Paieška Lakštingalų šeimos gyvenimas (1)

Lakštingalų šeimos gyvenimas (1)

 

Gegužę per visus kraštus liejasi lakštingalų giesmės. Šiek tiek aprimusios jos tęsiasi ir vėliau. Turbūt nėra žmogaus, kurio nesužavėtų tų paprastų, niekuo daugiau neišsiskiriančių paukštukų dainos.

Vientiso lakštingalų gyvenimo, buities aprašymo nesu aptikęs, bet pasitaikė surasti įvairių ornitologų stebėjimų, kuriuos čia ir pamėginsiu pateikti, surinkęs į vieną krūvelę. Bene išsamiausi – Maskvos universiteto zoologo M. Šteinbacho aprašymai. Tačiau pradėkime nuo saviškių.

Pirmiausia teprabyla J. Gerutis, kurio „Zoologija“ buvo išleista Seinuose dar 1913 metais (kalba netaisyta):

„Lakštingala nėra graži – ji pilka, ale jos balsas, tai nereikia gražesnio... Panorėjus išreikšti žodžiais lakštingalos gaidos nebūtų galima niekaip. Ko tik ten nėra! Ir švilpavimų, ir tekšlenimų, ir graudingo balso, ir linksmo, ir dejavimo, ir džiaugsmų, ir storai ir tęvai, ir juokingai, ir verksmingai, ir tyliai, ir smarkiai, ir aukščiau, ir žemiau, ir ko žmogaus kalboje nėra. Vargu atsiras koks muzikantas, kuris galėtų pamėgdžioti tą stebuklingą giesmininkę.

Lakštingalos atsiranda Lietuvoje gegužės mėnesyje, kartais ir anksčiau, jei orai šilti. Grįžta jos naktimis, kiekviena sau, patinėliai pirma, o patelės palaukus. Taiko į tą pačią vietą. Kame pernaimet perėjo. Jaunikliai taipogi rūpinas apsigyventi tenai, kame jų lopšys kituomet yra buvęs. Laimingai sugrįžęs patinėlis pradeda gražias daineles dainuoti belaukdamas savo prisiekos, kuri nebužilgo irgi turi sugrįžti. Bet čia vėl bėdos! Atsiranda priešas, kurs stengiasi suardyti moterystę ir paglemžti sau svetimą pačią. Ką darius? Geruoju neapsieisi. Reikia mušties. Muštynės nusprendžia, kieno bus šiemet ta pilkutė vaidų kaltininkė...“

T. Ivanauskas „Lietuvos paukščiuose“ apie lakštingalą štai ką pasakoja:

„Nors lakštingalos vardas yra vienas populiariausių ne tik mūsų, bet ir kitose kalbos, vis dėlto nedaug yra žmonių, sugebančių šį paukštį pažinti ar net mačiusių jį nors vieną kartą savo gyvenime... Tokie žmonės paprastai labai nustemba, pamatę šį puikų giesmininką esant pilką paukštelį, gal būt, kukliausių spalvų iš visų mūsų paukščių.

Savo ūgiu ji prilygsta naminiam žvirbliui, bet jos uodega ir sparnai yra ilgesni, tad ji atrodo laibesnė ir grakštesnė. Senų paukščių visas viršus neryškios pilkos spalvos, nežymiu žalsvu tonu, tik uodega pilkai rusva; kaklas, krūtinė ir šonai šviesiai pilki, o ant krūtinės, be to, tamsesni debesėliai; pilvo vidurys baltas, o pauodegio plunksnos pilkšvai balsvos; rainutės juosvos... Pilkos spalvos ir didelės reikšmingos akys rodo, kad tai yra paunksmių gyventojas. Ji yra vieniša, slapukė, nesusideda su savo viengenčiais; šakose ji mažai juda, tad ir pamatyti ją dar sunkiau. Dažniausiai tupi ji apatinėse šakose, bet mielai nusileidžia ant žemės ir ten bėgioja dideliais šuoliais, labai panašiai, kaip tat daro strazdai, ypač juodasis strazdas arba giesmininkas. Protarpiais, padariusi keliolika šuolių, lakštingala sustoja nuleistais sparnais ir pakelta aukštyn uodega, tarytum apgalvoja, kur jai vykti toliau, vėl keliolika šuolių ir t.t... Lakštingalos giesmė paliko gilius pėdsakus žmogaus vaizduotėje, tad ją mini poetų kūriniai ir liaudies dainos nuo žilos praeities iki mūsų laikų. Gilesnė priežastis yra gal ta, kad ji girdima tuo metų laikotarpiu, kai visa gyvoji gamta išvysto savo pilną grožį ir gyvybė plaka pilniausiu tempu. Vos pradėję žaliuoti jauni lapeliai, baltais kvapniais žiedais aplipę sodai, mėnulio sidabruota šviesa ir trumpos nakties švelni prieblanda – štai aplinka, kurioje aidi nuostabūs paukštelio tonai...“

Ornitologas A. Malčevskis knygoje „Ornitologinės ekskursijos“ rašo taip:

„Šiaurės platumose lakštingalos giesmė asocijuojasi su alyvų žydėjimu ir baltosiomis naktimis... Stebina nuostabus sodrumas, giluma, platus garsų diapazonas ir kažkoks atlikimo iškilmingumas. Lakštingalos giesmę sudaro gerai girdimos frazės – pasikartojantys švilptelėjimai ir aidinčios trelės... Jei paukščio niekas nebaido, jis gieda vieną giesmę po kitos beveik be pertrūkio. Atskiras frazes lakštingalos gieda tam tikra tvarka. Pastoviausios būna pradžia ir pabaiga, tuo tarpu giesmės vidurį lakštingalos gali keisti. Tai reiškia, jog kiekvieno giesmininko repertuaras gerokai įvairesnis, negu girdime vienoje giesmėje.

Devynioliktame šimtmetyje, kai buvo labai madinga laikyti lakštingalas narveliuose, į smukles ir arbatines jos priviliodavo daug lankytojų. Lakštingalų giesmių žinovai kiekvienai frazei (rusiškai „koleno“ – Z.B. pastaba) turėdavo specialų pavadinimą: pradžia, dūdelė, gegutės skrydis, strazdukas, gervelė, tilvikas ir t.t. Prie Leningrado lakštingalų frazės paprastai seka viena kitą tokia tvarka: fjuit fjuit (pradžia), tiu tiu tiu (dūdelė), tikliu tikliu (tilvikas), klikliklikli (gegutės skrydis), čočočočo čovi (tuksėjimas), trrrrrrrrr – tarškesys.

Senieji frazių pavadinimai įdomūs tuo, jog daugelis iš jų lakštingalos giesmę apibūdina dažniausiai kaip pamėgdžiojimą. Ir iš teisybės lakštingala savo giesmę dažnai praturtina garsais, kuriuos girdi aplink, nors visuomet suokia tik savuoju, lakštingalos būdu. Ir vis dėlto kai kurios frazės primena ankstyvosios pečialindos, gegutės patelės, meletos, strazdo giesmininko ir kitų paukščių balsus.

Senų lakštingalų giesmė stipresnė ir įvairesnė negu jaunų paukščių, kurie dažnai suokia nedrąsiai ir neraiškiai. Vienoje lakštingalos giesmėje paprastai būna 6–8 frazės, nors pasitaiko giesmininkų, kurie moka 12 ir daugiau frazių. Giesmės skambumas ir įvairumas atsiranda antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais, bet tik tada, kai jaunikliai turi progos pasiklausyti seno paukščio suokimo. Kai arti nebūna gerų giesmininkų, lakštingalos taip ir neišmoksta gražiai giedoti. Pavyzdžiui, devynioliktojo šimtmečio pradžioje buvo labiausiai vertinamos Kursko lakštingalos, bet po poros dešimtmečių jos pradėjo suokti prasčiau. Po Kursko lakštingalų garsėjo Černigovo ir Lenkijos, bet ir šitų giesmės greitai suprastėjo.

Lakštingalų suokimas skurdo, žinoma, ne visur, o tik tose vietose, kur jos buvo nuolat gaudomos, kur pirmiausia buvo ieškoma senų, įžymiausių giesmininkų. Kai jaunos lakštingalos nebeturėjo iš ko mokytis tikrųjų giesmių, jų suokimas palengva virto tarškesiu ir tuksėjimu – frazėmis, kurias lakštingalos, matyt, moka iš prigimimo ir kurių mokytis nereikia.

Būdinga, kad Kursko lakštingalų giesmė sunyko greit po to, kai jas ėmė labai vertinti Maskvos mėgėjai. Už puikų giesmininką pirkliai tuo metu mokėdavo iki 2000 aukso rublių! Vaikydamiesi pelno, paukščių gaudytojai sugaudavo šimtus lakštingalų, o pirmiausia skubėdavo į tas vietas, iš kurių būdavo atvežami šlovingiausi paukščiai”.

...Šitą perskaitęs pagalvojau – juk už 2000 auksinių rublių šiais laikais galėtum nusamdyti visą simfoninį orkestrą, kad pagrotų namuose... Ir ne vieną sykį. O čia – tik paukštelis...

Lakštingalų, kaip, beje, ir visų kitų paukščių, giesmė yra nuostabus gamtos reiškinys, apie kurį mes ilgai teturėjome labai menką supratimą. Gilinantis į bioakustikos paslaptis, atsivėrė daug įdomių puslapių. Knygoje „Bioakustika“ ornitologas V.Iljičiovas nagrinėja akustinę paukščių orientaciją. Tai, tiesiai pasakius, labai specifiški dalykai; kad būtų paprasčiau, čia pamėginsiu atpasakoti tik kai kuriuos būdingesnius bruožus.

Pagal bioakustinių tyrimų duomenis, klausydamiesi lakštingalos giesmės mes esame lyg raganosiai, žiūrintys į etruskų vazą. Pastebime tik bendrą formą. Tyrimai laboratorijose parodė: paukščių balso akustinė struktūra nepaprastai sudėtinga. Egzistuoja labai pajėgi koordinuojanti smegenų sistema, galinti atpažinti ir kurti subtiliausius niuansus. Paukščiams jų pačių balsai skamba visiškai kitaip nei mums, nepalyginamai sudėtingiau ir įvairiau. Manoma, kad paukščių balso aparatas per tam tikrą laiko tarpą gali keisti savo parametrus 50–100 kartų daugiau negu mūsų ausis įstengia išgirsti tuos pakitimus. Mums tas pakitimas gali atrodyti kaip kokia nors viena „nešvariai“ suskambėjusi gaida. Paukščiai turi du nepriklausomus vienas nuo kito balso šaltinius – po vieną kiekviename bronche. Dėl to jie gali iš karto giedoti dvi skirtingas frazes ar dvi gaidas. Mes šitų paukščių giesmės bruožų „pagauti“ neįstengiame, tuo tarpu paukščiai net pačiais trumpiausiais ir paprasčiausiais signalais gali perduoti vienas kitam milžinišką informacijos kiekį.

Paukščių balsų spektras toks platus, kad dažnai pereina net į ultragarsus. Tyrinėtojams kol kas neaišku, kokia paukščių giesmės ultragarso dalies paskirtis; mat medžių ir krūmų lapija kaip vata sugeria trumpąsias bangas, tad jomis perduodama informacija toli sklisti negali. Ir vis dėlto paukščių evoliucijoje pastebima tendencija plėsti balso spektrą aukštų dažnių link, kitaip tariant, per trumpesnį laiką – daugiau informacijos. Aukšti dažniai nepakeičiami smulkiems žvirbliniams paukščiams, nes jų ryšiai, santykiai paremti daugybe signalų.

Ir dar viena išvada, įdomi ekologiniu požiūriu. Įvairių rūšių paukščiams būdingas skirtingas dažniausiai vartojamų dažnių diapazonas. Kitaip tariant, visame paukščių balsų spektre yra tam tikros juostelės, būdingos tam tikrai rūšiai. Grubiai lyginant: tai tarsi radijo stočių pasidalijimas tam tikromis bangomis, kad vienas garso šaltinis neužgožtų kito, netrukdytų jam. Tad kalbant apie paukščių pasaulį galima kalbėti ir apie akustines nišas, būdingas toms ar kitoms rūšims.

O dabar atsiverskime Maskvos ornitologo M. Šteinbacho stebėjimų užrašus.

                                   

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

Bus daugiau

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"