Paieška Ką primena veterinaro užrašai?

Ką primena veterinaro užrašai?

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Gamtininkų savaitraštis „Žaliasis pasaulis“ išspausdino Džeimso Herioto „Kaimo veterinaro prisiminimus“ (į lietuvių kalbą puikiai išvertė Zenonas Butkevičius). Skaitai ir aiškiai matai, koks įdomus veterinarijos gydytojo darbas, kaip jis suartina labai skirtingus žmones, kokiose keistose situacijose atsiduria tas veterinaras, ir netgi truputį keista, kad norint išgydyti gyvūną, pirmiausia reikia išauklėti žmogų. Kai kurie autentiški pasakojimai yra tikros novelės, ir taip atsitinka todėl, kad autorius nuoširdžiai rūpinasi savo pacientais – ir gyvūnais, ir jų šeimininkais. Skaitytoją patraukia ir santūrus angliškas humoras, subtili ironija bei autoironija... Veterinarijos gydytojo novelės primena talentingą daktarą ir pasakotoją Akselį Miuntą, kuris labai įtikinamai parodė, kad šuo apie mirtį žino daugiau nei žmogus. O paskui šitokios logiškos asociacijos mums, žinoma, užduoda klausimą: kurgi yra pradingę mūsų krašto gyvulėlių daktarai, kur tie gerieji Aiskaudos, argi visi bus į Afriką iškeliavę? Filomenos Taunytės ar Eugenijos Šimkūnaitės patarimai, žinoma, yra gerai, bet juk buvo ir tebėra žmonės, kuriems profesija liepia nuo ryto iki vakaro ir glostyti, ir barti, ir gydyti „mažuosius mūsų brolius“. Kodėl jie mums nepaaiškina, kad prižiūrint tūkstantį kolūkio fermos galvijų buvo įmanoma išsaugoti gailestį ir vienam kenčiančiam gyvulėliui?.. Ar buvo galima, ar nebuvo? Kodėl vienoje šalyje tas pats darbas žmogų paskatina rašyti noveles, o kitoje – baladoti tą patį nešvankų anekdotą ar kokį tikrą bliauzgalą? Nieko negalima tiesmukai lyginti, bet atrodo, kad šiuo atveju yra svarbu ir žmogaus laisvė, taip pat ir veterinaro laisvė. Ir nejučia prisimenu kito anglo – Džono Seimuro (John Seymour) knygą „Viskuo apsirūpinanti sodyba“, kurią 1998 m. lietuviškai išleido „Margi raštai“ (vertė Antanas Paragys ir Juozas Stonys). Kaip lengva patikėti autoriaus nuoširdumu, kai jis viską viską pats yra išbandęs, todėl gali šitaip rašyti: „Duoną kepti malonu, ir net pats didžiausias atgrubnagis kepėjas negali nejausti pasitenkinimo ir pasididžiavimo savo pastangomis“. Kiaulė, anot D. Seimuro, yra nuostabus gyvulys, o vištos pačios puikiausiai gali ganytis miške, jeigu jų nenuneša lapė. Arklys, aiškina tas darbštuolis anglas, sodiečiui yra būtinai reikalingas, o jeigu susiruošei daryti naminį vyną, tai reikia žiūrėti, kad vakaras būtų ramus (ta sąlyga nėra sunki – kai sunoksta vyšnios, vakarai būna ramūs, be pavasarinio šurmulio). Ir visa tai gurmanas bei darbofilas D. Seimuras propagavo nebaudžiamas, mokė dirbti nelenktyniaujant ir nepamirštant pasigrožėti savo darbu. Šitaip atvirai jis ragino tuo metu, kai mes, neordinarinio redaktoriaus Vilhelmo Chadzevičiaus paakinti, parašėme, kas gi yra tie „mano gimtinės klevai“ – ir buvome smarkiai sugėdinti. Nes ideologizuoto žemės ūkio teoretikai tuo metu aiškino, esą kolūkiai tuoj bus dvidešimties tūkstančių hektarų ploto, kad pažangiam sodiečiui jau dabar nebeapsimoką laikyti savo karvės, arkliukui kuklią vietelę esą galima paruošti muziejuje, o gimtinės klevai irgi yra tuščias sentimentas...

Prasta buvo ta Antano Būdvyčio futurologija, niekur toli mes šitaip nenubėgome. Nors kasdien buvome verčiami užmiršti, kas mes esame ir kur mes esame. Ir atrodo dabar, kad štai tokios labai paprastos, bet tikros ir net skausmingos Džeimso Herioto novelės mums labiausiai primena tą prabėgusį gyvenimą nežinioje. Ne Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“, o D. Herioto poringė apie vargšą kalėdinį kačiuką. Ir paaiškinimas labai paprastas: „Jaučio aukojimą“, tą iškilmingą himną lietuvių ištvermei ir teisumui, reikia skaityti susikaupus, ir dar neužtenka perskaityti vieną sykį, o D. Heriotas labai aiškus iš karto. Skaitai skaitai ir staiga pajunti, kad tavo akys yra šlapioje vietoje. Ir nesvarbu, kiek ten yra tikros tiesos, o kiek autoriaus vaizduotės, svarbu, kad tekstas primena tai, ką pats išgyvenai, bet tada nesusimąstei, nesulaikei tos akimirkos. Ir ji prapuolė. Darosi ir liūdna, ir gaila. Nes tai buvo tavo tėviškėje, tai buvo seniai, ir tai jau niekada niekur kitur nepasikartos. Tada galvojai, kad visa tai yra niekai. Taip ir buvo aiškinama, gal ir ne visada ta propaganda tikėjai, bet nedrįsai pasirodyti balta varna. Ir dabar atrodo, kad šitokios totalitarinės valstybės kaltės niekas dar kaip reikiant neatskleidė. Patys didieji nusikaltimai jau išvardinti, o šitas dar ne. Tada viską galima buvo paslėpti po pažangos priedanga. Didinti lauką užverčiant upelį žemėmis – pažanga, nutiesti platesnį kelią, pastatyti didesnį tvartą – pažanga. Ir pamažu žmogus darosi technikos bei technologijos priedas, jis nebemato, kad netgi sąžiningas mokslininkas, lyg ir tarnaujantis tai pažangai, iš esmės tarnauja tik nomenklatūrai arba turtuoliams. Kartais šios dvi žmonių kategorijos sutampa. O tikrai nuoširdus kokio nors gamtininko prisipažinimas suvokiamas kaip marginalo verkšlenimas, kuris lyg ir niekur neveda... Autobiografinėje apysakoje „Takelio pabaiga“ rusų gamtininkas Olegas Volkovas rašo: „...ir šiandien tebemyliu stebuklingą geležinkelio pasaulį. Garvežį su blizgančiais švaistikliais aš ir šiandien palydžiu susižavėjęs. Aš matau, kaip energingai juda tas mechanizmas, mane žavi aiškiai matoma mechaninė energija. O visi tie elektriniai traukiniai, tegu ir daug galingesni, manęs visai nejaudina“. Koks subtilus saiko jutimas ir kaip gražiai romantizuota jaunystė priešinasi tam pažangos beribiškumui...

Maskviškis rašytojas Anatolijus Onegovas gyveno Karelijoje, apleistoje žvejų trobelėje prie ežero, gaudė žuvis, jas džiovino, nešė į miestelį parduoti, už gautus pinigus pirko duoną, arbatą ir pavilgą – šitaip išgyveno vienerius metus ir apie tai, žinoma, parašė knygą. Senovinės žūklės paslaptys šioje knygoje – lyg Sabanejevo enciklopedijoje. Bet pats didžiausias atradimas yra ne senovinė žūklė, ne vienatviškos nuotaikos ir ne subtiliai pamatytas ežeras, o miestelio vyrų žvelgimas į tą maskviškį keistuolį – žvelgimas, kai sunku paslėpti pavydą. Praėjo gal dvidešimt metų, kai visi jie metė senovinį verslą – žūklę, kai planinė kolūkinė gamyba paviliojo juos į fermas ir lentpjūves, o štai, pasirodo, vis dar galima šitaip žuvauti, šitaip „žyvintis“, ir nevaiko tavęs joks girtas brigadininkas ir neragina joks socialistinis lenktyniavimas. Vyrai dar prisimena ankstyvus rytus prie ežero, dar mato gyvus savo laimikius, dar užuodžia tikros žuvienės kvapą. Todėl (taip rašo A. Onegovas) jiems sunku paslėpti pavydą, tą gerą, draugišką pavydą, tą tikrą nostalgiją, nors su tuo atsibastėliu žuvautoju kalbama tiktai apie orą ir ežerą... Štai kaip paprastai jautrus ir savitas rašytojas dar kartą mums primena seną Michailo Prišvino tiesą: kai pats užsimauni sau pavalkus, jie tau netrina kaklo, kokie sunkūs bebūtų, o kai tave su valdiškais pavalkais varu į laimę varo – blogai. Bet kaip nesunku literatūroje (ir rusų, ir lietuvių) surasti visai kitokių situacijų: atvažiuoja miestietis vasaroti į kaimą, priglaudžia kokį varganą šunelį, tarytum pamato jo ištikimybę, ir jau tyliai gėdina tą varguolį aborigeną, kuris nebeturi sąžinės ir noro savo įnamiu geriau pasirūpinti. Ir nepamato toks inteligentas, kad tas šunelis, taip pat ir jo šeimininkas vis dėlto išbūna toje vietoje ir niūrų rudenį, ir šaltą žiemą, išbūna ir išsaugo tą oikumeną kažkiek ne tiktai sau prijaukintą. Geriau ar blogiau, bet išbūna. Išbūna ir išsaugo. Ir gal ne viskas taip blogai, kaip iš aukšto žiūrint atrodo? Tasai „valstietiškas“ ir „bajoriškas“ kultūros prieštaravimas turi daugybę aspektų, ir tai ne vien istorikų, ne vien psichologų veikimo dirva, apie tai kiekvienas gali savitai mąstyti.

 

... Kokie skirtingi šie pavyzdžiai. Ir šie atsitiktiniai prisiminimai. Tai vis D. Heriotas kaltas. Ir tarytum norėdamas to veterinaro užrašus priartinti prie mūsų tikrovės susitinku su buvusiu veterinarijos gydytoju dideliame Marcinkonių kaime, klausausi, ką jis kalba apie šią profesiją. Darbas buvęs nepaprastai sunkus, dažniausiai – nemalonus. Pabandyk, sako jis, paimti kraują bruceliozės tyrimams iš trijų šimtų karvių. Kai jos užuodžia kraujo kvapą, tiesiog pasiunta, tada pagalbininkai griebiasi „elektrinių“ lazdų ir baisiausiai keikiasi. Apie kokį dar gailestį tuomet galima kalbėti? Ir jeigu vakare žmogus pasigėrė kaip tikras bomžas, tai, žinok, kad tiktai šitaip ir begali pailsėti... Taip man porino veterinarijos gydytojas, to romatiškojo D. Herioto tolimas kolega. Štai, galvoju, ir turim tai, kas jau seniai žinoma: romantika yra toli, o čia... Ir vis dėlto, koks aiškus išlieka tas pats saiko ir įsivaizduojamos pažangos klausimas: ar reikia karves suginti į tokias didžiules bandas, ar reikia tokių baisių gyvulininkystės kompleksų? Karvė yra bandos gyvulys, bet mažame būryje ji tuoj pat išsiaiškina savo hierarchijos laiptelį ir nebūna jokių „pasiutimų“. O svarbiausia, kad šeimininkas kiekvienam savo raguočiui gali pakasyti tarpuragį. Galbūt ir kraują tyrimams gali daug paprasčiau paimti. Taigi išlieka tas pats saiko klausimas, jis yra amžinas, tik žmogus jo vis dar, tarsi nepajunta. Štai ir dabar – kaip gražiai eina pavasaris, tai ar taip ir praeis be jokio atbalsio mūsų širdy?.. Ir kas pasiliks mūsų atminty, jei galvos vien tiktai mistiniai globalizacijos vėjai?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"