Paieška Žodžiai iš Lietuvos padangės
Žodžiai iš Lietuvos padangės

Vytautas BAŠKYS

 

Kiekvienas tėvynės rytas prasideda ant tekančios saulės apšviestų aukštumų. Pirmieji spinduliai - ant Medininkų aukštumos, ant paminklinio akmens karaliui Mindaugui. Stovi jis aukštai, lyg girių galiūnas stumbras, žemai panarinęs galvą, į akmenines Medininkų pilies sienas dairosi, į praėjusių amžių galybę.

Žvelgiu į liepsną, atšvaitus ant paminklinio akmens, ant heraldinės karūnos ir klausiu: „Ar girdime amžių balsą, ar regime karaliaus Mindaugo atvertą kelią? Prakalbinkime čia istoriją, įžiebkime  praeities ugnį, išgirskime šlovės trimitų garsą. Ar regėjai didžiavyrius atmintį į kalną keliančius, keleivius, nusilenkiančius papėdėje prie amžinoje sargyboje budinčio karininko...“

Pakilę aukštai, kartu su paukščiais žvelgiame į praeitį, į karaliaus Mindaugo sostinę Vilnių. Minties ir žvilgsnio niekas nesulaiko.  Net skaudi valstybinė siena už dygaus miško bejėgė paslėpti senosios Ašmenos bokštus. Erdvėje - gynybos pilių grandinė. Už Ašmenos - Krėva, Lyda, Gardinas, Naugardukas... Iki Brastos - Lietuvos keliai. Tai kas, kad dalis karaliaus Mindaugo žemės šešėlyje, kad joje, kaip ir Prūsijoje, šeimininkauja kiti žmonės ir kalba kitaip. Praeitis - mūsų. Mylintys žvilgsniai, dėmesys glosto tą žemę - būk gyvybinga, mes su tavimi.

Sako, bandė pilį sugriauti, istoriją klastojo, bandė paminklinį akmenį nuo kalno nuversti. Tamsoje urzgia grėsmės nasrai, šnypščia klastos šliužai. Tai žemės gyvenimo nerimo būklė.  Kažkada Vorutos pilyje, dabar - Baltijos kelyje... Ryžtas Tėvynę gynė.

... Viršukalnėje - liepsna prie paminklo ir širdyje. Kažkas pažeria žemės saują ant žaizdotos kalno viršūnės. Tegul kelia žolę į Tėvynės padangę, sugeria pirmuosius ryto spindulius ir jausmus.

Klausykite - gaudžia amžių varpai. Išgirskite, plaka žemės nerimo širdis. Lietuvos padangėje aušta karaliaus Mindaugo rytas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"