Paieška Iš pirmo vasaros knygos puslapio

Iš pirmo vasaros knygos puslapio

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Ar sulaukėme vasaros, kuriai norėtume pamoti ranka ir palinkėti kuo ilgiau būti su mumis?

Vasara yra vasara, jos laukiame visada. Ir mylime ją, nesvarbu – kokia ji mums šiemet skirta. Vasarą siejame su viskuo, kas gražiausia, o ypač – su laisve: aukštu dangum, kuriuo plaukia debesėliai, toly virpančiu oru,  žaliom pievom, vystančios žolės kvapu ir paukščių giesmėm.

Kas parašyta pirmame vasaros knygos puslapyje?

Inkime – ir pažiūrėkime!

 

Šokelio Jono vasara

 

Jis tikriausiai net nežino, kad mes jį vadiname špokeliu Jonu – žvilgantis varnėnas jau kelintus metus yra mūsų kaimynas, o toks vardas gavosi kažkaip savaime.  Žinoma, paprastas paukštis, kurį regi tik rytais ar vakarais, galėjo likti ir be vardo – kam jis jam. Tačiau špokelis Jonas  - nepaprastas varnėnas,  o…

Tačiau viskas iš pradžių. Šiandien – jau vasara, prieš porą dienų varnėnų inkilai už mūsų lango ištuštėjo. Iki to nuo ankstaus ryto lig vėlaus vakaro juose čirškė jaunikliai - atrodė, kad jie niekada nebūna sotūs. Tėvai dirbo išsijuosę, nešė ir nešė jiems valgį, o tame jų triūsime nebuvo laisvų dienų. Tokiu metu varnėno nepamatysi pritūpusio pailsėti ar ramiai žingsniuojančio – jis vis bėga ir bėga, kapsi snapu, trauko sliekelius,  stvarsto museles. Kai snapas vos apžioja maisto žiupsnį, paukštis skuba prie inkilo, porciją sugrūda į vieną išžiotą snapelį. Tačiau – to paties laukia dar keturi išžioti snapeliai.

Dabar jaunikliai išskrido, tėvai lydi juos po pievas, renka maistą ir vis dar maitina. Neilgai, nes paukščiukai beregint ir patys išmoks sliekauti ir musėliauti.

O špokelis Jonas liko prie inkilo. Taip jau penktą vasarą – lieka vienas. Nežinia, kodėl jis niekada nesukuria šeimos - gal kažkas jo gyvenime atsitiko, gal dar ko nors mes negalime žinoti. Tačiau kiekvieną pavasarį jis grįžta kartu su visais varnėnais, užima tą patį inkilą ir gieda prie jo. Gieda tada, kai kaimynai peri, kai augina vaikus. Kai jų vaikai pakyla skristi, taip pat palydi juos giesmėmis.

O tada lyg niekur nieko – pasilieka prie savo inkilo, ant savo klevo šakos. Nežinotume jį čia esant, jei ne giesmės – nuo ryto iki vakaro jis gieda ir gieda, plazda sparneliais. Žiūrėdamas bet kas pasakytų, kad paukštis taip džiaugiasi vasara. Tačiau mes manome kitaip – atrodo, kad špokelis Jonas į savo giesmes sudėjo visą savo ir savo giminės skausmą. Jo tiek daug, kad jis giedos iki Joninių.

O po to išskris – vienui vienas. Išskris, ir mes nežinosime, ar kada besugrįš. O gal - kada nors parskris ne vienas. Tačiau tada jis bus visai paprastas varnėnas, jau ne špokelis Jonas.

 

Kai žydi rugiai

 

Visą vakarą ir visą rytą rugių lauką virpino griežlė. Tvirtas, orą draskantis paukščio balsas netilo ir naktį, bet mes tuo metu miegojom, nematėm jos ir negirdėjom. Taip neišvydome saulėtekio, pirmo vėjelio užgautų lapų virpesio, neišklausėme pirmo paukščio. Nesupratome, kad šįryt pražydo rugiai…

Gal mes ir nekalti, kad to nepajautėm. Gal niekas daugiau, tik žemdirbys, rudenį sėjęs rugius, paskui peržiem apie juos galvojęs, o pavasarį nuo polaidžio vandens vadavęs, suprato žaliose varpose gimus gyvybę. Jis seniai žvalgėsi giedros, nes tik per ją rugiui geriausia žydėti. Tada virš banguojančių rugių lauko, tokio panašaus į žalią jūrą, išplunka sotus žiedadulkių debesis. Mažos svaigios dulkelės skrieja virš bangų, tupias ant lengvučių žiemkenčio varpų, glaudžiasi viena prie kitos. Taip gimsta nauja gyvybė - duona.

Ir mes matėm žydinčius rugius. Jie debesijo duona  kvepiančiom dulkelėm, svaigino galvą kažkuo nežabotai stipriu ir laukiniu, o mes gerte gėrėm tą aromatą. Jis buvo pažįstamas nuo pirmo pasaulio pajautimo, žinomas kaip duonos skonis, bet dabar - nepakeliamai svaiginantis. Kažkam nuo jo apsunko galva, kažkas pradėjo skųstis alergija. Alergija duonos kvapui…

O galulaukėj sutikom žemdirbį. Gal ne šiame lauke jis  sėjo rugius, gal ne jais rūpinosi žiemą ir pavasarį. Ėjo basas, nes tik taip galima eiti pas rugius, rankoj spaudė paprastą žyduolių kuokštą. Kai sustojęs droviai nusišypsojo, pamatėm, kad jo plaukai apsnigti  rugių žiedadulkėm. Jis galvą perbraukė delnu ir tyliai tarė:

- Ar matot, ką griežlė šiąnakt iš rugių iškratė?

Supratom, kad tik jis vienas žino, kaip pražydo rugiai. Mes matėm, užuodėm. O jis jautė. Savo širdimi jautė gimstančią duoną.

 

Vaikai visada vaikai

 

Mums atrodo, kad gamtos vaikams gyventi yra labai lengva ir paprasta, kad jie nerūpestingai leidžia dienas ir iki soties pamaitinti snaudžia prieš saulutę. Kur ten!

Kiekvienas mažiukas, nesvarbu – kas jis, paukščiukas ar žvėriukas, nuo pirmųjų gyvenimo dienų  pradeda didžiąją kovą dėl išgyvenimo. Visų pirma, jam reikia brautis pro brolius ir gauti maisto. Jis turi pastoviai treniruotis, kad augtų sveikas. Jam kiekvieną akimirką reikia ko nors išmokti. Juk daugelio jų vaikystė tokia trumpa...

Kelintą pavasarį vis aplankau lapių urvą, kuriame auga jaunikliai. Kai kada matau senąją lapę, vis nešančią savo vaikams maistą. Na, o į lapiukus gali žiūrėti ir žiūrėti – jie vis dūksta ir dūksta, gaudosi, ridinėjasi ir sugalvoja įvairiausių žaidimų. Žiūrėk, vienas nutvėrė kažkokio kailio gabalėlį ir pasileido su juo šalin, kiti puolė jam pavymui, o čia iš pasalos pašoko dar vienas ir prasidėjo naujos ristynės. Taip kasdien žaisdami jie išmoksta pačių svarbiausių gyvenimo dalykų. Tačiau kai besiridinėjantys mažiukai išgirsta netoliese jiems signalą davusią motiną, kaip mat nutyla ir smunka miškan.

Kai lapiukams sukanka pustrečio mėnesio, jie palieka senąjį lizdą ir iškeliauja - pradžioje su motina įsikuria naujoje vietoje, o dar po kiek laiko jie vis dažniau paliekami vieni. Kaip tik dabar praverčia visi vaikystės mokslai, net žaidimų patirtis. Tačiau net tapę savarankiški, lapiukai dar ilgai lieka vaikais.

Netikite – prieš keletą dienų sutikau tokį savarankišką paauglį lapiuką, kuris peliavo pievoje. Jis žinojo, kad reikia nuo manęs sprukti, slėptis. Tačiau negalėjo ištverti nesidomėjęs, kas aš toks: vis kėlė iš žolės galvą ir žvalgėsi. Iš tikro – vaikai visada vaikai...

 

Rekviem ramunių pievai

 

Džiru džirkšt.... džirgžt padžirkšt... - skamba dalgio ašmenys, šnara ir į dailias pradalges gula žolė. Džiru džirkšt - taip nuo pačios ankstumos iki vėlyvų pusryčių.

Per vieną rytą dar vakar žaliavusi pieva tapo panaši į dailiai sušukuotas garbanas. Jos suklotos lygiai, kiekviena atkartoja gretimos linkius... įgudusių rankų darbas. Saulelei kilstelėjus aukščiau, šienpjovys žolės kuokštu nubraukia ašmenis ir dalgį užsimeta ant peties. „Neblogai padirbėjau..“ - apžvelgęs lauką nusišypso jis. 

Nubridęs varsnas per pievą, šienpjovys kažką prisimena: dalgį įsmeigia žemėn ir sugrįžęs iš pradalgių ima rinkti baltagalves ramunes. Kokios jos šviežios, gurgždančios... ir kaip dailiai tinka viena prie kitos. Surinkta puokštė jau ranka neapglėbiama, o jis vis lankstosi, pešioja dalgio sumuštą žolę ir renka didžiagalvius žiedus.

„Pusę pievos įveikiau...“ - namuose sako jis ir žiūri, kaip ji merkia ąsotin ramunes. 

„Negali būti, kad taip greitai...“ - nusigręžusi sako ji, ir jis nesupranta, kas nuskambėjo jos žodžiuose - džiaugsmas jo darbu ar atsisveikinimas su šios vasaros ramunių pieva.

 

Vienas iš iškeliaujančių...

 

Vasaros pievos žydėjo visu savo grožiu: norėtum apsakyti visas spalvas, visus žolynus, bet negali – jų čia tiek daug, o žodžių mažai.

Brendam per žydinčią pievą – palikom ant kelio automobilį ir einam į svečius pas ... arkliuką. Taip bent pasakė dukra, kuriai galvoje tik žirgai.

Arkliukas – paprastas romus kaimo darbininkas pešiojo tarp nuodingų vėdrynų pakilusią žolę ir pakelia galvą mus išvydęs. Matyt, niekas taip pas jį nevaikšto – į svečius.

„Tėveli, o jį paliesti galima?“ – už keleto metrų sustoja dukra.

„Galima, - sakau, nes tikiu arklio ramybe. – Tik ne paliesti, o paglostyti.“

„Gerai, paglostyti, - sutinka dukra. Ji iš toli pasiekia švelnią arkliuko nosį ir atitraukia ranką. – Oi!

Bijai?“

„Ne... aš nemaniau, kad tai taip... taip... – Ji pasilenkusi pripeša žolės ir ištiesia arkliui. – Valgyk.“

Taip ir draugavom: arklys grumsnojo žolę, o mes glostėm jo kailį, pirštais šukavom suveltus karčius.

Kai apsisukom eiti atgal, arkliukas sužvingo.

„Tėte... – dukra sustojo ir patempė lūpą. – Jis nenori likti vienas. Juk jis vienas. Visai visai...“

„Na, gal ne vienas, - bandau raminti ją.  – Galbūt pas jį ateina jo šeimininkas...“

„Žinau, - supykusi trepteli arklių gynėja. – Ateina ir atsineša botagą! O kitų arkliukų čia nėra. Nėra!“

Tolsta pieva, kurios pakraštyje stovi vienišas arkliukas. Mes nusisukam ir nedrįstam pažiūrėti į jį – širdyse jaučiamės jį išdavę. Juk jis galbūt vienas iš mūsų kaimus paliekančios arklių giminės.

Ar galėsim gyventi be paprasto arkliuko, kurį galėtum paglostyti ir kuris tavęs lauktų ateinančio...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"