Paieška Žaliasis Pekino stebuklas

Žaliasis Pekino stebuklas

 

Sunkiai mindami dviračių, prie kurių pritvirtintas vežimaitis, pedalus, aplink diplomatinius miesto rajonus ir ištaigingus gyvenamuosius kompleksus suka gėlių pardavėjai. Vežimaičiuose – vazonai su palmėmis, keistai perpintais bambukais ir kita egzotika. Ir parduodami visi šie žalieji stebuklai nebrangiai.

 

O juk tai išties stebuklai. Imkime kad ir bambuką: atvykėliams – retenybė, kinams – tas pats, kas mums berželis. Nelepus augaliukas kabinasi į gyvenimą pailgais lapeliais, net jeigu dizaineris palieka nuo kamieno tiktai vieną atšaką arba, pavyzdžiui, per kelis mėnesius metodiškai susuka jauną bambuko stiebelį į stilingą “ožio ragą”. Ant Pekino supermarketų lentynų išsidėsto bambukinės “piramidės”: centre - stiebas, aplink jį – keletas trumpesnių stiebelių, jie, savo ruožtu, apstatyti dar mažesniais koteliais ir t.t. Pjūviai apdoroti parafinu, todėl, kai įstatai piramidę į vandenį, stiebeliai neauga į viršų, o leidžia lapelius į visas puses.

Suprantama, privatininko prekių asortimentas ir net supermarketas neatskleidžia tikrosios Pekino gyventojų aistros augalams. Štai gėlių turgus – kitas reikalas. Tarp užsieniečių populiari turgavietė miesto centre dirba nuo aušros iki sutemų, kiekvieną dieną. Užsuki į apšepusį iš išvaizdos angarą ir - ach! Svaiginantys orchidėjų, lotoso, rožių kvapai apsuka galvą, o gausybė visai nežinomų gėlių tiesiog išmuša iš vėžių! Bet tikrą šoką, o vėliau ir azartą sukelia kainos. Paprasta, kinų supratimu, puokštė iš orchidėjų, sodo lelijų ir lotoso, kuri sužavėtų net išrankiausią lietuvaitę nuotaką, čia tekainuoja… 30 juanių (15 litų). O jeigu dar pasiderėtume… Bet derėtis nėra noro – gaila jaunų gėlininkių, ištisas dienas taip pigiai pardavinėjančių nuostabias gėlių kompozicijas ir netgi neįtariančių, kiek gi jų šedevrai galėtų kainuoti, pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalių sostinėse.

O apie vietinių floristų meistriškumą galima pasakoti ištisas valandas. Ar norėdami perspjauti konkurentus, ar sekdami mada, o gal tiesiog dvasiai nudžiuginti, jie sukuria iš gėlių pasakiškas figūras. Štai ant pinto padėklo puikuojasi kompozicija, primenanti iš pelenų prisikėlusį paukštį Feniksą. Pasakiško grožio šedevras (taip šis žodis čia puikiausiai tinka), sukurtas iš daugiau kaip dešimties rečiausių rūšių gėlių, tekainuoja apie 100 juanių (apie 40 litų)…

Puokštės – grynai asmeninis, jeigu nepasakytume, intymus reikalas. O ką liaudies masėms siūlo miesto ūkinės tarnybos?

Kraštovaizdžio dizaino požiūriu Pekiną galima pavadinti “gėlių vazonų miestu”. Nuostabios klombos, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens puošiančios kinų sostinės gatves, arčiau apžiūrėjus, pasirodo esančios vazoninių gėlių mozaika. Mat sausa ir skurdi miesto žemė reikalauja trąšų ir pastovaus laistymo, kad ant jos galėtų išaugti bent šiek tiek padoresnė veja. Galima, suprantama, sugaišti savaites ir mėnesius, kruopščiai auginant žolytę išilgai užterštų miesto gatvių, bet kinai nebūtų kinai, jeigu gudriai neišsisuktų iš nelengvos situacijos.

Žmogus, vieną rytą išėjęs į savo pekiniško buto balkoną, gali neišvysti prieš akis vakar buvusios didžiulės klombos. Vietoj jos plytės ištaiginga veja, tarsi pakartojanti nuotrauką iš žurnalo “Jūsų užmiesčio vila”. O šalia tapybiškai kyšos daugiamečiai krūmai, visa savo išvaizda rodydami, kas jie čia auga nuo neatmenamų laikų. Šio fokuso esmė tokia: dešimtys darbininkų išardė klombą, kurią sudarė gėlių vazonėliai, o vietoj jos lygiomis eilėmis išdėliojo specialius vejų takelius ir įkasė vešlius krūmus. Mat artėjo ruduo ir buvo pats laikas papuošti kraštovaizdį kuklia, neryškia gama.

Iš esmės kalbant, Pekinas – žalias miestas, tiktai ši žaluma – rankų darbo. Žmonių akyse sodininkai iškasa nudžiūvusius medžius, o į jų vietą tuoj pat pasodina kitus – aukštus, galingus ir žydinčius. Tokie milžinai su įsuktomis į maišus šaknimis atvežami į ką tik baigtų statybų vietas. Vakar dar vyko dulkini mūrijimo darbai, o šiandien jau nusidrieks romantiškos alėjos. Suprantama, tokioms alėjoms laistyti reikia daug vandens ir darbo rankų. Tiesa, pastarųjų Kinijoje – į valias…

Jeigu be vejų ir medžių laistymo neišsiverčiama, tai klombų problemą miesto valdžia išsprendžia vazonais. Išdžiūvo, nusibodo akliai – per valandą-dvi galima pakeisti bet kurią kompoziciją. Kur šaligatvis siauresnis – įmontuotos didelės geležinės grotelės, užpildytos gyvomis arba dirbtinėmis gėlėmis. O prie įėjimo į viešbučius bei prekybos centrus galima išvysti gėlių laikrodžius.

Pastaraisiais metais gėlių verslas Kinijoje padarė neįtikėtiną šuolį – statistika tikina, jog šalis pasiekė pirmą vietą pasaulyje pagal gėlių auginimą. Per pastaruosius 20 metų ši šaka tiesiog klestėte suklestėjo: pernykščių metų pabaigoje šalyje buvo per 20 tūkst. gėlių auginimo įmonių, užimančių bendrą 147,5 tūkst. hektarų. Gėlėmis daugiau kaip 2 tūkstančiuose turgų prekiauja 145 mln. žmonių! Tik pernai buvo parduota per 3,8 mlrd. gyvų gėlių ir 810 milijonų vazoninių augalų. Ryški permaina nuo 80-ųjų metų, o tam beje, esama objektyvių priežasčių: tada vidurinis miestiečio užmokestis siekė 70 juanių (8,4 dol.) per mėnesį, o gyvų gėlių puokštė kainavo 5-6 juanius. Tad ruošdamasis į svečius kinas buvo linkęs verčiau padovanoti dėžutę sausainių. O gėlės buvo sodinamos priešais namus – į seną krepšį ar skylėtą geldą. Galbūt būtent ši tradicija turėjo įtakos Pekino turgaus asortimentui: 80 procentų čia parduodamų gėlių – vazoninės.

Bet Šanchajuje padėtis kitokia: čia 80 procentų pardavinėjamų gėlių – skintos. Vietos augintojai išaugina ir parduoda kasmet 450 mln. gėlių. Verslas yra toks pelningas, kad trečdalis žemės ūkio naudmenų aplink miestą buvo perorientuota nuo grūdinių kultūrų į gėles.

Šanchajaus gyventojų prieraišumas gyvoms gėlėms yra gana proziškai paaiškinamas. Šiame mieste žiemos šaltos ir drėgnos, o namuose, kur yra centralizuotas šildymas, vazoninės gėlės prigyja nelengvai. Tad geriau įsigyti šviežių puokščių iš priemiesčio oranžerijų, juo labiau, kad jos ant prekystalių atkeliauja ištisus metus. Ypač populiarios visų rūšių lelijos ir dekoratyvinis jazminas, pripildantis namus nuostabaus gaivumo aromatu.

Gėlių sezono pikas Kinijoje – ruduo. Ypač gausiai miestas išpuošiamas žalumynais spalio 1-ąją – Kinijos susivienijimo dieną. Stropūs kinai apskaičiavo, kad pernai nuo rugsėjo 10-osios iki mėnesio pabaigos sostinė buvo išgražinta 6 mln. žiedų. Nežinia, ar atskirų miesto rajonų ūkinės tarnybos tarpusavy lenktyniauja, tačiau konkurencijos dvasia aiškiausiai jaučiama. Nei vienas parkas, stadionas ar aikštė nepaliekami be dėmesio: pačiose matomiausiose vietose puikuojasi grandiozinės klombos – mozaikos su būtinomis skulptūrinėmis kompozicijomis iš gėlių arba žalumynų. Atrodo, neliko nė vieno grindinio, kur nebūtų įrengta klomba. Pekino centre nėra vietos miesčioniškam dizainui ir mėgėjiškam skoniui. Kuo arčiau imperatoriškųjų rūmų, tuo išradingesnis floristų ir sodininkų meistriškumas. Tačiau visus savo grožiu lenkia Tiananmenio aikštė – ji kupina gėlių kolonų, mozaikų ir figūrų. Milžiniškas gaublys iš gėlių, žalia šventykla iš lapų ir krūmai, pakirpti kaip Didžioji kinų siena, matomi iš visur, o puikią klombą – gėlę centre geriau apžiūrėti nuo Liaudies susirinkimų rūmų stogo. Kas neturi kišenėje leidimo į šiuos rūmus, gali visą šį grožį pamatyti laikraščiuose arba per televizorių, juk pagrindinės šalies aikštės vaizdas nenueina nuo ekranų ir laikraščių puslapių. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio nekaltos gėlių kompozicijos ir krūmynai tarnauja “kinų socializmo” specifikai. Įsigilinkime vien į šių kompozicijų pavadinimus: “Mes vieningi!”, “Į ateitį šviesią”, “Kartu kurkime rytdieną”, “Puikioji Kinija”. Bet, sutikime, “gėlių propaganda” – ne pati blogiausia forma nusibodusiems lozungams propaguoti.

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"