Paieška Brandžiosios vasaros taku

Brandžiosios vasaros taku

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Mes žinome tai, bet negalime susitaikyti su mintimi, kad diena tapo trumpesnė beveik visu pusvalandžiu, kad nuo dabar ji trumpės vis greičiau, vis skubriau...

Lyg pamiršę, jog gamtos metų ratas sukasi nesustodamas,  mes dar laukiame, kada bus tikroji vasara. Ne, jos laukti nereikia: ji jau čia, ir ne bet kokia, o brandi, pertekusi jėga ir energija. Kiekvienas augalas, mažas ar didelis gyvūnas gyvena prasmingas pilnatvės dienas, kurių kiekviena svarbi ne tik jam, bet ir visai gamtai. Nieko keisto – gamtoje kiekvienas priklauso nuo kitų, ekologinė grandinė yra tokia sudėtinga, kad pagauti, surasti jos pradžią yra neįmanoma.

Apsidairykite aplink – kiekvienas žolynas svyra nepakeldamas galvučių su sėklomis ar žiedų, kiekvieno lapus kas nors graužia, naudoja. Net ir nudžiūvęs augalas tampa priebėga ne vienam vabzdžiui. Mes dar neišmokome domėtis gamta – net visoje Europoje madingas paukščių stebėjimas tebėra užuomazgose. O ar jums neįdomu stebėti vabzdžius – kad ir tokį tobulą sutvėrimą, kaip žirgelis? Jeigu kartu su vienu žirgeliu (arba laumžirgiu, kaip paprastai juos vaidiname) „praleisite“ nors valandą, gausite tiek žinių ir informacijos, kiek nesuteiks jokia knyga. Jei šį puikų skrajūną jo nebaidydami stebėsite miško aikštelės su aviečių ar paparčių guotu pakraštyje, suprasite, kaip jautriai jis reaguoja į saulę, jos šilumą, kaip ištikimai saugo savo pamėgtas vietas, kaip jas gina nuo kitų vabzdžių. Na, o jeigu jus pradės pulti uodai, žirgelis padės – suksis aplinkui ir stvarstys juos. Joks uodas, joks kitas vabzdys nuo jo nepaspruks – taip skristi, ore daryti tokius viražus negali niekas kitas.

Žydinčiose pievose plazda begalės drugių. Tačiau kiek čia plėviasparnių, dvisparnių. O kiek vorų! Kiekvienas jų  skiriasi ne tik spalva, kūno forma, bet ir biologija, o ypač – grobio gaudymo būdais. Tik maža dalis vorų naudoja voratinklius, daugelis grobio tyko, kiti jį moka net vilioti, smilgos gale į šalis išplėsdami kojas ir taip imituodami žiedą. Jų pastangos tikrai nebūna bergždžios, nes nemažai pievos vabzdžių susigundo nutūpti ir ant tokio „žiedo“.

Pievose dar ryksi griežlės, javuose pliksi putpelės. Laukuose skubiai žirglioja gandras – jų vaikai jau dideli, reikia rinkti jiems vis didesnes maisto porcijas. Šiemet daug kur matomi neperinčių gandrų pulkai – kai kas mano, kad to anksčiau nebuvę, kad lizdų nesusukę ir šeimų nesukūrę paukščiai kažką pranašauja. Galiu visus užtikrinti – jokių pranašysčių tame nedera įžvelgti, o gandrai ne tinginiauja – šiemet jie dar nesukūrė šeimų, nes yra per jauni ar našlauti liko per vėlai atskridę į savo gimtinę. Kai kurie jų pačiam vasaros gale susidomi tuščiais lizdais, netgi ima juos krauti. Iš to, žinoma, nieko neišeina, tačiau toks paukščių aktyvumas turi gražių vilčių: gali būti, kad kitą pavasarį jie čia sugrįš ir perės.

Laukuose pagausėjo kiauliukių, kalviukų, vieversių – užaugo jau antros jų vados jaunikliai. Nušienautose pievose šmėžuoja pempių pulkeliai, atšnara varnėnų pulkai.

Vasara jau brandi, jau turi kuo didžiuotis. Tačiau jai gyvuoti liko daugiau kaip pusė, vadinasi – gamtoje dar daug kas augs, bręs, gims, išmoks skraidyti ir gyventi savarankiškai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"