbia, kad pavasaris nebe už kalnų.

Žiemą arčiau gyvenviečių traukia ne vien didžiosios bei mėlynosios zylės, bet ir pilkosios, tačiau jos ne tokios dažnos. Zylėms iš paskos atskuba guvūs miško sanitarai bukučiai, lipučiai, geniai.

Dauguma zylių rūšių nelaukia, kada žmogus sukals ir pakabins inkilą. Uodeguotosios ir ūsuotosios zylės pačios susisuka dailius ir šiltus lizdus. Uodeguotųjų zylių lizdai sukraunami eglaitėse. Jie būna masyvūs, uždari, sunkiai pastebimi. Pilkosios, kuoduotosios, mėlynosios zylės sugeba pačios išsikalti lizdams ertmes sutręšusiuose medžiuose, tačiau nesunku įsivaizduoti, kiek vargsta mažyčiai paukšteliai, kol tokiam darbui nepritaikytais snapeliais įsiruošia sau būstą.

Zylės ypač mėgsta iš tuščiavidurių stuobrių padarytus inkilus. Toks inkilas lengviau padaromas, svarbu tik, kad inkilo dydis ir landa būtų tinkami. Tiesiog nuostabu: pageidauji, kad inkile perėtų didžioji zylė, padaryk 32 mm skersmens landą, renkiesi mėlynąją – pakaks 28–30 mm, visoms kitoms – 27 mm. Kaip lengva skirstyti paukščiams butus, priversti konkurencinėje kovoje laikytis žmogaus padiktuotų taisyklių!

Kartais zylės sukrauna lizdus ir didesnės landos inkiluose, bet toks taisyklių nepaisymas paukščiams dažniausiai liūdnai baigiasi. Pavėlavusios užsiimti inkilą, bet nepalyginamai stipresnės paukščių rūšys, krauna savo lizdus tiesiog ant zylių sudėtų kiaušinių. O ir pačios zylės nuskriaudžia savo giminaites, nepripažindamos šeimininkių teisių į nuosavybę. Teisėju gali būti tik žmogus, išmanantis paukščių teisę, nes patys uoksiniai paukščiai, jei ir sugeba kartais inkilo landą praplatinti, tai negali susiaurinti. Pas mus yra tik vienas toks meistras, kuris seilių ir molio ar dumblo mišiniu taip užtinkuoja landos pakraščius, kad ir peiliu sunku tą tinką nugramdyti. Tas meistras bukutis šitaip užgyveno porą mano inkilų, skirtų geniams.

Stebint, kaip neabejingi paukščiams žmonės daro ir kelia inkilus, dažnai būna gaila žmonių įdėto triūso. Daugelis nekreipia dėmesio į – jų nuomone – smulkmenas, kurios, deja, tampa bergždžio darbo priežastimi. Inkilai daromi anoniminės rūšies paukščiui: nesilaikoma reikalaujamų inkilo išmatavimų, landos dydis daromas bet koks. Inkilas dažniausiai pakabinamas taip, kad matytų ir pagirtų kaimynai ar gamtosaugininkai. Retai kas žino, kad yra naudingų ir įdomių paukščių, kurie inkile lizdo nekrauna. Tokiems paukščiams (pelėdoms, grąžiagalvėms...) būtina įdėti trūnėsių, susmulkintų durpių ar pjuvenų.

Daugiausia teko stebėti didžiųjų, mėlynųjų, kuoduotųjų, pilkųjų ir uodeguotųjų zylių. Pelkių nendryne prie Endriejavo vasario mėnesį svečiavosi būrelis ūsuotųjų zylių, jas iš palyginti nedidelio atstumo ilgokai apžiūrinėjau per žiūronus. Joms perėti čia yra tinkamos sąlygos, tačiau perėjimo faktų nenustatyta. Pelkių plotas apie 28 hektarai. Čia peri ne tik antys, nendrinės lingės, švygždos, vištelės, didieji baubliai, bet ir smulkesni paukščiai: krakšlės, nendrinukės, nendrinės startos, geltonosios kielės ir daug kitų paukščių. Girdisi ir žiogelių giesmės, bet lizdų nerasta.

Vieni nuostabiausių paukščių yra uodeguotosios zylės. Jas pažinti labai paprasta. Tai tarsi vatos gniužulėlis, į kurį įsmeigtas pieštukas. Šių paukščių lizdų nepasisekė rasti, tačiau neseniai iš lizdo išvestas vadas stebėjau Vėžaitinės ir Patyrio miškuose. Rudenį porą dešimčių šių paukščių teko matyti Jokulių kaime pakelės karklynuose, taip pat prie Kapstato ežero ir net pačiame Endriejave.

Mėgstu kuoduotąsias zyles. Tai ne tik gražūs, bet ir gana nebaikštūs paukšteliai. Viena šeima buvo įsikūrusi mano gamybos tuščiavidurės drebulės inkile. Kitas lizdas buvo pačios zylės padaryta ertmė dvylikos cm storio berželio stuobryje, kuris ir nestipriam vėjui pučiant siūbavo. Zylei vis dėlto pasisekė išvesti šeimyną.

Daugumoje miškuose mano įkeltų inkilų gyveno didžiosios ir mėlynosios zylės. Įkėlei inkilus – ir jau gali būti tikras, kad absoliuti jų dauguma bus apgyventi. Tai gamtos mylėtojui teikia didžiulį pasitenkinimą. Deja, tenka pasakyti, kad geniams skirtuose inkiluose neapsigyveno nė vienas, nors inkilai atrodė natūraliai, gaminant buvo parinkti reikiami dydžiai.

Įkėlus inkilų, norisi žinoti, užimti jie ar tušti, kiek kiaušinių sudėta, kiek išperėta jauniklių. Inkilą atsargiai nukabini, atidarai ne per kiečiausiai užkaltą viršelį, pažvelgi į vidų. O ten tupi sparnus išskleidusi mamytė, kartais nepatenkinta kažką prašvokščia ir nė nesiruošia kraustytis iš lizdo. Man niekada neužteko ryžto paukštį nuo kiaušinių ar jauniklių nukelti. Prieauglį galima suskaičiuoti ir vėliau, kai seniai būna užimti maisto paieškomis, ar kai paukščiukai palieka lizdą. Kartą tokia proga pasitaikė, kai mėlynosios zylės jaunikliai skrido iš lizdo. Tai buvo įspūdingas reginys. Paukščiokai vienas po kito pasirodė inkilo angoje, įdėmiai dairėsi, neryžtingai muistėsi, kol pagaliau, laukiančių savo eilės zyliukų raginami, ryžosi pirmam skrydžiui.

Prisipažinsiu, kad buvo neramu: nupikiruos zyliukai ant žemės ir prasidės plėšrūnų puota. Bet pirmas paukščiukas ne tik kad nenusileido ant žemės, o kilo aukštyn į pačią greta augančio medžio viršūnę ir dingo žalioje lajoje. Kitų jauniklių skrydžių trajektorijos nebuvo tokios įspūdingos, tačiau pakankamai aukštos, kad visi sutūptų saugiame kelių metrų aukštyje. Per nepilnas dešimt minučių – septyni skrydžiai į savarankišką gyvenimą!

Kiaušinių deda ir jauniklių išveda visos zylės gana daug. Ne reta vada yra iš dešimties ir daugiau jauniklių. Seniai paukščiai gerokai privargsta, kol išmaitina tokį būrį vaikų. Su maistu paukščiai sugrįžta prie lizdo kas keletas minučių ir per vasarą sunaikina tūkstančius vabzdžių įvairiose jų vystymosi stadijose.

Ak, dešimtuką išaugint

Nelengva, bet taip reikia.

Tau nė į galvą pasigirt:

Esu juk daugiavaikė.

 

Drąsioji medšarkė 

 

Neaukštomis eglaitėmis apaugusiame kirtime pasitinka sujaudinto paukščio čeksėjimas. Staiga kažkas lyg pirštine porą kartų tekšteli man per galvą. Apsidairau, bet nieko ypatingo nematyti. Tik ant nudžiūvusios eglaitės atsitupia žvirblio dydžio paukštis, kartodamas če-če-če ir kraipydamas uodegą taip, jog atrodo, kad ji sukasi ratu.

Štai taip nesvetingai pasitinka žmogų paprastoji medšarkė. To nesvetingumo priežastis – netoliese esantis lizdas ir be paliovos rėkią medšarkiukai. Lizde jų – trejetas. Dar du jaunikliai kabarojasi eglaitės šaka. Mane pamatę prityla, žiūri nustebę.

“Na, ką gi, – sakau, – gal nusifotografuosime?” Ir tylėjimą laikydamas sutikimu, pastatau stovą, fotoaparatą, nustatinėju ryškumą. Staiga kad ims visi rėkti. Mat, ant lizdo krašto su peteliške snape pasirodė mama. “Dar geriau,– pagalvoju. – Fotografuokitės visi”. Nuspaudžiu užraktą ir niekaip negaliu atsistebėti paukščio drąsumu, juk stoviu už pusmetrio nuo lizdo. Po minutės prie lizdo atskrenda patinėlis, jo snapas taip pat pilnas paukštiškų skanėstų. Pamaitino, nuskrido, jį vėl keičia patelė ir taip – be paliovos. Netoliese pievelė, kurioje gausybė įvairiausių vabzdžių, tik rinkis tinkamą.

Per valandą vaizdas lizde pasikeitė. Iš pradžių ant šakos užsiropštė vienas, po pusvalandžio - kitas. Lizde liko pagrandukas, jį nufotografavau kartu su pavyzdingu tėčiu. Kai ir tas paliko lizdą ir atsistojo ant šakos greta savo brolių, dar kurį laiką žiūrėjau į tuščią lizdą ir net ėmiau abejoti, kad jame prieš valandą vyko grumtynės dėl maisto, kad ant lizdo krašto suaugę paukščiai familiariai nekreipė į mane jokio dėmesio, lyg būčiau jų šeimos narys dykaduonis. Bet aparatas neliko tuščias.

Po metų vėl pasitaikė gera proga pabendrauti su paprastosiomis medšarkėmis. Lizdas buvo žmogaus krūtinės aukštyje, gerai matomas ir prieinamas. Nutariau paskirti keletą kadrų spalvoto diapozityvinio filmo. Prie lizdo neskubėjau, tegu apsipranta su žmogumi. Kai paukščių prie lizdo nėra, žengiu žingsnį lizdo link. Ir taip – keletą kartų. Kai iki objekto liko apie penkiolika metrų, pastebėjau, kad paukščiai sunerimo, prie lizdo nesiartina. Jiems nuskridus, dar pasislinkau į priekį, užsimaskavau. Tačiau atskridę paukščiai mane surado ir dingo kaip į vandenį. Parodžiau charakterį ir aš: tik pamanyk, kažkokia smulkmė, o įsivaizduoja... Surinkau daiktus ir net neatsigręžęs nuėjau.

Paprastoji medšarkė pas mus nežiemoja, parskrenda gegužės mėnesį. Minta vabzdžiais, jų sugauna labai daug. Prie lizdo galima surasti šių paukščių juodų išvamų, susidariusių iš vabzdžių nesuvirškinamų chitininių kūno dalių. Turi įprotį savo grobį pasmeigti ant sausšakės ar kokio spyglio. Žalinga nelaikoma, nes sulesa daug kenksmingų vabzdžių. Kartais skriaudžia mažesnius paukščius.

 

Inkilai paukščiams ir miegapelėms 

 

1987 metų vasarą miške nusižiūrėjau liekną, dailią, bent dvidešimties metrų aukščio drebulę. Svarbiausias jos privalumas: pabarbenus į kamieną skambėjo lyg būgnas – buvo tuščiavidurė. Tarp kita ko, drebulės kokybę jau buvo patikrinęs ir genys.

Pasitaręs su miškininkais, drebulę privatizavau mokslo labui. Taip motyvavau susidomėjimą tuo medžiu. Supjausčiau 40-60 cm ilgio gabalais ir savo liuks “Žiguliais” per keletą kartų pargabenau namo. Iš drebulės pagaminau 40 puikių inkilų paukščiams, daugiausia zylėms. Ketvirtadalį butų paskyriau geniams, bukučiams ir pelėdoms. Turėjau dar ir kitą sumanymą, apie kurį, atsakinėdamas į smalsuolių klausimus, nutylėdavau. O tai kuris ims ir numirs iš juoko patyręs, kad aš, mokyklos direktorius, ruošiuosi miške inkilais peles gaudyti. Daugeliui jau ir taip buvo į valias mano keistenybių.

Inkilus sunumeravau ir iškabinėjau Pyktiškės ir Vėžaitinės miškuose. Vėžaitinės paukščiams atiteko 30 įvairių inkilų, bet slapta mano svajonė buvo aptikti didžiąją miegapelę.

... 1944 metų vasarą būrelis kaimo berniokų – ir viena mergaitė – Vėžaitinės miške ganėme gyvulius. Pindavome krepšelius, uogaudavome, grybaudavome, kaimynams paprašius, pagaudavome gyvačių kiaulių apetitui sužadinti, prasimanydavome įvairiausių žaidimų. Kartais iš visų pusių apstoję supuvusio medžio stuobrį įsiūbuodavome jį tiek, kad tas su trenksmu griūdavo. Stuobrys subyrėdavo į gabalus. Tai buvo gana pavojingas žaidimas, bet mums sekėsi išsilenkti krintančio kamieno. Ir štai įsiūbavome apie 20 cm skersmens ir 12–14 metrų aukščio alksnio stuobrį. Galiausiai tas krito su trenksmu, net žemė sudrebėjo. Netrukus pastebėjome iš drevės išlindusį ir kamienu bėgantį žvėrelį. Tai nebuvo voverės jauniklis (juos mes gerai pažinojome), o visai nematytas. Nieko panašaus ir vėliau matyti neteko, bet žvėrelio vaizdas mano atmintyje išliko.

Kai neakivaizdiniu būdu studijavau biologijos mokslus, kontrolinio darbo temą pasirinkau apie Vėžaitinės miško žinduolius. Vartydamas mokslinę literatūrą, atradau medžiagos ir apie miegapeles. Iškart nustačiau, kad mūsų, piemenų, 1944 metų radinys buvo ne kas kita, o didžioji miegapelė. Vėl atgijo atmintyje vaizdas, kaip žvėrelis perbėgo išilgai medžio stuobrio, kaip pasiekė netoliese augusį galingą ąžuolą ir dingo jo drevėje, maždaug keturių metrų aukštyje. Ąžuolas buvo tuščiaviduris, į drevę galėjo įlįsti ir žmogus. Tą mes jau ne kartą buvome išbandę.

Tas kvartalas prieš porą dešimtmečių buvo plynai iškirstas, liko tik nedidelis kampas netoli tos vietos, kur vaikystėje matėme įdomų žvėrelį, kuris mums tada pasirodė į voverę panašus tik tuo, kad laipiojo medžiais.

Taigi, įkėliau miegapelei apsigyventi inkilų, juos reguliariai tikrinau. Deja...

Įdėtas darbas gaminant inkilus nenuėjo veltui. Kiek kartų juose perėjo didžiosios ir mėlynosios zylės, margasparnės musinukės! Nemaža dalis paukščių jauniklių iš paukščių žieduotojo Vytauto Pareigio gavo po žiedelį dovanų. Vieną inkilą pamėgo pelėdos, jame perėjo, slėpėsi žiemą nuo šalčių.

Rudenį, kai paukščiai inkilus apleisdavo, pakabindavau juos žemiau, vyliausi, kad apsigyvens lazdyninės miegapelės. Bet dažniausios įnamės būdavo geltonkaklės pelės. Šis žvėrelis stebindavo ne tik gražia išore, bet ir nepaprastu vikrumu. Dar nenukėlus inkilo viršaus, jos dvimetriniu šuoliu skriste išskrisdavo pro pirštus. Teko griebtis gudrybės: tyliai priėjus prie medžio, inkilo landą užkimšti pirštine, o patį inkilą atidaryti, įleidus jį į skaidrų polietileninį maišą.

O lazdyninių miegapelių Vėžaitinės miške aptiko kitas pelių gaudytojas, kolega Rimvydas Juškaitis, nepatingėjęs atvykti net iš Vilniaus.

Mano pagamintus inkilus pamėgo ne tik paukščiai ir miško pelės, bet ir medžiotojai. Keletą jų privatizavo savo kolektyviniams sodams. Tą faktą paminėjau ne dėl reklamos.

Inkilų šikšnosparniams nekėliau, tačiau jais taip pat domėjausi. Žiemos laike šikšnosparniai slepiasi 1940-1941 metais kareivių pastatytuose bunkeriuose – bent šikšnosparniams pasitarnavo. Čia esu aptikęs keletą rudųjų ausylių, kurie mūsų apylinkėse yra labiausiai paplitę. Bunkeryje buvo pagautas ir retesnis Natererio pelėausis. Žinios apie radinius prie Endriejavo pateko ir į mokslinę literatūrą.

 

Vėžaitinė 

 

Sąmoningai nerašau “ Vėžaitynė”, nes neteko girdėti, kad šį miško masyvą taip vadintų vietiniai gyventojai pajuodupiškiai. Be to, manau, kad  “Vėžaitinė” ir “Vėžaitynė” yra nevienareikšmiai žodžiai. Gal, sakau, “Vėžaitynės” pavadinimas tiktų ne įspūdingam miškui, o kokiai sriubai ar mišrainei?

Minimas kaimas plyti palei visą miško pietinį pagirį. Vietiniai gyventojai artimiausią miško dalį nuo seno dar vadino Meškinės giria. Taip vadinosi ir eiguva, kurios eiguliu 46 metus ištarnavo mano tėvas Feliksas Žemgulis.

Taigi – miškas pažįstamas nuo vaikystės, todėl į jį traukia ne vien gamtos paslaptys. Tėvas nuolat kovojo su girininku, kad jo eiguvoje nebūtų kertamos biržės, o būtų apsiribojama sanitariniais kirtimais. Kelių kvadratinių kilometrų plote ošė lyg parkas brandus miškas su šimtamečiais ąžuolais, uosiais, drebulėmis, liepomis, spygliuočiais. Bet pereito šimtmečio paskutiniais dešimtmečiais nuo pjūklo ir kirvio krito vienas kvartalas po kito. Prasidėjus melioracijos darbams, buvo sunaikinti Juodupio ir Gerdaujos upeliai. Pastarąjį vadina ir Gerdova. Įsiklausykime ištarę žemaičių tarme: Ger-do-va.

Nesunku suprasti, kad plynas miško kirtimas buvo katastrofa daugeliui miško paukščių: juodiesiems gandrams, ereliams, pelėdoms. Bet ypatingai – geniams. Šimtmečiais neliestuose kvartaluose perėjo, ko gero, visos genių rūšys: juodosios, pilkosios, žaliosios meletos, didieji, vidutiniai, mažieji margieji geniai, grąžiagalvės. Šių genių dar aptikau keliuose likusiuose nesuniokotuose kvartaluose. Anksčiau galėjo perėti baltnugariai ir tripirščiai geniai, žalvarniai, balandžiai uldukai, retesnės pelėdų rūšys. Jau apie 1980-uosius, apsilankęs Vėžaitinės girioje, klausdavau savęs: kodėl nepradėjau rimčiau domėtis ornitologija bent dešimčia metų anksčiau? Būtų buvę aišku, ką prarandame. Kas beliko? Tik žiūrėti į nuvažiuojantį traukinį. Pabandysiu nupasakoti, kaip klostėsi įvykiai.

1992 metais Vėžaitinės miške beveik nepaliesti liko 42, 11 kvartalai ir dalis 17–to. Čia dar augo išlakios drebulės, ypač mėgstamos genių. 1986 metais – Černobylio katastrofos dieną – čia buvau aptikęs trejetą vidutinio margojo genio ir porą pilkosios meletos apgyventų uoksų. Diena buvo saulėta, bet ore tvyrojo nepaaiškinamas slegiantis nerimas, nuojauta kažko negero, nepatirto, kurį šiek tiek išsklaidė netikėti atradimai. Taip prasidėjo pažintis su retais paukščiais ir lenktynės su miško kirtėjais. Pavasarį ar vasarą surandu retų paukščių lizdavietes, o žiemą kirtėjai tą plotą sulygina su žeme.

1992 metais iš 17 kvartalo drebulyno liko tik nedidelis kampas. Vasaros pradžioje atvykus stebėti paukščių, dėmesį patraukė vidutiniojo margojo genio balsas. Netrukus genys nusklendė prie sauso drebulės stuobrio ir dingo uokse. Anksčiau aptikti vidutiniojo margojo genio uoksai buvo iškalti aukštai drebulių viršūnėse, o čia – tik apie šešetas metrų nuo žemės. Pasisekė!

Netoliese – pusaugė eglė. Reikia tik kopėčių ir stebėjimui vieta - kaip pagal užsakymą. Kopėčias iš sauseglių pasidarau atokiau nuo masinančio radinio, atitempęs pastatau už eglės, įkopiu patikrinti, kaip sumeistravau stebėjimo postą. Viskas gerai.

Nespėjus apsidairyti, prie lizdo atsiranda genys. Jis mato mane visą nuo galvos iki kojų. Ir fotoaparatą. O juk buvo numatyta ir mažytę palapinę išskleisti. Ar nepasibaidys? Tačiau nekantri mamytė sučeksėjo, lyg sakytų: kam tie formalumai, ir dingo su maistu uokse. Išlindusi vėl mane apžiūrėjo ir ramiai nuskrido. O netrukus pasirodė ir patinėlis. Jis taip pat mažai manimi domėjosi, atliko tėvišką pareigą ir nulėkė. Spėjau porą kartų spragtelėti fotoaparatu su objektyvu “Jupiter-11”. Praverstų fotosnaiperis, bet netrukus tems, atidėsime viską rytdienai. Atvyksiu būtinai, kad ir žemė drebėtų ar akmenimis lytų.

Nei akmenimis lijo, nei žemė drebėjo, o atsirado neatidėliotinų darbų, todėl kitą dieną prie genių nenuvykau.

Štai ir aš, šiaip taip sulaukęs darbo pabaigos – jei tas darbas kada nors turėjo pabaigą. Neskubu, dairausi, svarbiausia ramiai viską apgalvoti, kad nereikėtų be reikalo laipioti, trikdyti paukščių ramybę.

Bet – kažkokia įtartina tyla. Tolėliau, drebulės viršūnėje girdisi suaugusio paukščio liūdna dejonė. Skubu prie drebulės stuobrio. Aiškiai matosi grubiai praplatinta landa, ir jokių gyvybės žymių. Genio uoksą praplatino ir vaikelius ištraukė juodoji meleta. Štai tau ir giminė! Nežinau, ar galima meletai pripažinti kaltę mažinančia aplinkybe tai, kad ji pati buvo priversta išsikalti sau uoksą už nepilno šimto metrų nuo jos nuskriaustojo genio ir, kad tai buvo vienintelė visame kvartale likusi atokiau auganti drebulė. Nusikaltimo bendrininkas – žmogus. Bet jis netrukus nubaus ir plėšikę juodąją meletą, nukirsdamas medį, kuriame yra jos vaikai. Ir tikrai: nieko nelaukus buvo iškirsti paskutiniai kvartalo kampe likę medžiai. Į krūvą suvilktų drebulių kamienuose išmatavau keletą neseniai iškaltų uoksų. Kaip jie būtų reikalingi paukščiams žiemą, o gal ir pavasarį!

Vėžaitinėje dabar nepalyginamai mažiau įdomaus. Prislėgtas nostalgijos, vartau stebėjimų užrašus.

1985 06 23. Viržintų miške, prie kvartalinės linijos peri juodieji gandrai, yra trys jaunikliai. Vėžaitinėje prie N. kvartalinės linijos ąžuole peri juodasis gandras. Į vakarus nuo ąžuolo 100 metrų atstumu – suopio lizdas. Į rytus, už kvartalinės linijos matosi erelio rėksnio lizdas, jame vienas pusaugis jauniklis.

1985 07 07. Prie bebrų užtvenkto Juodupio fotografavau tris pilkuosius garnius, didžiąją antį su dešimčia (!) ančiukų. Juodųjų gandrų jaunikliai dar balti, bet jau paūgėję.

1986 05 10. Už P. sodybos skraido erelis rėksnys, suopiai. Prie G. drebulėse geniai šviežiai iškalė du uoksus. Į vakarus už 150 metrų peri juodosios meletos, abu paukščiai lindo į uoksą. Radau du naujus suopių lizdus.

1986 06 05. Prie J. pilkosios meletos peri. Stebėtas, bet neatpažintas kažkoks retesnis genys. Klykauja volungės. Prie Juodupio vaikšto trys juodieji gandrai, netoliese gieda upinis žiogelis (dviejose vietose), kikiliai, pečialindos. Brastinis tilvikas.

1987 05 24. Prie Gargždinės kvartalinės linijos peri pilkosios meletos. Prie Juodupio vidutinieji margieji geniai maitina jauniklius. Viržintų miške dviejuose žinomuose lizduose išperėjo vaikus suopiai.

1987 06 02. Uoksą kala pilkoji zylė. Ąžuole peri juodieji gandrai. Giesmininkai labai užimti šeimyniniais rūpesčiais.

1988 04 03. Prie Juodupio pilkoji meleta išvalė seną uoksą. Kirtime – brastinis tilvikas. Prie G. kelio uoksą kala pilkoji meleta. Netoliese yra keletas senesnių uoksų. Iš vieno uokso, iškišusi galvą, dairėsi miškinė kiaunė. Daug įvairių zylių, jų skaičiuje uodeguotųjų, kuoduotųjų zylių, bukučių, lipučių.

1988 04 28. Juodoji meleta peri. Prie Pajudupio kelio pastebėta žalioji meleta. Aktyvūs didieji margieji geniai. Mačiau keletą elnių.

1988 05 09. Meletų uokse – kiaunių šeimyna. Pilkoji meleta kala uoksą prie pat kvartalinės linijos, pasvirusioje drebulėje. Už poros šimtų metrų yra kitas pilkųjų meletų iškaltas uoksas. Prie P kelio, drebulėje – vidutinio margojo genio lizdas. Rėkauja riešutinė.

1988 05 29. Vėžaitinės miške ūkia pelėda. Mačiau medšarkių, geltonųjų startų, grąžiagalvių, įvairių genių. Juodosios meletos išvedė vaikus.

1988 06 12. Ant G. kelio vaikšto gervė. Čia matosi gervių plunksnų. Vietos tinkamos gervėms perėti. Brastinių tilvikų porelė. Aktyvūs geniai. Pilkoji meleta, iškišusi galvą iš uokso, dairėsi. Pastebėta: liepsnelė su maistu, paprastoji medšarkė, grąžiagalvė, peri margasparnė musinukė.

1988 06 19. Brastinio tilviko jaunikliai. Musinukės maitina vaikus. Pilkoji meleta nesirodė.

1990 03 18. Prie Juodupio peri kranklys. Labai sujudę geniai: juodosios meletos, pilkosios meletos, didieji ir vidutiniai margieji geniai. Burkuoja keršuliai, gieda strazdai. Žydi žibutės ir žalčialunkiai, žaliuoja meškiniai česnakai.

1990 07 05. Įkėliau 12 inkilų.

1990 08 10. Įkėliau dar 14 inkilų.

1991 05 18. Tikrinau inkilus. 42 kvartale, ąžuole peri juodasis gandras.

1993 05 01, o4 val. Išvyka dviračiu į Vėžaitinę. Paukštinės ir Antkopčio miškuose ūkia pelėdos. Viržintų miško pievose burbulioja tetervinai, už miško trimituoja gervės. Vėžaitinės miške pilna genių. Aktyvios pilkosios ir žaliosios meletos. Mekena perkūno oželiai, gieda strazdai, kikiliai, pečialindos, zylės.

1994 04 24. Dviračiu – į Vėžaitinę. Paukštinėje ir Pajuodupio miškeliuose girdėjosi mažojo apuoko balsai. Radau pilkosios meletos ir du didžiojo margojo genio šviežiai iškaltus uoksus. Girdėjau balandžio ulduko balsą, eidamas artyn, pabaidžiau iš medžio patį paukštį. Viržintų laukuose iki dešimtos valandos burbuliavo tetervinai, klykavo gervės.

... Ir dabar laikas nuo laiko aplankau Vėžaitinę, Patyrio, Liepaičių ir kitus miškus. Negalima teigti, kad Vėžaitinėje geniai išnyko. Jie kovoja už išlikimą pasklidę kvartaluose, kuriuose įsiruošti būstą nėra taip paprasta kaip anksčiau, kai buvo daugiau tam tinkamų medynų. Mažiausiai, atrodo, nukentėjo juodosios meletos. Jos noriai kuriasi biržėse sėklai paliktų pušų kamienuose, kuriuos nulaužia stiprūs vėjai. Likusiuose stuobriuose juodosios net du, tris metus iš eilės kalasi uoksus. Vėliau jų darbo vaisiais naudojasi kiti uoksiniai paukščiai ar kiaunės. Žiūri žmogus ir galvoji: kodėl miškininkai nepalieka kertamose biržėse drevėtų ar tinkamų geniams įsikurti  medžių? Gal, sakau, meletos mažiau kaltų uoksų sėklai paliktų išlakių pušų kamienuose. Juk tos vienišos pušys dažnokai nulūžta meletoms prie jų nepiktybiškai pasidarbavus.

Vėžaitinės miško šeimininkai, mano supratimu, tvarkosi tikrai ūkiškai: sutvarkyti keliai ir keleliai, planingai dirbama, kad miškas ateityje duotų kuo daugiau ekonominės naudos. Norėtųsi palinkėti miškininkams kuo dažniau pasiklausyti paukščių nuostabių balsų ir niekada nepamiršti, kad miškas ir sparnuočiams priklauso.

 

Kapstato ežero gulbės

 

Šalia Endriejavo miestelio tyvuliuojantis 43 ha ploto Kapstato ežeras tik nuo 1992 metų vadintinas gulbių ežeru. Iki to laiko gulbės pavasarį ilgokai ežere užsibūdavo, bet neperėdavo. Rudeninio paukščių traukimo metu taip pat ežere poilsiaudavo. Galiausiai gulbės nebylės įsidrąsino, išperėjo septynis gulbiukus. Tačiau lizdą sukrovė ne ežero pakraštyje, o kitoje kelio pusėje, nendrėmis ir krūmais apaugusiose pelkėse. Ir tik kai gulbiukai paūgėjo, gulbės vorele išdidžiai pervedė šeimyną per kelią ir apsigyveno ežere. Nuo to laiko tie gražūs paukščiai peri nendryne, antroje ežero pusėje.

Gulbiukų dažniausiai būna nuo 5 iki 8. Jie retai kada būna vienodos spalvos. 1992 metų vadoje keturi gulbiukai buvo pilki ir trys balti.1993 metais trys buvo balti ir penki pilki. 1995 metais visi keturi pilki. Jei tai ne gulbės neištikimybė, tai kas tada?

Sąlygos gulbėms gyventi ežere yra geros, tiek augalinio, tiek gyvūninio maisto yra pakankamai. Žmonės su gulbėmis apsiprato ir jų ramybės nebedrumsčia, kaip pirmaisiais perėjimo metais. Ypač paaugliams rūpėdavo, kur sukrautas lizdas, kokie gulbių kiaušiniai, kiek jų sudėta. Valtimis sekiodavo gulbių šeimyną, lesindavo duona, viliodavo išlipti į paplūdimį. Galiausiai santykiai tarp šių paukščių ir žmonių normalizavosi.

Gulbių santykiai su kitais paukščiais taip pat nėra kuo nors ypatingi. Paežerės džiunglėse peri didžiosios antys. Iki gulbėms užvaldant ežerą, čia bandė perėti ausytieji kragai, bet nesėkmingai. Nors nemanau, kad dėl to kaltos gulbės. Nemėgsta šio ežero laukiai. Tiesa, jie čia perėdavo pereito šimtmečio 60-70-aisiais metais, bet pamažu išnyko. Antys ir laukiai kentėdavo nuo medžiotojų šūvių. Dabar jau visas dešimtmetis, kai vandeniniams paukščiams ramu. Tik ne todėl, kad medžiotojai nenorėtų pašaudyti, o todėl, kad paukščių medžioklė perdaug brangi pramoga.

Gulbių šeimos galva visą laiką budi, kad ežere nepasirodytų svetimos gulbės. Nusileidus ant vandens nekviestam svečiui, patinas kyla į orą ir, agresyviai palenkęs kaklą, skuba net į kitą ežero galą – apie 1 km – ir muša sparnais bei liemeniu, kol įsibrovėlį išveja. Dažnokai net ir vyti nereikia. Atsitiktinai atklydusios gulbės, pamačiusios atskrendantį įniršusį gulbiną, neraginamos kyla į orą ir dingsta už horizonto.

Du tūkstantųjų metų rudenį gulbių šeimyna po ilgų skraidymo pratybų vieną dieną išskrido – atrodė – suvis. Tačiau vienas gulbiukas liko. Jam niekaip nesisekė pakilti nuo vandens. Porą kartų pabandęs įsibėgėti ir neatsiplėšęs nuo vandens paviršiaus, baltaplunksnis nuleidęs galvą ilsėdavosi. Mano jaunosioms ornitologėms buvo gaila paukščio, jos priekaištaudavo gulbei motinai, kam pasmerkė savo vaiką vienatvei. Bandžiau raminti, kad gulbės dar sugrįš, nors ir pats nebuvau  įsitikinęs, kad joms pakaks atminties ir tėviško instinkto klaidai ištaisyti. Gamta dažnokai būna negailestinga.

Ir vis dėlto gulbių šeimyna sugrįžo. Ji tikriausiai ekskursavo netolimose apylinkėse ir vėl užsuko patikrinti, kaip jų atsilikėlis mokinys atliko namų užduotį, išmoko pakilti nuo vandens.

O gulbiukas jau buvo sustiprėjęs ir padaręs didelę pažangą. Jis vienas pats pakildavo, apsukdavo ratą apie ežerą ir nusileisdavo drąsiai ir sklandžiai. Šeimyna, dar pasimaitinusi keletą dienų ežere, pakilo ir pasuko pietvakarių kryptimi.

Kapstato ežeras – negilus, žolių juosta pakrantėse plečiasi, užkariauja vis didesnius atviro vandens plotus. Vidurvasarį žolių salos kyšo ir ežero viduryje. Todėl smagu žiūrėti, kaip gulbių šeimyna šienauja, lyg žirklėmis nukarpo alijošinių aštrių viršūnes, rauna su šaknimis permautalapes plūdes. Rudeniop didžiausias surautų žolių pradalges vėjas plukdo per visą ežerą ir sluoksniuoja pakrantėse. Žiūri žmogus ir galvoji: apsigyventų ežere bent kelios gulbių šeimos – visą ežerą išravėtų. Jei ne tas bjaurus gulbino charakteris. Ar tiesiog – aklas pavydas. 1995 metais gulbės išperėjo keturis pilkus gulbiukus. Lizde liko vienas neverstas kiaušinis. Smalsesniems galima pasakyti, kad kiaušinis buvo 107 mm ilgio, 72 mm skersmens ir svėrė 300 gramų. Tiek sveria penki vidutinio dydžio vištos kiaušiniai.

 

Endriejavo pelkės

 

Į rytus nuo Endriejavo miestelio, dešinėje kelio Klaipėda-Kaunas pusėje plyti apie 28 ha žemapelkė, vietinių žmonių dar Pylpelkėmis vadinama. Žvilgsniu perbėgus pelkes nuo pietinio jos pakraščio iki kelio ir toliau link Kapstato ežero, daugumai stebėtojų susidaro įspūdis, kad pelkės ir ežeras kadaise sudarė vientisą vandens telkinį, kurio pietinė dalis buvo žymiai seklesnė, todėl jau senokai apaugo žole, nendrėmis ir krūmais.

Visą tą įsivaizduojamą senovinį ežerą supa aukštos, iki 139 metrų virš jūros lygio kalvos. Jos ties ežero viduriu priartėja iš vakarų ir rytų tiek, kad tarp priešingų krantų lieka kiek daugiau nei 100 metrų pločio sekli sąsmauka. Per ją jau XIX šimtmetyje buvo kelias, jungiantis Rietavą su Endriejavu. 1934-1938 metais tiesiant 193 km ilgio Žemaičių plentą, supiltas kitas,  dvigubai ilgesnis pylimas, susikertantis su senuoju smailiu kampu. Taip pelkės buvo atskirtos nuo Kapstato ežero ir pradėjo savitą gyvenimą.

Prieš penkiasdešimt metų pelkėse buvo nepalyginamai daugiau vandens negu dabar. Jos dėsningai seklėjo tarpstant vešliai augmenijai. Autorių, 1956 metų pavasarį atvykusį apžiūrėti būsimosios darbovietės, nustebino pelkėse neršiančių lydekų gausa. Jos plazdėjo ir suko ratilus prie pat kelio. Toliau tarp krūmų braidė keletas žeberklais apsiginklavusių paauglių. Kiti tykojo žuvų prie griovių, jungiančių ežerą su pelkėmis, į kurias lydekos traukė neršti.

Ilgainiui pelkėse žuvų neliko. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad, uždumblėjus ir užakus grioviams, lydekos į įprastas nerštavietes nebegalėjo patekti, o tos, kurios dar laikėsi pelkėse, išnyko žiemomis iki dugno sušalant vandeniui.

Prieš pusšimtį metų pelkės buvo tikra laukinių paukščių karalija. Čia perėjo dešimtys porų ančių, švygždos, nendrinės, plovinės ir ilgasnapės vištelės, didieji baubliai. Pakraščius buvo užgyvenusios pempės, perkūno oželiai. Pavasarį čia ilsėdavosi būriai didžiųjų kuolingų. Dalis jų perėdavo ir likdavo visai vasarai. Krūmuose ir nendrynuose perėjo aibės įvairiausių giesmininkų.

Nors šiuo metu pelkių augmenijos ir gyvūnijos vaizdas yra gerokai pasikeitęs, ši gamtos oazė išliko ne tik kaip puikaus ir įdomaus kraštovaizdžio detalė, švaraus oro šaltinis. Pelkių augmenija atlieka idealaus filtro vaidmenį, nukenksmina žmonių ūkinės ir buitinės veiklos teršalus ir apsaugo nuo užteršimo Kapstato ežero vandenis.

Pastaraisiais metais pelkėse, nors ir ne kasmet, dar peri didieji baubliai, švygždos, visos nendrinių vištelių rūšys. Kasmet peri viena pora nendrinių lingių. Ištisą vasarą virš pelkių medžioja sketsakaliai, nes aplinkiniuose miškeliuose peri. Pelkių augmenija, kiek žinau, yra domėjęsi botanikai, bet tik epizodiškai. Tą patį galima pasakyti ir apie gyvūnijos tyrinėjimą.

Lietuvos pelkėse randama apie 300 augalų rūšių, iš jų apie 200 žiedinių. Augalų rūšimis turtingiausios – kaip žinome iš mokyklinių biologijos vadovėlių – yra žemapelkės. Endriejavo pelkė yra tipinga žemapelkė. Iš pietryčių, pietų ir pietvakarių į ją įteka 4 nedideli upeliai, plukdantys pavasarinių polydžių ir gausesnių liūčių vandenį. Vandeniui nutekėti į Kapstato ežerą kelio pylime įrengtos dvi pralaidos. Didžiausio upelio vagos liekanos įsiterpia gilokai į pelkes, matosi keletas duburių. Taigi – žemapelkė yra labai nevienodo gylio. Vakarinė dalis labiau apaugusi krūminiais gluosniais, rytinė – atviri, retesniais krūmais ir įvairiomis žolinių augalų bendrijomis apaugę, plotai. Šiaurrytiniame pakraštyje kūpso juodalksnių salelė su jai būdinga augalų bendrija.

Prieš keletą dešimtmečių vakarinėje pelkių dalyje kilo juodalksnių guotas su eglių priemaiša. Dabar jo vietoje liko tik krūmai. Tokiu būdu žoliniams augalams augti sąlygos yra labai įvairios, tad ir augalų rūšių yra daug. Gilias ir klampias vietas nuo seno užkariavo paprastosios nendrės. Jų plotai pastebimai plečiasi ir užima vis didesnes teritorijas. Vietomis nendrynai yra labai sutankėję, beveik neišbrendami. Vis plačiau pasklinda siauralapiai ir plačialapiai švendrai. Pavasariais žiedais apsipila didžiuliai trilapių puplaiškių plotai. Rytiniai pakraščiai pasipuošia gegūnėmis, daugiausia dėmėtosiomis, paprastaisiais burbuliais, pakvimpa dvilapėmis blandimis. Puošniais geltonais žiedais vasarą pasitinka geltonasis vilkdalgis, baltais lyg kalijų žiedais pasipuošia pelkinis žinginys. Daugelyje vietų žaliuoja pelkinio paparčio ir pelkinės vingiorykštės sąžalynai. Rytiniame pelkių pakraštyje pakilesnę salelę užklojo žaliųjų ir baltųjų samanų danga. Joje vasarą įsiruošia sau guolius stirnos, iškėlusios ilgus kaklus aplinkui dairosi gervės. Netoliese išsibarstė siauralapiai švyliai, rudeniop pasipuošiantys baltais tarsi vatos gniužulėliais.

Apie viksvas – atskira kalba. Jų čia tokia įvairovė, kad susigaudyti ne specialistui nepadės ir storiausias augalijos žinynas.

Pažįstančiam vaistinius augalus pelkės pavasarį ir vasarą gali pateikti ekologiškoje aplinkoje išaugusių puplaiškių, kraujalakių, trindažolių (sūdrų), ajerų, vingiorykščių ir kitų vaistinių augalų. Vasaros pabaigoje ir rudenį galima nuklysti į greta pelkių žaliuojančius miškelius, pasirinkti tikrų grybų ir riešutų.

Įvairūs paukščiai Pylpelkes garsina dar nespėjus ištirpti ledams. Rytinė pelkių pusė tampa gulbių, ančių ežeru, gervių, pempių – kartais kuolingų – kempingu.

Nemaža dalis paukščių pasilieka perėti. Visą vasarą čia girdisi gervių balsai, galima manyti, kad jos čia peri. Kadangi gervių Lietuvoje sparčiai daugėja, jų perimviečių nustatymas, man regis, nebėra toks aktualus kaip seniau.

Gal kam nors pasirodys neįtikėtina, bet pelkės vasarą tampa savotiška įvairiausių žvėrių prieglauda. Čia pastoviai laikosi ir net vaikus atsiveda stirnos ir kiškiai. Stirnos čia kelia vestuves. Mano nuotraukų kolekcijoje yra liepos mėnesį nufotografuotas vienragis stirninas. Braudamasis per žolių ir krūmų džiungles atradau ir antrąjį ragą. Jis buvo išlaužtas iš stirnino kaukolės su geroku gabalu kaulo. Galima tik įsivaizduoti, kokios turėjo būti stirninų kautynės!

Ne kartą pelkių nendrynuose stebėtos dienojančios šernų šeimynos. Prieš keletą metų čia dienodavo net vilkai. Naktimis jie puldinėdavo gyventojų teliukus ir avis. Kartą pelkėse pastebėta lūšis, keletą naktų iš eilės girdėti lūšių balsai. O juk žinoma, kad katės nelabai mėgsta braidyti po vandenį. Nors, tiesą sakant, vasarą to vandens pelkėse ne kažin kiek, sausų plotų žymiai daugiau negu apsemtų.

Vasarą Pylpelkėje fotografuoti ir briedžiai. Trejetą trobelių pelkėse susirentė bebrai. Prie jų šliejasi ondatros. Pakraščius užgyveno kanadines audinės, šeškai, šermuonėliai ir žebenkštys. Aukštų žolių viršūnes meistriškai sujungia ir būstus įsitaiso pelės mažylės. Tikras zooparkas! Tikrai taip. O paaiškinimas – labai paprastas. Tiek žolėdžiams, tiek ir plėšrūnams pelkėse nesunku susirasti maisto. Dar svarbiau: į gyvūnijos ir augmenijos gyvenimą čia nesikiša žmogus, nors iki miestelio nėra nė poros šimtų metrų. Tad savaime kyla klausimas: kur gyvūnija jaučiasi saugiausiai? Bent jau aš pats konstatuoju: saugiausiai laukiniai gyvūnai jaučiasi ten, kur žmonių arba išvis nėra, arba ten, kur gyvūnai tampa civilizuoto kraštovaizdžio neatskiriama dalimi. Aiškiau, kai jie miestuose apsigyvena tarp žmonių. Dauguma miestiečių gėrisi neįprastais kaimynais ir niekam neleidžia jų skriausti. Panašus yra ir Endriejavo pelkių statusas. Ji yra šalia žmonių, bet kartu lyg ir toli nuo žmonių, nes žmonės neturi nei intereso, nei noro braidyti vandeniu apsemtose džiunglėse.  

Pylpelkė yra, nors ir labai pasikeitusi, Kapstato ežero dalis, svarbi kraštovaizdžio detalė. Bent jau Klaipėdos rajone kito tokio gamtos kampelio nėra, todėl turėtume ypač atsakingai mąstyti apie jos ateitį. Yra nuomonių, kad, pelkes nusausinus ar kitaip suniokojus, gyvūnija apsigyvens ežero pakrančių apsauginėse zonose. Esu įsitikinęs, kad taip manyti yra didelė klaida, o taip pasielgti – netoliaregiška ir neatsakinga. Pelkės ir paežerės yra daugiau skirtingos, negu panašios savo augmenija ir jos augimo sąlygomis, o tai lemia ir gyvūnų rūšių gyvenimo sąlygas. Todėl Endriejavo žemapelkė ir Kapstato ežeras turi išlikti kaip vientisas nepaliestas kraštovaizdžio darinys.

 

Buvo baltas...

 

Šiltą rugpjūčio vakarą miestelio katilinės kieme sustoję ratu šnekučiavosi keletas vyrų. Ant aukšto katilinės kamino sparnus mankštino du jauni gandriukai. Vyrai nekreipė į juos dėmesio, nes kaminą buvo pamėgę tiek seni gandrai, tiek ir jaunikliai, jų čia nuolat buvo nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Staiga vienas pastabus darbininkas parodė kitiems vyrams nuo kamino tolstantį gandrą. O juk buvo du. Kur dingo kitas jauniklis? Vyrai nutarė, kad gandras įkrito į kaminą. Apie įvykį pranešė man. Tu, sako, esi gamtos mylėtojas, tad ir spręsk, ką daryti.

Kad gandrą reikia gelbėti, buvo aišku. Tačiau kilo abejonių ar gandras tikrai įkrito. Jis galėjo, prisidengdamas masyviu kaminu, nusklęsti į priešingą nuo besikalbančių vyrų pusę. O jei nukrito iš 21 metro aukščio – ar jis dar gyvas? Ir išvis: ar tai pirmas, įkritęs į nelemtą kaminą, paukštis.

Kaminas pastatytas T formos išmūryto tunelio kampe, jokio atidaromo įėjimo į tunelius nėra. Apžiūrėjęs kaminą atidžiau, randu plytomis užmūrytą angą, pro kurią būtų galima įropoti į tunelius.

Bet pirmiausia reikia įsitikinti, ar paukštis tame tamsiame kalėjime yra. Ilgiausio tiesaus tunelio gale iškertu plytą ir nedelsdamas pašviečiu į vidų prožektoriumi. Taip, gandras yra, bet po akimirkos pasislepia už posūkio.

Kirsti angą baigiau temstant, į vidų nebelindau. Vyliausi, kad gandras pats pasirinks kryptį į šviesą ir išlys jei ne vakare, tai švintant.

Ankstyvą rytą vėl pašviečiu į tunelį prožektoriumi. Gandro nematyti. Gal tikrai išlindo? Pats kaltas, kad nepadarei darbo iki galo vakare, kai žinojai, kad nemaloni ekskursija į kaminą nebus bergždžia.

Velkuosi kuo prastesnį rūbą ir pasišviesdamas klampoju keturpėsčias per pusės sprindžio suodžių sluoksnį. Už keleto metrų – atsišakojimas. Šviečiu į vieną pusę – nėra, pašviečiu į kitą – štai ir nelaimėlis, virtęs juoduoju gandru. Anglišku stilium kalbinu: “Ar tau viskas gerai? Kaminą, reikia manyti, išvalei nepriekaištingai“. Gandras lyg susigėdęs pritūpė, palenkė galvą ir tuoj pat įkišo ją į plyšį, pro kurį – kai kūrenamos krosnys – dūmai patenka į tunelį ir kaminą. Priropojęs imu gandrą į rankas ir, pabrukęs po pažastim, suku angos link. Gandriukas, tarsi žinodamas, kad bus išgelbėtas, ramiai laukia nelaisvės pabaigos.

Išlendame, statau gandriuką ant žemės. Tas dirsteli į vieną pusę, į kitą, žengia keletą žingsnių, išskleidžia sparnus ir pakyla. Visas suodinas lyg nuodėgulys suka ore ratą ir nusklendžia į lizdą, kuriame guli mieguistas jo brolis.

Buvo džiugu, kad gandras krisdamas į kaminą nesusilaužė sparnų ar kojų. Bet ar atpažins pajuodėlį seniai gandrai? Atpažino, pamaitino. Suteptas plunksnas išskalbs lietus.

Ir mane šeimyna bei kaimynai atpažino. Pasitiko kvatodami...

 

Žmogaus kaimynystėje

 

Pagyvenus vienoje vietoje pusšimtį metų ir domintis gamta, galima palyginti, kokie paukščiai ir žvėrys gyveno mūsų kaimynystėje anksčiau ir kokie glaudžiasi prie žmogaus dabar. Pereito amžiaus viduryje su nuostaba klausydavausi tetervinų burbuliavimo, sklindančio ankstyvą rytą pro atvertą langą. Tetervinai, atlėkę į miestelį, nutūpdavo šermukšnyje ten, kur dabar dunkso miestelio katilinė. Einant taku ežero link žiemą, miestelio pakraštyje galėdavai pasigėrėti būriu mėlynsparnių tetervinų, skabančių beržo pumpurus. Dabar tetervino giesmę dar gali išgirsti anksti pavasarį ne arčiau 6–7 kilometrų nuo Endriejavo Kintrimų, Letausų, Pažvelsio laukuose. Burbuliuoja pavieniai patinai. Tetervino lizdą surasi nebent Aukštajame Tyre, bet ir tai bus labai netikėtas radinys. O kai vyko melioracija – pasakojo darbininkai – tetervinai pavasarį kilo iš po dirbančių traktorių.

Taigi tetervinai nuo miestelio nutolo ir jau niekada nebegiedos miestelio teritorijoje. Laimei žmonių kaimynystę pamėgo kiti paukščiai. Apie 1970–uosius miestelyje užgrojo pietiniai purpleliai. Jų giesmė buvo neįprasta. Dažnas, išgirdęs virš galvos skrendančio purplelio grojimą, dairydavosi ieškodamas vaikėzo su kiaulpienės vamzdeliu lūpose.

Lietuvoje pietiniai purpleliai pasirodė 1954 metais, Tauragės apylinkėse. Dabar tai įprasti paukščiai, kaip ir naminiai balandžiai. Lizdus jie dažniausiai krauna eglių šakose. Žmonės prie jų priprato, bet ne visi žino, kad jie atkeliavo iš Jėzaus Kristaus tėvynės ar kitų jai gretimų šalių.

Vėliau miestelio egles pamėgo ir didžiausi mūsų miškiniai balandžiai keršuliai. Jie ne kasmet, bet peri ir išveda vaikus. Vis dažniau užklysta volungės, geniai, svilikai. Tapo įprasta paaukoti strazdams ir svilikams dalį vyšnių derliaus, o tie tikrai nesikuklina. Jei anksčiau tik pavieniai svilikai savo stipriais snapais skaldydavo vyšnių kauliukus, palikdami ant tako uogų kraujuotus minkštimus, tai dabar nesidrovi atsivesti ir šeimynas. Vis dažniau miestelyje išgirsi žaliosios meletos balsą. Didieji ir mažieji margieji geniai yra mums įprasti paukščiai. Žiemos metu prie lesyklėlių atskrenda ir vidutinieji margieji geniai. Miestelio medžiuose 2001-2003 metais bandė įsikurti kovų kolonija, buvo sukrauti trys lizdai. Kovai – ne patys maloniausi žmogaus kaimynai. Dabar daug kas džiaugiasi, kad kovai nebeperi.

Net patyrusius ornitologus stebina smilginių strazdų gausa Endriejave. Pastaraisiais metais dažnesni pas mus bukučiai. Jie kartu su kikiliais striuoksi ant šaligatvių, žiemą padeda zylėms doroti žmonių paaukotus lašinius. Net žiemos speigai nebegali išvaryti į šiltesnius kraštus strazdų ir varnėnų, jie ištisą žiemą sukinėjasi apie soduose užsilikusius obuolius, lesa šaltalankių ir aronijų uogas.

Nuo taikių paukščių neatsilieka ir plėšrūnai. Vis naujus lizdus kiekvieną pavasarį miestelyje sukrauna šarkos. Anksčiau šarkos prie namų lankydavosi daugiausia žiemą, dabar jos čia šeimininkauja ištisus metus.

Neuždelsė įsikurti akmeninės ir net miškinės kiaunės. Jos kruopščiai patikrina inkilus – lyg kačių būtų maža – įsisuka į vištides. Kiaunių įsiviešpatavimas užkirto kelią  įsitvirtinti miestelyje voverėms. Keletą metų voverės džiugino žmones, o dabar tik retkarčiais užklysta. 2003 metais miestelyje buvo užmušta pasiutlige serganti kiaunė, kiek anksčiau – mangutas. 2006 metais Endriejave apsilankė pasiutęs stirninas, jis buvo nušautas.

Plėšrių žvėrių, kačių ir palaidų šunų gausa, atrodo, keičia perinčių paukščių elgesį. Varnėnai, išvedę vaikus, ilgokai užsibūdavo prie inkilų. Dabar jau eilė metų, kai varnėnų jaunikliai iškart nukeliauja į brandžius mokyklos sodo medžius, paskui dar toliau ir į inkilus net trumpam nebegrįžta. Anksčiau varnėnų išvedimo iš inkilų dienos būdavo šarkų, kačių ir net kuosų kruvinos puotos.

 

 Į gamtą – visu būriu

 

Stebėti gyvąją gamtą geriausia vienam – mažiau triukšmo. Būriu prieiti prie baikštaus žvėries ar paukščio tiesiog beviltiška. Ypač kai grupėje vieni paaugliai. Jiems tarpusavio santykiai svarbesni, negu gamtos paslaptys. Nekalbu apie prasiveržusį kosulį, čiaudulį, netyčia užkliudytą šaką, lūžusią sausšakę po kojomis...

Vis dėlto keletą pastarųjų metų vadovavau gamtos tyrinėtojų būreliui. Iš pradžių būrelį lankė keletas vidutinių klasių moksleivių, daugiausia mergaitės. Ypač žingeidžios tyrinėtojos buvo Aušra Balčytytė, Asta Kauliutė, Aida Kubiliutė ir Ernesta Norvaišaitė.

Buvo ir pora berniukų, bet juos daugiau domino mergaitės ir kur kas mažiau – paukščiai. Iš to nedarau išvadų apie visus berniukus, nes vėliau turėjau žingeidžių stebėtojų, nuostabių pagalbininkų.

Užsiėmimai daugiausia vykdavo gamtoje. Keliaudavome visu būriu ir mano bendramintės buvo ne mažiau triukšmingos. Jos mane išnaudojo be gailesčio, joms rūpėjo viskas. Pokalbiai buvo rimti, atviri ir nuoširdūs. Aš jau susitaikiau su mintimi, kad atlieku klasės auklėtojo darbą, kad nedaug ką nuveiksime stebėdami gyvūniją.

Tačiau dėjosi neįtikėtini dalykai. Kiekvienos išvykos metu mes stebėjome ką nors reto. To mažiausiai buvo galima laukti. Kartą, rudenį miško gilumoje vos išlipę iš mašinos prie upelio pamatėme ant alksnioko šakos tupintį tulžį. Jis buvo taip užsiėmęs žuvyčių stebėjimu Juodupyje, kad į mergaičių balsu reiškiamą susižavėjimą nekreipė jokio dėmesio. Apžiūrinėjome per binoklį ir aptarinėjome retoką, spalvingą paukštį keletą minučių, matydami jį lyg nuotraukoje.

Kitą kartą važiuodami keleliu per neaprėpiamus laukus, pakelės krūmuose pastebėjome būrelį paukščių. Mano nuostabai, tai buvo apie pora dešimčių uodeguotųjų zylių. Ir vėl iš nedidelio atstumo, pasidalindami žiūronais, aikčiodami visą pusvalandį sekiojome akimis vietoje nenustygstančių paukštelių būrį. Pavažiavę keliu pora šimtų metrų, patekome į tūkstantinį būrį kikilių, lukštenančių apleistų dirvonų piktžolių sėklas. Tolėliau suko ratą mažasis erelis rėksnys, dar toliau, lyg pakibusi, vienoje vietoje plazdėjo nendrinė lingė.

O štai prie Kapstato ežero patyrėme ypač daug emocijų. Išbandę storoką, lygų kaip veidrodis ledą, išlipome ant kranto. Pievele artėjame prie krūmokšnių. Staiga matome: mums skersai kelią bėga baltas žvėrelis. Jo dantyse sunkus grobis – pelėnas. Mergaičių krykštavimas žvėrelį išgąsdino, jis metė grobį ir nėrė į netoliese pasitaikiusį pelės urvą. Iškišęs galvą dairėsi. Sustabdžiau mergaites už ketverto žingsnių. Žebenkštis atsargiai išslinko iš urvelio, stvėrė pelėną ir nusitempė į urvą. “Štai ir viskas”, – galvoju. Trumpokas spektaklis, bet žiūrovai turėtų būti patenkinti. Einame asfaltuoto tako link.

Bet spektaklis, pasirodo, nesibaigė. Žebenkštis su grobiu pasirodė vėl. Ji po žeme įveikė 5-6 metrų tunelį ir norėtų tęsti kelionę per atvirą pievelę. Stovime, laukiame. Kažkuri mergaitė prunkšteli, pastebėjusi, kad žebenkštis neša grobį mūsų link. Ta išsigandusi meta pelėną mums po kojomis ir slepiasi urve. Vėl iškiša galvą, dairosi, vėl bėga prie pelėno, tempia atgal – antras spektaklio veiksmas. Ar bus trečias? Buvo ir trečias: vėl tempia grobį iš urvelio, aplenkia mus puslankiu ir tolsta krūmų link. Ten jos tikrieji namai. Praliuoksi apie penkiolikos metrų atvirą plotą, pasiekia žolių tankmę krūmuose.  

Man vienam ne kartą teko matyti iš pelės ar kurmio urvo angos besidairančią žebenkštį. Kartą žebenkštis taip susidomėjo manimi, kad priartėjo per porą metrų. Bet kad baikštus žvėrelis žmonių akivaizdoje taip atkakliai keliautų su grobiu į savo namus, matyti neteko. Antra vertus, labai stebėtis gal ir nereikėtų.

Ankstyvą žiemos rytą vištidės kampe radome nebegyvą, ketvertą kilogramų svėrusią, vištą. Ji buvo sveikut sveikutėlė, tik pažandėje plunksnos nusidažiusios krauju. Apžiūrėjus vištidę iš išorės, šeško ar kiaunės pėdų nerasta. Kitą naktį – vėl tas pats. Nakčiai uždarėme vištas į narvelį su grotuotu metaliniu dangčiu. Jo pakraštyje buvo tarpelis, į kurį tilpo pirštas. Žudikė naktį sugebėjo kilsterėti dangtelį, nugalabyti vištą, dar kitą mirtinai sužeisti, likusias dvi suvarinėti į plyšius, iš kurių sunku buvo jas ištraukti.

Ėmiausi tvarkyti vištidę, išgrindžiau grindis plytomis, skarda užkalinėjau mažiausius plyšelius. Išėjęs į lauką dairausi, ką čia dar patobulinus. Ir matau: nuo pelės urvo vištidės pamate, patvoriu nusidriekė šviežios žebenkšties pėdos. Neištvėrė kraugerė, nepatiko užsitęsęs vištidės remontas.

Bet laukuose žebenkštis – tikriausias pelių siaubas.

 

Upinis kirlikas

 

Pirmą kartą upinį kirliką pamačiau prie vadinamųjų Gargždų žvyro karjerų tvenkinių. Prie šviežiai iškastų tvenkinių keletą metų buvo tikra paukščių karalija. Ornitologas Vytautas Pareigis supažindino mane su kirais, žuvėdromis, laukiais, kragais ir kitais čia apsigyvenusiais paukščiais. Abiem įspūdį darė vikriai ore nardančios mažosios žuvėdros. Mane sužavėjo nepaprastu greičiu palei vandenį bėginėjantys didžiaakiai upiniai kirlikai. Tų paukščių Endriejavo apylinkėse matyti neteko.

Ir štai prasidėjo autostrados Klaipėda–Kaunas tiesimo darbai. Galinga technika formavo kelio pylimą, savivartės zujo tarp tiesiamo kelio ir karjerų, pylė žvyrą ant sankasos. Savaitgalį pas mane vėl apsilankė ornitologas Vytautas. Apylinkės miškuose žiedavome zylių, margasparnių musinukių, suopių jauniklius. Stabtelėjome ir prie tiesiamo kelio. Kadangi buvo išeiginė diena, technika nedirbo. Atkreipėme dėmesį į šalikelėje bėginėjantį upinį kirliką. Vytautas iškart paaiškino, kad paukštis kažkur netoliese turi lizdą. Netrukus surado ir keletą jauniklių, tupinčių negilioje žvyro duobutėje. Draugo perspėtas atsargiai pėdinau dairydamasis lizdo, bet niekaip negalėjau jo rasti. Galiausiai ir aš pastebėjau kirliko jauniklius, kurie buvo taip susilieję su aplinka, kad nežinodamas praeitum pro šalį net neįtardamas, jog čia ko gyvo esama.

Apie upinius kirlikus perskaičiau visa ką radau, ne kartą gėrėjausi jų žaidimais paupiuose, paežerėse, žodžiu visur, kur yra pakankamai vandens ir smėlio ar žvyro. Tačiau kartą tie paukšteliai man parodė, kad jie ne tik kad neskaito knygų, bet ir nelinkę laikytis žmogaus jiems priskirtų teritorijų.

Klampodamas Aukštojo Tyro platybėse ir ieškodamas praėjimų tarp ežerėlių ir juodo dumblo plovų, kelių dešimčių metrų atstume, stamboko plovo pakraštyje pastebėjau porą šviesiaspalvių paukštelių. Dingtelėjo, kad tai baltosios kielės, tačiau įprastu judesiu kilsterėjau prie akių žiūronus. Mano nuostabai juodame dumblo fone aiškiai matėsi du upiniai kirlikai.

Manau, kad jie pasirinko šią vietą ne perėjimui, o užklydo ieškodami maisto. Bet pasiklydo kaip reikiant. Iki artimiausių smėlėtų paupių, paežerių ar pajūrio bus ne viena dešimtis kilometrų. Tikri keliauninkai...

 

Kokios spalvos mūsų gyvatės?

 

Praėjusio šimtmečio viduryje gyvačių mūsų miškuose tikrai netrūko. Ir žmonės nuo jų nukentėdavo gerokai dažniau. Net mūsų kaimo žiniuonė – tikras gamtos vaikas – raudama pagiryje žolę, gavo skaudžią angies dovaną. Kaimyno sūnui margoji įkirto į koją. Lankėme jį visi kaimo paaugliai. Pamenu, kaip vaikinas vaitojo ir kaip vidurvasario dieną gaudėme varles, o žiniuonė Ona dėjo jas prie sutinusios kojos, burbėdama panosėje kažkokius nekasdieniškus žodžius. Draugai, kuriems pasisekė prisibrauti arčiau ligonio ir pamatyti, kaip šalta varlė, pridėta prie sutinusios kojos sprogsta, vėliau aiškino, kad tai buvęs kraupus reginys. Kaip ta varlė sprogsta, man tada nepasisekė dorai išsiaiškinti, todėl neaišku iki šiol. Gal tos varlės paprasčiausiai nugaišdavo nuo joms neįprastai aukštos temperatūros. Jas, vargšes, tikriausiai naudojo kaip karštį mažinančius kompresus.

Ganydami gyvulius miške, mes, kaimo paaugliai, galėjome bet kada pasigauti tų šliužų, tą amatą buvome įvaldę. Tačiau be atodairos gyvačių neskriaudėme. Dažnai matydavome, kaip jas skriaudžia vanagai. Virš miško pievos pasirodęs plėšrūnas apsukdavo ratą, kitą, nusklęsdavo pamiškėn ir vėl pakildavo besiraitančia gyvate nešinas. Tokį reginį stebėdavome po porą, trejetą kartų per dieną. Manau, kad tada mūsų miškuose galėjo perėti gyvatėdžiai.

Įsimintina būdavo šienapjūtė miške. Ankstyvą rytą ne viena rainoji paragaudavo dalgio ašmenų. Kartais, išvengusi dalgio, gyvatė netikėtai atsirasdavo tarp pražergtų basų pjovėjo kojų. Tokiu atveju gelbėdavo instinktyvus šuolis į šalį nuo pavojingo raštuoto kaspino.

Grėbėjos aptikdavo gyvačių vartydamos pradalges. Čia gyvatės pasigaudavo pelių, jausdavosi saugiai, todėl ir dieną niekur neskubėdavo. Šieno vežimuose gyvatės net daržines pasiekdavo.

Apie angis žmonės pripasakodavo būtų ir nebūtų dalykų. Kai kas bandydavo įtikinėti, kad gyvatės juos vijosi ar prie jų sėlino. Manau, kad tai susijaudinusių žmonių vaizduotės žaismas.

Kartą vienas pats šienavau miško pievoje. Vidurdienį, atsigulęs medžio šešėlyje, užsnūdau kiškio miegu. Pramerkęs akis, netoliese pastebėjau gyvatę. Ji, pakėlusi galvą, dairėsi per pusmetrį nuo manęs. Manau, kad laiko mane užpulti jai buvo į valias, bet ji niekur neskubėjo. Man sujudėjus, angis nuvingiavo medžio link ir dingo po šaknimis.

Viena yra neginčytina, kad užminta gyvatė kerta nedvejodama. Šiaip jau, pajutusi žmogų, ji skuba slėptis. Sunku pasakyti, kiek kartų mes, vaikai, miške netyčia pastatydavome basą koją šalia besišildančios saulėje rainosios ir likdavome nenubausti už neatsargumą.

Susipykusios kaimo moterys kartais paįvairindavo savo išsireiškimus įvairių roplių ir šliužų vardais. Visų epitetų viršūnė būdavo – raudonoji gyvatė. Kadangi kaime fantastinių gyvūnų vardų niekas nevartojo, tai jau nuo mažens žinojau, kad raudonoji gyvatė – realus padaras. Vėliau ją ne kartą ir pats stebėjau. Tai tokio pat rašto angis, kaip ir visos kitos matytos, tik raudono atspalvio. Jos charakteris – tikrai bjaurus.

Kartą pievoje užsimojęs kirsti dalgiu, išgirdau čaižų, į švilpimą panašų šnypštimą. Neaukštoje žolėje vos ne ant pačio uodegos galo stovėjo raudona gyvačiukė. Jos galva suposi virš žolės ir buvo pasiruošusi įsmeigti nuodingus dantis į bet kokį priešą. Prisiminiau tėvo perspėjimą, kad raudonosios gyvatės įkirtimas  mirtinas. Tai dar sustiprino angies daromą įspūdį. Nesulaukusi mano reakcijos, gyvačiukė pasiskubino slėptis žolėje. Man ji pasirodė paprasčiausia paauglė, kuri jau turi pavojingą ginklą, bet neturi patirties, jog patikimiausia gynyba yra laiku pasišalinti žmogui nuo tako. Suabejojau ir jos nuodų žudančia galia, tačiau juk nepatikrinsi...

Su agresyviomis neužaugomis teko susidurti dar ne kartą. Paskutinis susitikimas buvo prieš penketą metų. Vėl neaukšta žolė, arti jokio kelmo, urvo, šabakštyno. Ir tas pats vaikėziškas bejėgis raudonosios pyktis.

O kaip yra su juodosiomis gyvatėmis? Dar sovietmečiu skaičiau “Mūsų gamtoje”, kad Lietuvoje aptinkama tik viena gyvačių rūšis. Man teko matyti jų įvairiausių spalvų ir tonų, didelių ir mažesnių. Mačiau ir juodų, net fotografavau. Ant jų kūno nematyti mūsų gyvatėms įprasto margo rašto, kūnas žvynuotas, ir tiek. Ne, tai ne žalčiai. Mūsų girių žalčiai nemėgsta, čia žalčio niekas niekada nematė. Tokių gyvačių stebėta Vėžaitinės, Patyrio, Pyktiškės ir kituose miškuose. Tad gal juoda gyvatė – atskira rūšis? Ar bent rasė? Juodoji.

Pagaliau vieną šiltą 2005 metų gegužės mėnesio priešpietį Rudgalvių kaime aptikau besišildantį saulėje žaltį. Jis gulėjo ant nedidelio kauburėlio pietiniame autostrados Klaipėda – Kaunas šlaite nerūpestingai išsidriekęs lyg storas juodas pantis. Žaltys buvo stebėtinai nebaikštus. Prisėlinau per ištiestos rankos atstumą, porą kartų nufotografavau. Tik paliestas virbu, žaibiškai dingo aukštoje žolėje. Galbūt žaltys saugojo smėlio kauburėlyje sudėtus kiaušinius? O gal mano žingsnių sukeltą šlamesį stelbė intensyvus mašinų judėjimas autostrada, nuolatinė grunto vibracija? Kaip ten bebūtų, o man tai buvo atradimas. Tik liko neaišku, kodėl šiose vietose neteko matyti žalčių, kol nebuvo supiltas aukštas kelio pylimas.

O žaltys galėjo būti atvežtas iš tinkamesnės jiems gyventi vietos kartu su smėliu ar žvyru.

 

Vapsvos

 

Vapsvas pažįsta visi. Nedaug yra ir tokių, kam vapsva nė karto neįgėlė. Mes, kaimo vaikai, vapsvų įgėlimų nelaikydavome įvykiu. Kartais tyčia vapsvas sukeldavome ir lenktyniaudavome, kuris arčiausiai prieis prie urvo ar įspūdingo lyg kartoninio rutulio, apie kurį zuja šimtas ramybės drumstėjo ieškančių įpykusių vapsvų. Toks drąsos demonstravimas retai kam baigdavosi be įgėlimų. Paskui vaikėzai raudonais patinimais didžiuodavosi lyg karo veteranai fronte patirtais sužeidimais. Ak, ta pramuštgalviška vaikystė!

Nuo vapsvų nukentėdavo ir suaugę, kai miške uogaudavo, grybaudavo ar šienaudavo. Šienaujant ne kartą pasitaikė net komiškų nuotykių. Būdavo mosuoji užsisvajojęs dalgiu, visai nekreipdamas dėmesio į gausybę aplinkui skraidančių bimbalų ir musių, kai staiga pajunti, kaip iš pradžių blauzdomis, netrukus ir šlaunimis aukštyn ropoja, tarp kūno ir kelnių zuja ir zyzia būrelis vapsvų. O štai ir pirmoji injekcija žemiau kelio sąnario. Kita – virš sąnario. Dar viena... Ką daryti? Kiek kartų jos įgels, kol visas išgaudysi?

Labiausiai pjovėjas nukenčia pirmą kartą, paskui jau gelbsti patirtis. Pajutęs kelnėse įtartiną bruzdesį, skubiai atsek diržo sagtį ir... šok iš kelnių. Kelnės niekur nedings, netrukus galėsi užsimauti jas ir vėl, kai vapsvos apsiramins ir pačios apleis drabužį.

Bet iš kur tas staigus vapsvų antplūdis? Ogi iš urvelio, virš kurio stovi nupjovęs žolę. Dalgis ir tavo žingsniai sudrumstė vapsvų ramybę, ir jos visu spiečiumi išvirto iš urvo lauk. Atvira kelnių klešnė atsidūrė virš urvo, tad kur vapsvoms dėtis?

Žmonių nuomonė apie vapsvas dažnokai būna kategoriška: jei jau vapsva žmogumi susidomėjo, tai būtinai ir įgels. O tą vabzdį labiausiai domina žmogaus kvapas. Ar maža dabar naudojame kremų, losjonų, dezodorantų, kurie vabzdžius vilioja ar erzina.

Kartais pakanka paimti į rankas uogų ar vaisių ir tuoj pat prisistato vapsva. Žmogus jai rūpi mažiausiai. Pasidalink ar atiduok skanėstą ir vapsva paliks tave ramybėje.

Žmonės pasakoja, ir pačiam teko patirti, kad vapsvos nepuola šeimininko, kurio pastogėje susilipdė įspūdingą rutulį. Bet gelia svetimą, tikriausiai atpažinusios jį iš kvapo. Žinoma, šeimininkas kartais taip pat nukenčia, kai liečia vapsvų lizdą, patalpoje trankosi, persekioja skraidančias vapsvas.

Vapsvos, kaip ir bitės, nepakenčia dūmų. Atsiradus patalpoje gaisro židiniui, vapsvos skuba apleisti savo lizdą. Teko patirti, kaip pastogėje kaupiantis dūmams, vapsvos iš 21 cm skersmens savo lizdo traukė vorele per sieną plyšio link ir skrido lauk. Vėliau apžiūrėjus lizdo vidų, atrastos tik dvi uždususios vapsvos, o visos kitos išsigelbėjo apleisdamos savo namus.

Vapsvos turi įvairių priešų: tiek žvėrių, tiek ir paukščių. Lapės, barsukai, kiaunės iškasa vapsvų korius. Vapsvos dar ilgai slepiasi likusiose tuštumose, tačiau lizdo ir korių neatnaujina.

Plėšrieji paukščiai taip pat mėgsta vapsvų korius, todėl nagais ir snapu kantriai kasa žemę, kol pasiekia tikslą. Kartą, įkopus prie vapsvaėdžio lizdo, netikėtai atskrido suaugęs paukštis. Mane, esantį kitoje kamieno pusėje, jis pastebėjo ne iškart. Jo snapas ir nagai buvo aplipę žeme. Atnešė jis ir didoką korį su vapsvų perais. Lizde taip pat buvo korių, jų kvapas mane pasitiko dar nepasiekusį lizdo. Korių mėtėsi ir apie eglės kamieną, kurioje buvo sukrautas lizdas. Tas dailus paukštis pilnai pateisina savo vardą.

 

Mūsų Sysojus Sysojyčius

 

Vaikystėje viena mano mėgstamiausių knygų buvo V.Biankio “Miško laikraštis” ir jos herojus, mažutis gudruolis medžiotojas Sysojus Sysojyčius. Skaitydamas bet kurią knygą, visada nevalingai ieškodavau pažįstamų žmonių, savo charakteriais panašių į knygų herojus. Ne išimtis ir minėta knyga.

Mūsų kaime gyveno smulkutis žmogeliukas, kuris man atrodė stebėtinai panašus į gudruolį medžiotoją iš “Miško laikraščio”. Tai buvo judrus, žingeidus, paslaptingas kaimynas, apie kurį kaime sklido įdomiausios kalbos.

Negalima sakyti, kad kaimynas Dzidas – pavadinkime jį taip – buvo blogas ūkininkas. Bet užgimęs kur nors Sibiro taigoje, mažame medžiotojo namelyje, jis būtų buvęs neabejotinai laimingesnis. Ką bedirbtų, jo akis nuolat traukė už nepilno puskilometrio paslaptingai šlamanti giria, o ypač jos gyvūnija. Augmenijos paslaptis jis patikėjo kaimo žiniuonei Onai, kuriai miškas taip pat buvo prigimta viešpatija. Nenuostabu, kad ir jų keliai Meškinėje susikryžiuodavo.

Kartą, rudeniop, susijaudinusi Ona atskubėjo pas mus ir paprašė pakviesti mūsų tėvą eigulį. Ji pranešė atradusi miške negyvą vilką.  Vilkai tais laikais retai kada užklysdavo į mūsų miškus, todėl naujiena buvo ne šiaip sau. Tėvas pasikvietė girininką ir, visi sėdę į ratus, nulingavo pelkėtu keleliu į miško gilumą. Vilką, žinoma, rado, parvežė, parodė kaimynams. Paskui žvėrį išsivežė girininkas.

Po kurio laiko pasklido kalbos, kad Dzidas apibarė Oną, kam ji pranešė apie radinį miškininkams. Vilkas, girdi, jo sumedžiotas, ir tik jis vienas esąs teisėtas laimikio savininkas.

Tarpukario metais eigulys ne kartą įkalbinėjo vyrą liautis nuodyti miško plėšrūnus. Dzidas, žinoma, neprisipažindavo, bet ir toliau užtaisinėjo strichninu naminių paukščių kaulų vamzdelius, dėliojo juos ant žvėrių takų. Suranda laputė vištos šlaunelės kaulą, perkanda ir netrukus jau tįso negyva. Mažajam medžiotojui belieka švelniakailes laputes, kiaunes ar šeškus susirinkti. Už žvėrelių kailius supirkėjai žydeliai mokėjo didelius pinigus.

Ir štai, po karo, Dzidas sumanė tapti tikru medžiotoju, išmėginti akies taiklumą. Juk ne visus žvėris tinka nuodyti strichninu. Tačiau pasirodo, kad nepakanka parašyti pareiškimą, įsigyti šautuvą. Reikia poros medžiotojų rekomendacijų. Betgi Dzidas nei pats pažįsta kokį medžiotoją, nei jį koks medžiotojas pažįsta. Tiktų eigulio rekomendacija. Tačiau tėvas nė į kalbas nesileidžia, sako kaimynui: “Esi brakonierius”. Pyksta, nervinasi vyras, bet juk nepriversi eigulį rašyti rekomendaciją brakonieriui.

Vis dėlto Dzidas tapo medžiotoju. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad svarbiausia yra ko nors labai norėti, o patiklių – ar nesąžiningų – žmonių visada atsiras. Izidorius tapo tikru medžiotoju. Žavingus saulėlydžius pamiškės kaime dabar jau paįvairindavo plačiai miške nuaidintys šūviai. Kaimynai greit pastebėjo, kad Dzidui net melioracija pasitarnavo. Giliausias kanalas buvo išraustas pro pat jo ūkį, tiesiai į Meškinės girią. Mažajam šauliui net pasilenkti nereikėjo, jis, ginkluotas iki dantų, galėjo išdidžiai, bet kuriuo paros laiku traukti kanalu į pamėgtą darbą.

Vieną ankstyvą vasario rytą mūsų kaimo medžiotojas išsiruošė į rajono centrą Gargždus. Apsikabinėjęs vėjelio šiaušiamais ir plaikstomais lapių kailiais, išdidžiai pražingsniavo vieškeliu pro pat eigulio namo langus. Virš kailių krūvos matėsi tik mažutė galva su nekalta lyg vaiko šypsena.

Ir vėl žinia iš Gargždų – ak, tie kaimynai, ak tas kaimo radijas. Pasklido gandas, kad visos Dzido lapės nušautos vienu mažyčiu šrateliu tiesiai į kaktą. Tai bent taiklumas! Tik eigulys žinojo, kad Dzidas yra kur kas tobuliau įvaldęs strichniną, o ne šautuvą ir, kad šautuvas niekada neprilygs gudriai miške išdėliotoms vištų šlaunelėms. Kaip žvėrių nuodytojas, Dzidas neabejotinai buvo pralenkęs knyginį herojų, medžiotoją Sysojų Sysojyčių.

Šitą istoriją papasakojau ne tam, kad kas nors susigundytų perimti Izidoriaus patirtį. Nors manau, kad šiais laikais vargu ar kas rizikuotų žaisti su nuodingais chemikalais, kai brakonieriams prieinamos kur kas tobulesnės žvėrių galabijimo priemonės. O kaip jomis naudotis – dažnokai mums pavyzdį parodo garbūs tautos vyrai.

 

Kurapkos

 

Gerokai pavėlavusi 2005 metų žiema pagaliau įsismagino: storai paklojo sniego, privertė susigūžti nuo šalčio termometrą, o vėją – dažniau perkratinėti sniegą.

Nors ir nepatyrę bado, plunksnuočiai greit pajuto alkį. Zylės ėmė barbenti palanges, juodieji strazdai kibo į užsilikusias aronijų uogas, kurapkos kraustėsi arčiau sodybų.

Vasario pradžioje gražus kurapkų būrelis pasirodė ir Endriejavo miestelyje. Jos keliavo per sodus, artinosi prie daržinių ir tvartų, o vieną šaltą ankstyvą rytą išsirikiavo ant kaimyno laiptų prie pat durų. Stebint mielus paukštelius dingtelėjo mintis, kad jie bent trumpam stabtelės ant šiluminės trasos, kur sniego danga perpus plonesnė ir, kur galima nesunkiai prakapstyti purų sniegą. O kad apsilankiusioms viešnioms nereikėtų daug vargti, paėmęs kastuvą patogesnėje vietoje nukasiau sniegą, pabėriau miežių, grikių ir avižų dribsnių mišinio.

Tą pačią dieną vienuolika vištyčių surado joms paruoštą stalą ir ėmė godžiai maitintis. Numalšinusios alkį, kojomis ir snapais kasė sniegą, lesė žolės daigus ir sėklas. Darbavosi taip vikriai ir uoliai, kad sniegas dulkėte dulkėjo, o gerokas trasos plotelis liko panašus į knisyklą.

Kurapkos pasiliko neribotam laikui. Jos būtų mielai dienojusios šalia pabarstyto lesalo. Tuo labiau, kad konkurentų tikrai netrūko. Grūdus noriai lesė geltonųjų startų būrys, kuosos, žvirbliai, smilginis strazdas, keletas juodųjų strazdų, sniegenos. Geltonųjų startų susirinkdavo iki keturiasdešimties, o juk vasarą ne taip dažnai pamatysi šį gražų paukštelį.

Prie lesalų lankėsi šešiolika rūšių paukščių. Jų dar padaugėjo kai, perrinkinėdami obuolius, dalį jų pakratėme paukščiams.

Paukščių tarpusavio santykiai buvo įvairūs. Startos gerai sugyveno su žvirbliais, strazdais, sniegenomis ir kėkštais. Tačiau smilginis strazdas be gailesčio vaikė juodųjų strazdų patinėlius. Patelių, tiesa, ir nebuvo. Labai tarpusavyje nesugyveno judieji strazdai, jie lesė tik po vieną ir šokdavo į ataką vos tik pasirodydavo kitas juodišius.

Bet įdomiausia būdavo stebėti kurapkų ir varninių paukščių santykius. Kuosas, pilkąsias varnas, šarkas kurapkos puolė visu būriu. Nulenkusios galvas, išskėtusios sparnus kurapkos nepaprastai vikriai šoko į ataką ir vijo kuosas net tada, kai šių kiekybinė persvara buvo net dviguba. Pilkųjų varnų pasitaikė rečiau, jų pavienės kurapkos prisibijojo, tad puolė grupėmis po tris ar keturias. Kėkštai nuo kurapkų kentėjo nepalyginamai mažiau.

Pasirodžius miestelyje kurapkoms buvo neramu, nes aplinkiniuose namuose yra visas tuzinas kačių. Tiesa, kurapkų pasirodymas sutapo su kačių vestuvėmis, todėl kurapkos kačių giminei visiškai nerūpėjo. Bet praėjus po “morčiaus” keletui dienų, visos katės ir katinai pabandė išmėginti laimę kurapkų medžioklėje. Tačiau nors kačių tarpe buvo beglobių, paukščių medžioklės amatą gerai išmanančių individų, medžioklės katėms nebuvo sėkmingos. Katės bandė prie kurapkų sėlinti, užpulti šuoliudamos dideliu greičiu, rengti pasalas lesinimo vietoje, bet kurapkos buvo įtarios ir pastabios, jos laiku aptikdavo kačių pasalas, sustodavo netoli lesyklos ir balsu reikšdavo nepasitenkinimą tol, kol katės, pabrukusios uodegas, iš lesyklos pasišalindavo. Kartais kates auklėdavome ir mes, žmonės.

Kad kurapkos turėtų darbo ir galėtų patogiau sugulti trasoje, pamėginome pakreikti šieno. Neaišku kaip būtų reagavusios į tą naujovę kurapkos, tačiau katės tuo pasinaudojo beregint. Pasislėpusios šiene, jos kantriai laukė kada ateis maitintis kurapkos. Šieną teko iš aikštelės pašalinti.

Kaimynas taip pat nutarė padėti globoti kurapkas. Ant tos pačios šiluminės trasos jis padarė iš eglišakių palapinę. Bet ir tuo statiniu pirmiausia susidomėjo katės. Jos ir čia bandė rengti pasalas, bet ir vėl nesėkmingai. Jau pirmą kartą paukščiai prie palapinės artinosi labai atsargiai, sustojusios puslankiu kurapkų kalba aptarinėjo, koks gruobuonis tūno tarp eglišakių. Jos kantriai laukė, kol grobuonis išsinėšdins, o tas, net nebandęs pulti kurapkų, nupėdino namo. Netrukus katės nustojo domėtis kurapkomis, nes prisėlinti prie budrių paukščių per sniegą nėra paprasta. Atsigriebs vasarą, kada kurapkos sutūps ant kiaušinių ir, iki paskutinės akimirkos saugodamos  lizdą, dažnai taps grobuonims lengvu grobiu.

Prie lesalo kurapkas atveda patelė. Ji nepuola lesti, o lyg kareivis išsitempusi pakilesnėje vietoje įdėmiai stebi ar nepasirodys katė ar vanagas. Šunų kurapkos bijo kur kas mažiau, nepasitaikė stebėti, kad šunys vaikytų kurapkas.

Kilus pavojui iš oro, esant puriam sniegui, kurapkos akimirksniu pasislepia sniege. Jos nekapsto kojomis sniego, o į jį tiesiog žaibiškai pasineria.

Kurapkų būryje patelių ir patinėlių buvo maždaug po lygiai. Žiemą paukščiai buvo ramūs, mažai judėjo, dažnai rinkosi į būrį ir, pašiaušusios plunksnas, šildėsi. Visas būrelis nesunkiai galėjo tilpti – kaip kažkas pasakė – didokame bliūde.

Kovo mėnesį kurapkų elgesys ėmė pastebimai keistis. Jos vis dažniau staiga imdavo lakstyti, šokinėti viena prieš kitą, imituoti peštynes. Artinosi laikas, kai būrys gražių paukščių iškriks porelėmis, pradės naują, bet ne mažiau pavojingą gyvenimo etapą. Belieka viltis, kad sulestas pusmaišis įvairių grūdų padės globotinėms lengviau prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, sulaukti gausių šeimynų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"