Paieška Prognozių žavesys ir klasta

Prognozių žavesys ir klasta

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Vartydamas senąją mokslinę literatūrą, aptikau 1991 metų publikaciją, kurios autorius – SSSR valstybinės premijos laureatas M. Driazgovas. Taikydamas matematinius modelius, jis pamėgino žvilgtelėti į ateitį – kas bus, jei žmonių skaičius planetoje didės kaip iki tol, kas bus, jei jį bus imta reguliuoti.

Žinoma, vargu ar galima 17 metų senumo faktą vadinti tolima praeitimi. Daugelyje gyvenimo sričių, žinoma, esame pažengę taip toli, jog 17 metų – beveik priešistoriniai laikai. Tuo tarpu demografijos srityje vis dar „plaukiojame migloje“, ateities nuspėti negalime. Todėl įdomu, kaip tos prognozės pasisekė M. Driazgovui. Štai taip atrodo lentelė, kurią jis tada sudarė:

 

Metai                                        1986  1990  2000  2010  2020 2030  2040  2050  2100  2200

Gyventojai (milijardais)              5      5,4     6,45     8   9,35  11,3    13,5   16,4   40,9   260

 

Taip atsitiktų, jei žmonijos gausėjimo tendencijos nepasikeistų. Reikia pasakyti, kad M. Driazgovo matematinis modelis klaidų vis dėlto turi: 2000 metams numatytą žmonių skaičių pasiekėme aštuoniais metais vėliau. Vadinasi, ir per likusį laiką iki 2010–ųjų mūsų nepadaugės iki 8 milijardų. O vėliau – paklaida dar didesnė, nes apskaičiavimai remsis padidintais išeities duomenimis. Šiaip ar taip, ir 10, ir 20 milijardų – ne už kalnų. O jeigu numatysime ir prognozę iki 2200–ųjų – tai Žemė virs ištisiniu miestu, visus tinkamus gyventi plotus bus užėmę žmonės. Maždaug po 5000 žmonių kvadratiniame kilometre. Vietos ariamoms žemėms, ganykloms, miškams nebeliks.

M. Driazgovas apsvarstė galimybę reguliuoti žmonių skaičių, leidžiant auginti tik po vieną vaiką. Jeigu ta taisyklė būtų pritaikyta 2040 metais, tai gyventojų skaičius iki 2100 metų sumažėtų iki 3,99 milijardo.

Vėliau, nuo 2040 metų, tarkim, leidžiama auginti jau du vaikus. Gyventojų skaičius ir toliau mažėja. Ir 2200–aisiais mūsų lieka tik 1,27 milijardo. Tai yra tiek, kiek buvo XIX amžiaus viduryje. „Jei Žemėje liktų tik tiek žmonių, jie galėtų gyventi kaip rojuje tol, kol šviečia Saulė,“ – rašo M. Driazgovas. Žinoma, su sąlyga, kad tai būtų protingi žmonės, o ne tas žmonijos chaosas, kurį stebime dabar.

Ar yra alternatyvų? Atrodo, ne. Kelionės į tolimąjį kosmosą ieškoti tinkamų planetų – dar ne mūsų jėgoms. O kol ten nugabensi bent keletą milijardų – iš Žemės išteklių nieko nebeliks. Grįžti atgal prie natūralaus ūkio? Iliuzija, kas su tuo sutiks...

Daugiau kaip prieš 200 metų T. Maltusas (D. Britanija) suformulavo savo principus, pagal kuriuos didžiausia bėda – gyventojų skaičiaus didėjimas, neatitinkantis vartojimo augimo. Taigi vis gilėjantis skurdas, badai, karai, marai... Žodžiu, gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o vartojimo reikmenys – aritmetine. Tuo metu, gana primityvios gamybos epochoje, tokia prognozė galėjo būti visai pagrįsta. Bet staigi mokslo pažanga padarė pataisas, ir šiandien vartojimo reikmėmis pasaulis tiesiog užverstas. Tačiau tai netrukdė susiformuoti naujai mokslo sričiai – neomaltizmui, kurios žymiausi atstovai ir toliau tvirtina, jog nereguliuojamas gyventojų skaičiaus didėjimas yra pati didžiausia grėsmė.

...Kol kas M. Driazgovo prognozės pildosi. Lėčiau, nei jis numatė, tačiau kryptis aiški – vis nauji ir nauji milijardai. O tai – iš tikrųjų pražūtis. Tačiau T. Maltusas nenumatė milžiniškų technologinių šuolių, pakeitusių pasaulį, nors šiandien mums jie atrodo paprasti kaip abėcėlė. Ko negalėjo įžvelgti M. Driazgovas ir negali įžvelgti dabartiniai demografai, ekonomistai?  Gal kažkur slypi nauja abėcėlė? Tačiau jei ateityje gyvensime beveik pečius surėmę, tai yra po 5000 žmonių kvadratiniame kilometre, vargu ar padės kokia nors abėcėlė...

Ką daryti?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"