Paieška Vaikams parūpo ne tik žuvys

Vaikams parūpo ne tik žuvys

Vacys PAULAUSKAS

Vilniaus „SOS vaikų kaimo“ žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Sulaukus vasaros atostogų vaikams prasideda „katino dienos“. Visi kiek įmanydami stengiasi pakeisti aplinką ir, jeigu tik gali, išleidžia kuo toliau nuo pabodusio miesto triukšmo, nuolatinio skubėjimo bei perkaitusio, dulkėmis ir įvairiomis dujomis užteršto, oro. Poilsis gamtoje padeda greitai atgauti per mokslo metus išeikvotas jėgas, jauną žmogų užgrūdina ir skatina geriau pažinti supantį pasaulį.

Jau tapo tradicija, jog Nevalstybiniuose vaikų globos namuose „Vilniaus SOS vaikų kaime“ pirmieji stovyklų maratoną pradeda jaunieji žvejai. Taigi, birželio 18 d. net 13 vaikų kaimo globotinių, lydimi SOS mamos Elenos Kriūnaitės, kartu su manimi susikrovėme savo mantą ir patraukėme Zarasų rajono link.

 

Į dvarą prie Zalvio

 

Stovyklos vieta daugumai vaikų gerai pažįstama. Jau trečius metus mus svetingai priima pasakiškai gražiame gamtos kampelyje  įsikūrę Antazavės vaikų globos namai, kurių darniam kolektyvui vadovauja direktorius Kęstutis Ražanas. Apsigyvename buvusiuose Antazavės dvaro rūmuose. Juos XVIII a. antroje pusėje pastatė grafas Liudvikas Pliateris. Prie rūmų išlikęs trijų terasų parkas, ovalo formos aikštė su gėlynais, du tvenkiniai. Visą šią didžiulę teritoriją prižiūri ir puoselėja čia įsikūrę vaikų globos namai. Parko pakalnėje tyvuliuoja gražus ir žuvingas Zalvio ežeras, iš kurio vardo sudarytas Antazalvės, o vėliau – Antazavės vietovės pavadinimas. Ežere gausu stambių kuojų, daug raudžių, paprastųjų aukšlių, ešerių. Yra lydekų, gerai kimba per kilogramą perkopę lynai, solidūs karšiai ir amžini jų konkurentai neūžaugos plakiai. Mums žuvys kibo puikiai. Stovyklaujantys Antazavėje pirmus metus vaikai tokių karšių ir lynų nebuvo matę. Nors stovykla buvo skirta tobulinti meškeriojimo įgūdžius, geriau pažinti žuvis ir stebėti aplinką, tai netrukdė plačiau susipažinti su Antazave ir jos garbinga praeitimi.

 

Pastebėjo pamaldose

 

Renkant kartu su vaikais pašto ženklus ir kasmet dalyvaujant gražiausio Lietuvos pašto ženklo rinkimuose į akis krito 2007 m. sausyje išleista, o rugsėjy papildyta, nauja standartinė serija „Medinės bažnyčių varpinės“. Lygiai po metų filatelistus nudžiugino standartiniai pašto ženklai „Lietuvos medinė sakralinė architektūra“. Šią seriją pradeda 5 ct pašto ženklas, kuriame matome 1794 metais pastatytą Antazavės bažnyčią. Turiu prisipažinti, jog pirmų dviejų viešnagių metu jos neaplankėme, todėl, sulaukę sekmadienio, palikome ramybėje savo meškeres ir susiruošėme išklausyti šv. mišių. Nors erdvi bažnytėlė pilna žmonių, mes, atvykėliai, matomi ir stebimi. Ypač maloniai nužvelgiamas mūsų jauniausias stovyklautojas Martynas. Apsikabinęs savo arbatos buteliuką jis glaudžiasi prie savo SOS mamos Elenos, ateina pas mane, prie savo tikrojo brolio Egidijaus ir kitų vaikų. Guvus mažius jau bando kalbėti, todėl bendrauti su juo vienas malonumas. Renkant pinigėlius bažnyčios remontui, už mus visus aukoja Martynas. Viena rankute dėdamas banknotą į lėkštelę, kita stveria jau surinktas aukas ir tik mamos pamokytas atsisako jam malonaus žaidimo. Po pamaldų šventoriuje jau nesivaržydami žmonės šypsosi mums ir klausia, iš kokio krašto būsime, ir noriai su mumis bendrauja.

 

Įdomi ekskursija

 

Apie sename dvare įkurtą Antazavės krašto visuomeninį muziejų buvome ne kartą girdėję, tačiau apsilankyti jame vis nepavykdavo. Mat pataikydavome tokiu metu, kai jo įkūrėja ir vadovė mokytoja Stanislava Kirailytė būdavo išvykusi. Šį kartą mums labai pasisekė. Prisėdus aikštėje pasitarti, kaip toliau praleisime šventadienį, priėjo garbaus amžiaus moteris ir tarė: „Mačiau jus besimeldžiančius. Jūs gyvenate dvare, tai gal norite sužinoti  šio pastato atsiradimo istoriją, aplankyti muziejų ir pasisemti žinių apie Antazavės kraštą“. Ši netikėta pažintis mums buvo maloni staigmena.

Po pusvalandžio mes visu būriu sugužėjome į garbios mokytojos valdas. Apie save ji pasakoja nenoriai ir tik ne pirmą kartą paklausta tarsteli: „Atvažiavau čia dirbti į internatinę mokyklą prieš pusę šimto metų. Buvau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Išėjusi į pensiją įkūriau šį muziejų ir dabar 14 metų priimu iš įvairiausių vietų atvykstančias ekskursijas. Pati aš kilimo iš Pasvalio, tačiau mane labai sudomino Antazavės krašto žymūs, visai Lietuvai nusipelnę žmonės: poetai, kompozitoriai, mokslininkai, kariškiai, ir aš nusprendžiau įamžinti jų atminimą. Surinkau medžiagą apie dvarą, bažnyčią, savivaldybę, mokyklas, vaikų namus“.

Savo įdomų pasakojimą vaikams muziejaus įkūrėja pradeda nuo vaizdinės medžiagos apie iš Rokėnų kaimo kilusį poetą Petrą Gaulę, kurio nuostabios eilės tapo dainomis ir tebeskamba po Lietuvą. Ji primena, jog poetas palaidotas Vilniuje, šalia vaikų kaimo esančiose Saltoniškių kapinėse, ir pataria aplankyti jo kapą. Prisimenamas ir XIX a. antros pusės lyrikas Antanas Vienažindys, kurio eilės tapo liaudies dainomis ir yra gerai pažįstamos įvairaus amžiaus klausytojui. Igno Lapienio prozos knygose atsispindi tikroviška Antazavės krašto istorija. Jose įdėtos ir labai senos šių apylinkių legendos apie aplinkinius ežerus.

Dar daug įdomių dalykų sužinojo vaikai. Muziejaus šeimininkė vaizdžiai supažindino su kompozitoriaus Juozo Gruodžio nuopelnais ugdant Lietuvos muzikinę  kultūrą, papasakojo apie istorijos mokslų daktarės Onos Girčytės-Maksimaitienės sudarytus Lietuvos istorinius žemėlapius, archeologės Legaitės-Skardžiuvienės Trakų pilies rekonstrukcijos paruošimo darbus. Daug gerų žodžių buvo skirta profesoriui, habilituotam daktarui ir akademikui baltų kalbos tyrinėtojui Vytautui Mažiuliui, gamtos mokslų daktarei, vėžio ligos profilaktikos tyrinėtojai Marijai Dagienei, poetei ir tapytojai Anelei Snukiškytei-Ališauskienei, kompozitoriui ir dirigentui Lionginui Abariui.  Vaikus sujaudino iš Dumblynės kaimo kilusios Andriūnų šeimos likimas. Jos trys broliai dalyvavo savanorių kovose. Juozas, 1920 m. kovodamas su lenkais, žuvo prie Giedraičių ir palaidotas Antazavės kapinėse, Izidorius ir Antanas buvo Lietuvos kavalerijos dalinių vadai.

 

Atidavė gyvenimą Tėvynei

 

Daug įdomaus apie Antazavės kraštą muziejuje sužinojo vaikai. Tačiau labiausiai jiems įstrigo mokytojos Stanislavos pasakojimas apie dvarą, kuriame gyveno įžymiosios 1831 m. sukilimo kapitonės Emilijos Pliaterytės seneliai ir užaugo jos tėvas Ksaveras Pliateris. Šiame dvare Emilija lankėsi pas dėdę grafą Kasparą Pliaterį ir jo žmoną Bogumilą. Čia augo Emilijos pusseserės Marija ir Liudvika. Dusetų dvare Emilija su pusbroliu Cezariu suorganizavo sukilėlių būrį. Jiems padėjo Cezario brolis Vladislovas. „Emilija ne vienam mūšyje kovėsi su kardu rankoje, - pasakoja mokytoja. – Gimė ji Vilniuje, augo Latvijoje, Daugpilyje ir buvo tam pasiruošusi, nes jos pusbroliai karininkai išmokė ją naudotis ginklais. Pasakojama, jog, šaudydama savo taiklumu Emilija nenusileido vyrams, buvo labai gera jojikė, mokėjo daug kalbų ir išmanė karo taktiką“. Įdėmiai visiems besiklausant nedrąsiai pakilo į penktą klasę perkeltos Aistės ranka: „Per pasaulio pažinimo pamoką mokytoja sakė, kad per sukilimą Emilija mirė. Ar tai tiesa?“

„Pirmą kartą Emilija buvo nesunkiai sužeista kardu prie Utenos, - tęsė pasakojimą mokytoja. - Išsigydžiusi žaizdas dalyvavo daugelyje mūšių. Sukilėlių kariuomenei traukiantis mėgino prasiveržti į Lenkiją. 1831 metų gruodis buvo šlapias, ežerai neužšalę. Pietų Lietuvoje norėdamas išvengti kazokų persekiojimo Emilijos būrys su žirgais plaukė per Ančios ežerą. Kazokai būrį apšaudė ir Emiliją sužeidė. Joti ji nebegalėjo, todėl buvo paguldyta ant tarp dviejų žirgų parišto apsiausto ir Lenkijoje nugabenta į vieno dvaro eigulio trobelę. Su sužeista ir plaučių uždegimu sergančia kapitone Emilija Pliateryte pasiliko jos adjutantė leitenantė Marija Ražanavičiūtė. Ligonė buvo pervežta į Justinavo dvarą ir, saugantis kazokų, pagal galimybes gydoma. Liga progresavo, ir Emilija prieš pat 1831 metų Kalėdas mirė. Baigdama gyvenimą ji dar prašė paduoti kardą, bandė jį pakelti, tačiau ranka jau nebeklausė... Karstas su Emilijos palaikais slapta Baltosios Ančios upe buvo nuplukdytas į Kapčiamiestį ir, bažnyčioje atlaikius pamaldas naktį, palaidotas“.

 

Paskutinis šeimininkas

 

Bėgo metai, keitėsi dvaras, keitėsi ir jo šeimininkai. Emilijos pusseserė Liudvika ištekėjo už grafo Frantešiko Ledochofskio. Grafų Ledochofskių duktė Bogumila ištekėjo už barono Julijono Ropo. Šių duktė Elžbieta Franciška Ropaitė su vyru Nikolajumi Voinarovskiu buvo paskutiniai Antazavės dvaro savininkai.

Apie juos išgirdome įdomų pasakojimą: „Bajoras Nikolajus su Franciška vaikų neturėjo. 1941 metais jiedu buvo išvežti į Sibirą. Žmona, neatlaikiusi bado ir šalčio, greitai mirė, o Nikolajus, kaip kariškis, buvo paimtas į generolo Konstantino Rokosovskio kuriamą lenkiškąją diviziją ir karą baigė kapitono laipsniu. Karui pasibaigus Nikolajus demobilizavosi ir, sugrįžęs į Lenkiją, įstojo į kunigų seminariją. Iki pat mirties kunigavo Suvalkų krašte. Nesant jo palikuonių, atsiimti dvaro nėra kam. Dvarui restauruoti reikėtų kokių penkių milijonų, tačiau tų pinigų nėra, o pastatas - istorinis. Kaip tik šio dvaro kanceliarijoje Emilija Pliaterytė parašė savo atsišaukimą. Jame ji nurodė, jog savo valia dalyvauja sukilime ir trokšta kautis už Tėvynę.

 

Vertinga patirtis

 

Ekskursija į muziejų vaikams labai patiko, o mokytojos S. Kirailytės meilė Antazavės kraštui ir jo žmonėms kurstė norą dar ką nors daugiau sužinoti. Todėl kitą dieną garbios mokytojos vedini patraukėme Antazavės kapinaičių link. Ant specialiai paaukštinto elektros laidų stulpo lizde kaleno gandras. Pasirodo, tai vietos bendruomenės žmonės išprašė energetikų pakelti gandralizdį aukščiau virš laidų ir taip apsaugoti šią vietą pamėgusius raudonkojus. Gandrų Antazavėje daug. Pirmąjį pamatėme vos atvykę. Besiruošiant maudytis išgirdau šauksmą:

„Žiūrėkit, visi žiūrėkit, gandras“, - visa gerkle rėkė paukščio link bėgantis Edvardas. Pasirodo, vaikas pirmą kartą pamatė gyvą gandrą ir skubėjo jį apžiūrėti iš arčiau.

Pakeliui į kapines pasirodė kaimiška pirtelė. Kažkuris iš vaikų paklausė: kas tokiame mažame namelyje gyvena? Ir nustebo, kad jame žmonės tik prausiasi. Sudomino vaikus ir prie mokyklos stovintis sparnuoto malūno maketas, ir kapinių koplyčia, apie kurios paskirtį kalbėjo mokytoja. Vaikštinėjo ekskursijos vadovė po kapus ir vėl pasakojo apie gerus žmonių darbus, ir mokė gerbti žemelėn atgulusių žmonių atminimą. Labiausiai vaikams įsiminė pasakojimas, išgirstas prie kapo su keistu paminklu. Išsiskyrė jis iš kitų viršutinėje dalyje pasvirusiu ir be nukryžiuotojo esančiu kryžiumi. Ilgai spėliojo vaikai, kodėl visi bandymai ištiesinti kryžių baigėsi nesėkme. Tada mokytoja Stanislava ir paaiškino, jog tai vieno savižudžio dvarininko kapas. Senais laikais visus, pakėlusius prieš save ranką, laidodavo be kunigo nešventintame kapų patvoryje. Šį, artimieji, kuriems priklausė kapų žemė, palaidojo tarp kitų giminės narių, tačiau paminklą pastatė be visiems kryžiams būdingos „mūkelės“.

Mokytoja Stanislava dažnai lanko kapines, apie 30 kapų nuolat globoja ir tvarko. Garbaus amžiaus sulaukusiam žmogui tai nėra lengva, todėl ji labai džiaugiasi vietinių vaikų pagalba. Nors seniai mokytoja nebemoko vaikų lietuvių kalbos, ji juos kaip ir anksčiau myli. Atsisveikindama pagerbė ji ir mūsų grupę. Mes gavome pilną dubenį sultingų, ekologiškai jos darže išaugintų braškių.

Taigi, šį kartą jaunieji žvejai neapsiribojo vien meškeriojimu. Jie pasinaudojo proga įgyti daugiau žinių  ir pabendravo su tikrai Antazavės kraštą mylinčiu žmogumi.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"