Paieška Pusantrų metų – lietus

Pusantrų metų – lietus

 

Gamtininkai Deividas ir Kerolė Hjuzai aštuoniolika mėnesių praleido lietinguose miškuose, tyrinėdami Centrinės Amerikos florą ir fauną. Ir kiekvieną dieną šiuos pusantrų metų lijo: ne veltui juk šie miškai vadinami lietingaisiais. Mokslininkai kantriai kentė išbandymus, juo labiau, kad tarpais į pagalbą ateidavo pati gamta: per ypatingai stiprias liūtis išgelbėdavo gigantiški vietinių augalų lapai. Joks skėtis nereikalingas! Pagrindiniai gamtininkų priešai buvo ne drėgmė, o nuodingi vabzdžiai ir ropliai. Vienąsyk ant Kerolės rankos užkrito gražus vikšras.

„Jis buvo raudonai baltas, apaugęs ilgais plaukeliais, - pasakoja tyrinėtoja. – Vikšras nukrito nuo šakos ir pradėjo riedėti mano nuoga ranka. Išsyk pajutau lengvą deginimą, kuris netrukus peraugo į stiprų skausmą, paplitusį po visą ranką ir krūtinę.“

Laimei, skausmas gana greitai nurimo ir į gydytojus kreiptis nereikėjo.

Pasaulyje esama ne tik lietingųjų regionų, bet ir “žaibingųjų”. Štai Javos salos gyventojams perkūnijos tokios įprastos, kaip stambiuose miestuose gyvenantiems žmonėms – transporto keliamas triukšmas. Žaibai čia blykčioja tris šimtus dienų per metus. Griaustiniai atitinkamai – tai nugriaudės tiesiai virš galvos, tai pasigirs kažkur šone. Praktiškai kasdien.

Palankiausios sąlygos audros debesims susidaryti – ekvatorinių šalių pakrantės. Tik juose žaibai neblykčioja taip dažnai, kaip Javos saloje.

 

Parengė Kostas JANKUS 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"