Paieška Netikėtos ir įpareigojančios dovanos...

Netikėtos ir įpareigojančios dovanos...

Vacys PAULAUSKAS

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Papildomo ugdymo sėkmė labai priklauso nuo daugelio dalykų. Svarbu - patalpos, sukauptos vaizdinės mokymo priemonės, inventorius, pagalbinė literatūra... Ir visa kita, kas padeda sudominti vaikus, teikia sąlygas kūrybiškai su jais dirbti. Darbas su jaunaisiais žvejais yra specifinis, tad Lietuvoje kol kas tinkamai neįsibėgėjęs. Žmonėms, ugdantiems jaunuosius meškeriotojus, suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų, tad tikėtis iš anksto paruoštų kokių nors metodinių rekomendacijų ar nurodymų neverta. Kiekvienas vadovas dirba pagal savo išmanymą ir galimybes. O jos kartais būna ribotos, t.y. labai priklauso, kaip vadovo darbą vertina rėmėjai ir jam padeda. Daug metų dirbdamas su vaikais ir jaunimu galiu teigti, jog niekada nesijaučiau vienišas. Darbo rezultatai pasiekti ir talkinant didžiuliam būriui geranoriškų, suprantančių bei vertinančių papildomo ugdymo reikšmę žmonių. Tie žmonės - įvairūs, tačiau juos visus vienija noras padėti vaikams atsispirti klystkelių pagundoms ir surasti trumpiausią savęs pažinimo kelią. Tai, nesišliejant prie gamtos, kaipo atramos taško moralinėms vertybėms rastis, neretai yra sunkiai įmanoma.

 

Netikėtas pritarimas

 

Kartą, ištaikęs laisvalaikio valandžiukę, pagalvojau apie savo veiklos rėmėjus. Visus, buvusius bei esamus, nutariau suskaičiuoti. Pradžioje atrodė, jog jų bus kokios penkios dešimtys. Deja, greitai supratau: skaičiuok neskaičiavęs, visų iš karto prisiminti neįmanoma, nes turėčiau įvardinti ir tuos, kurie mano siekiams pritarė idėjine prasme. Maloniausia, kai netikėtai sulauki palaikymo iš nepažįstamų žmonių.

Jau ne kartą „Žaliajame pasaulyje“ minėjau nuolat šiuo metu mano veiklą remiančius draugus ir kolektyvus. Atrodė, normaliam darbui paramos užtenka. Tad dar kur nors jos ieškoti papildomai - lyg ir neetiška. Tačiau kartą dėdė Viačeslavas iš UAB „Romada“ (mano kuruojamo skyrelio žurnale ,,Meškeriotojas” rėmėjas) kartu su savo dovanomis duoda draugo voblerius ir sako: tarp parduotuvės lankytojų atsirastų norinčių kokį atliekamą daiktą dovanoti vaikams, tik tam reikalingas skelbimėlis. Pakalbėjome, o aš per savo darbus to skelbimuko taip ir neparašiau. Artimiau susipažinus su muselininkais ir pradėjus gauti jų dovanas, vėl buvo prisimintas skelbimas. Šį kartą prisėdau ir kruopščiai vertindamas kiekvieną žodį guldžiau:

„Mieli meškeriotojai. Labai prašome neišmesti Jums atitarnavusių ir nebereikalingų žūklės įrankių. Būsime dėkingi, jeigu juos padovanosite jaunųjų žvejų būreliams.

Aš, dėdė Vacys, žurnalo „Meškeriotojas“ skyrelio vaikams ir jaunimui autorius, su vaikais dirbu Nevalstybiniuose vaikų globos namuose „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ ir Ozo vidurinėje mokykloje. Jūsų dovanos padės geriau organizuoti šį darbą ir pamalonins vaikus. Mano vaikai ir aš nuoširdžiai dėkojame už Jūsų gerumą.

Dėdė Vacys, žvejų būrelių vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas.“

Skelbimą, padedant mamai, gražiai sumaketavo Ozo vidurinės septintokas, būrelio senbuvis Dominykas. Jį nunešiau pakabinti „Romados“ parduotuvėje ir paprašiau dosnų rėmėją Marių Butkevičių apie jį informuoti jau spėjusius su mano vaikais susidraugauti muselininkų klubo „Flyfishing.lt“ narius.

Prabėgus kiek laiko. Skambina ,,Meškeriotojo” vyr. redaktorius Audrius Blinstrubas: „Sužinojom apie organizuojamą akciją ir ketiname ją skelbti žurnale“. Nustebęs aiškinu, kad jokios akcijos neorganizuoju ir nesuprantu, apie ką kalbama.

„Idėja neišmesti atitarnavusių žūklės įrankių labai gera. Jai verta pritarti“, - išgirstu.

Bandau aiškinti, jog, rašydamas skelbimą, galvojau tik apie vienos parduotuvės lankytojus ir muselininkus. Platesnio pagarsinimo neplanavau, o apie akciją?.. Nebuvo nė minties. Beje, šis, pastaruoju metu vis tvirtesnes pozicijas mūsų kalboje užimantis, kaip žodynai nurodo, politinis terminas, tampa vos ne keiksmažodžiu ir baigia išūžti ausis.

 

Patobulino ir atvežė

 

Organizuojamos pagalbos mastas pradėjo ryškėti, kai atsivertęs „Meškeriotoją“ savo „Dėdės Vacio kampelyje“ pamačiau ne tik skelbimą, bet ir jo papildymą: „Įrankius galima perduoti: Vilniuje – Ugniui, 8~616 10 382, parduotuvėje „Romada“, Mindaugo g. 14B, ir žvejybinių prekių parduotuvėje „Bramo“, Antakalnio g. 94; Kaune – Ernestui 8~620 17 420; Klaipėdoje – parduotuvėje „Hobio centras“, Naikupės g.30.

Patikslinimas: tinka visokių rūšių įrankiai, jei yra dar nors kiek vilties, kad jie atliks savo funkciją: meškerės (spiningai, muselinės, plūdinės), ritės, dirbtiniai masalai, valai, kabliukai, dėžutės ir t.t.“

Patikslinimas, jog visi įrankiai atliktų savo funkciją, manau, buvo nebūtinas. Ir seni, savo jau atitarnavę, vaikams nematyti daiktai turi didžiulę pažintinę vertę. Jie leidžia geriau pažinti mėgėjiškos žūklės ir jos įrankių raidą, moko vertinti šiuolaikinių įrankių galimybes ir juos branginti. Labai gaila, kad Lietuvoje kol kas neturime muziejaus, kur būtų įmanoma išsamiai susipažinti su mėgėjiškos žūklės istorija ir atiduoti savo amželį nugyvenusius įrankius.

Dirbant su vaikais labai praverčia kaupiama literatūra ir ekskursijos į žvejybinių prekių parduotuves. Įvairių firmų katalogai ir žurnalai padeda susipažinti su įrankiais, kurių pats vadovas neturi. O ekskursijų metu vaikai, bendraudami su geranoriškais pardavėjais ar rėmėjais, gauna visapusišką informaciją apie nuolat atsirandančias naujoves ir jų pritaikymo galimybes. Organizuojat papildomo ugdymo užsiėmimus vaizdumui tenka ypatingas vaidmuo. Dirbant su jaunaisiais žvejais, tai tiesiogiai priklauso nuo turimų galimybių sukurti tinkamą darbui bazę. Kaip tik tuo ir nutarė pasirūpinti neabejingi vaikų užimtumui meškeriotojai. Visuose trijuose miestuose jie rado bendraminčių, surinko dovanas ir patys jas atvežė. Atvežė tiek... Rašydamas skelbimą apie tokią gausą tikrai negalvojau...

 

Nustebino

 

Vieną vakarą, prieš uždarydamas biblioteką, kur aš du kartus per savaitę SOS kaimelio gyventojams išduodu knygas, sulaukiau svečių. Geri mano ir vaikų bičiuliai Marius Butkevičius, Muselininkų klubo „Flyfishing.lt“ prezidentas Ugnius Leimontas bei Mindaugas Valiukevičius atgabeno savo ir kitų geradarių dovanas. Prieš susitikimą planavau jas šalia kitų žvejybinių turtų padėti į sandėliuką Vaikų klube arba nusinešti į Ozo vidurinėje įsirengtą kabinetuką. Kai pamačiau iš trijų lengvųjų automobilių kraunamus ryšulius, supratau, jog erdvi biblioteka bus tinkamiausia vieta dovanoms apžiūrėti ir joms surūšiuoti. Pirmas klausimas, kurį uždaviau dosniems svečiams: iš kur visa tai ir kam su savo vaikais aš turiu būti dėkingas?.. Iš lakoniško atsakymo sužinojau, kad ir jiems patiems dabar jau sunku susivokti, kuris ryšulys iš kur gautas, tad padėka asmeniškai, kiekvienam žmogui tiesiog neįmanoma. Paminėjo, jog dosniai parėmė UAB „Straideris“, daug dovanų surinko Kauno muselininkų klubo prezidentas Ernestas Keturka, dosnūs buvo Klaipėdos muselininkų klubo „Verpetas“ nariai ir parduotuvė „Hobio centras“, padėkos nusipelnė UAB „Salmolita“ ir žvejybinių prekių parduotuvė „Bramo“ Vilniuje.

Neturėdamas galimybės kiekvienam padėkoti asmeniškai, noriu trumpai apžvelgti tai, ką mes su vaikais kitą dieną aptikome  išpakuodami ir tvarkydami dovanas. Jų įvairovė nustebino ne vien vaikus, bet ir SOS vaikų kaimo direktorių Dainių Miežį. Žiūrėjo žmogus ir džiaugėsi. Gausios dovanos bylojo – daug meškeriotojų pasistengė, kad mėgėjiška žūklė vaikams labiau patiktų.

 

Malonus darbas

 

Dovanų buvo labai daug ir įvairių. Visus sujaudino tarp žūklės įrankių rasti patiems mažiausiems vaikams skirti žaislai. Reikėjo gerai pagalvoti, nuo ko ir kaip tą didžiulį turtą pradėti tvarkyti. Teisus buvo muselininkų klubo prezidentas: „Turėsit su vaikais daug malonaus darbo, kol viską apžiūrėsit, sutvarkysite ir įsisavinsite“.

Pradėjome nuo didžiulės krūvos visiškai naujų plūdžių.  Susinešėme iš plastikinių butelaičių pasigamintus dėklus ir sugrupavome jas pagal tipus. Gera plūdė – brangus ir greitai pažeidžiamas daiktas. Ypač saugotinos sportinės plūdės, todėl visi mano vaikai, nuolat mokomi branginti kiekvieną daiktelį, išmano kaip prižiūrėti žūklės įrankius, kad jie kuo ilgiau tarnautų. Gražų inventoriaus tausojimo pavyzdį rodė ir dovanoti daiktai. Labiausiai vaikus nustebino senovinis savadarbis spiningas. Atrodė, jis tarytum ką tik auksarankio meistro pagamintas. Taigi teko papasakoti apie laikus, kai žvejybai reikalingos priemonės buvo didžiulis deficitas ir, norint sėkmingai meškerioti, reikėjo išmanyti meistrystę. Pamačius didžiulę ritę ir milimetrinį valą, jiems parūpo, kaip tokiu įrankiu užmetamas masalas. Papasakojau apie galimą „barzdos“ pavojų, pririšau svarelį ir palydėjau į kiemą „pasitreniruoti“. Pradžioje rezultatas buvo toks pat kaip ir visų, mūsų senesnės kartos, meškeriotojų. Daug reikėdavo treniruotis, kol įprasdavome prie inercinės ritės „Nevskaja“ krečiamų šunybių - tik išnarplioję ne vieną „barzdą“ galėdavome imtis lydekų žūklės. Šį mūsų laikais jau pamirštą įrankį vaikai labai pamėgo. Jie varžosi, kas toliau nusvies svarelį ir privels mažiau „barzdų“.

Tarp dovanų radome ir kitų, brangių, muziejaus lentynų vertų eksponatų. Kol kas išbandyti jų nespėjome. Savo eilės laukia pačios pirmosios rusiškos neinercinės ritės ir jau daug tobulesnės „Temzės“, pirmoji ir, ko gero, vienintelė, lengvai išardoma ir surenkama lietuviška ritė. Gavome daiktų, kuriuos savo rankomis vaikai prikels naujam gyvenimui ir sėkmingai meškerios.

...Neįmanoma išvardyti visas dovanas - jaučio odos neužtektų. Todėl paminėsiu tik vieną kitą daiktą, kurio neturėjome ir varvinome seilę vartydami katalogus arba apžiūrinėdami ekskursijų metu. Žvejų stovykloje Antazavėje tikimės išbandyti spiningą su puikia multiplikatorine rite ir pintu valu. Savo eilės laukia neseniai parduotuvėse pasirodžiusi naujiena – ritė su dvigubu būgneliu bei kiti brangūs žūklės įrankiai ir masalai.

 

Pamalonino visus

 

Mėgėjiška žūklė – ne vienintelis kelias geriau pažinti gamtą. Gegužę („Žaliasis pasaulis“ Nr.19(653) pasakojau apie SOS vaikų kaimelyje organizuotą Vilniaus akvariumininkų klubo parodą. Malonu, jog apie tai paskaitęs aplankyti parodos atvyko prof. Ričardas Kazlauskas. Garbiajam svečiui, akvariumų laikymo Lietuvoje pradininkui, paroda patiko. Klubui su savo palinkėjimais profesorius dovanojo knygą „Žalioji Kukulakė“. Vaikai taip pat neliko užmiršti. Jiems pluoštą savo įdomios knygos egzempliorių svečias paliko bibliotekoje. 

Staigmena visos SOS kaimo bendruomenės laukė ir parodai pasibaigus. Paaiškėjo, kad patį didžiausią ir labai gražiai įrengtą parodos akvariumą Vilniaus akvariumininkų klubas ir šio kolektyvo rėmėjas UAB „Stalma“ dovanoja vaikų kaimeliui. Akvariumą pastatėme labiausiai visų lankomoje vietoje administracijos pastate - esame labai dėkingi „Stalmai“ ir klubui už dovanotą nuostabų gamtos kampelį.

... Pasirodžius naujajam Lietuvos raudonosios knygos leidimui norėjome šį vertingą leidinį įsigyti, tačiau bandymai, dėl įvairių priežasčių, buvo nesėkmingi. Dabar esame ramūs. Šią, visiems gamta besidomintiems reikalingą knygą mums padovanojo puikus meškeriotojas ir vaikų draugas, Lietuvos Respublikos Premjeras Gediminas Kirkilas. Žuvų rūšių įrašyta tenai nedaug, tačiau meškeriojant būtinos žinios apie visus retus mūsų krašto  gyvūnus, augalus, grybus ir kerpes. Pirmieji šį leidinį suskubo atsiversti mano filatelistai. Aš nuo mažens renku pašto ženklus ir šia „liga“ susargdinau vaikus, su kuriais dirbu. Tvarkydami iš Švedijos dovanų gautą didžiulį filatelinės medžiagos siuntinį radome daug įvairių šalių pašto ženklų apie gamtą. Su žuvimis, paukščiais ir žinduoliais vargo nebuvo, tačiau ant daug vienodų švediškų pašto ženklų puikavosi gražus, į mūsų karkvabalį panašus vabalas (Osmoderma eremita), apie kurį žinių neturėjome. Atsivertę dovanotą knygą sužinojome – tai niūriaspalvis auksavabalis. Tapo aišku, kodėl jis pavaizduotas seno drevėto lapuočio medžio fone.

Gegužės 28 dieną organizavau tradicines Vilniaus SOS vaikų kaimo ir Ozo vidurinės mokyklos jaunųjų žvejų meškeriojimo varžybas. Aplankęs savo nuolatinius rėmėjus Rytį ir Giedrių Mazgelius (iš UAB „Caputis“) papasakojau apie netikėtai gautas dovanas. Nepaisant to, prizams buvo paskirtos puikios „Larus“ ritės ir pridėta įvairių vasaros žvejų stovykloms praversiančių daiktų.

...Vasarą mano vaikai iš Ozo vidurinės išsibarsto su savo tėvais po margo svieto platybes, o vaikų kaimelio globotiniai draugauja su manimi per atostogas ir labai laukia išvykų bei žvejų stovyklų.

*  *  *

 Rudenį sukaks 40 mano pedagoginio darbo metų. Labai džiaugiuosi, jog dirbdamas su jaunaisiais filatelistais, akvariumininkais ir žvejais išlydėjau į gyvenimą ne vieną blaiviomis akimis pasaulį matantį ir mokantį jį branginti jauną žmogų. Darbas, kurį dirbu, nelengvas, tačiau labai įdomus, o bendraminčių dėmesys ir parama įpareigoja mane bei vaikus nenuvilti tų, kurie mumis tiki ir padeda.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"