Paieška Revizoriams uoslę belavinant...

Revizoriams uoslę belavinant...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

 

Šalies ekonomikos vingiai visuomet pasiūbuoja gyvenimo karietaitėje važiuojančias personas (neminint jau važnyčiotojų). Visuomenė Lietuvoje vis labiau susisluoksniuoja į „šakneles ir viršūnėles“, o paprasčiau kalbant – į vargetas ir milijonierius, vis mažiau vietos paliekant normaliai dirbančiam ir išgyventi iš darbo panorusiam pilietukui. Jis, žinoma, yra piktas, tačiau pasiduoda įvairiems gundymams. Vienas tokių gundymų Lietuvėlės trobelėje ar nebus šitoks: revizuokime valstybinę saugomų teritorijų sistemą. Nes turčiai jau prichvatizavo, ką galėjo, laikas niokoti (prichvatizuoti įvairiausiomis formomis) tai, kas duota gamtinio paveldo... Nagi, atsiraitykime rankoves, kaip sakydavo revoliucijos botagais perliejami bolševikai, - eiva grobti bažnyčias!

Kita vertus, pasigirsta niurzgėjimas (neseni pasirūgojimai Krekenavos regioniniame parke: ūkininkams trukdoma plėtra; panašios kalbelės paėjo ir siekiant įsteigti Daugų regioninį ar Suvalkijos (Sūduvos) nacionalinį parkus: žmogeliai, į rezervatus, kaipo į getus, mus nori Rūta Baškytė įgrūsti!), jog ir kasdienio šaukšto kilojimui burnelės pusėn tos saugomos teritorijos ar irgi nebus betrukdančios?..

Tatai... Pasikalbėkime apie gamtos atseikėtus turtelius, kurie patikėti valstybinei saugomų teritorijų sistemai, pasikalbėkime apie šios sistemos revizijas, revizorius... Ir kam visa tai naudinga, nes visokie revizionistiniai bruzdėjimai neretai, žiū, ir užsakovus beturintys?..

 

Galime kalbėtis įvairiausiomis temomis, nes nieko neslepiame, nieko užantin nenukišame... Galiu tik patvirtinti, jog ne be užsakovų valios viskas vyksta... Kaip kažkada prof. P. Kavaliauskas yra pasakęs, kad gyvename ekologinių sutemų metu. Didesnio aptemimo šioje srityje sunku ir įsivaizduoti... Tokio sąmoningo ir atviro saugomų teritorijų sistemos puolimo dar nesame regėję. Anksčiau viskas bent jau būdavo gražiau įvyniota. O gal ir gerai, kai nėra slepiami tikrieji ketinimai.

 

Turėčiau, bent pokalbio dinamikos labui, kiek pasvaičioti: netiesa, jokios prietemos, net „Akropolis“ ekologija rūpinasi, nes prie kelio pastatė didelę dėžę-konteinerį, su reklaminiu užrašu: mums rūpi ekologija... Kaip sakoma, į madingą dešrą pjuvenų prikimšti taipogi galima...

 

Jau senokai jaučiame: žmonės darosi turtingesni, nori statyti, o neva mes, štai, neleidžiame saugomose teritorijose sklypų dalinti dalimis, statyti ko, kur ir kaip nori... Tai juk įstatymų nuostatos, bet prie sienos kala mus, t.y. tuos, kurie reikalauja jų laikytis... Juk pareigūnų misija – užtikrinti šalies teisės aktų laikymąsi. Jei teisės aktai neleidžia, visiems, nepriklausomai nuo užimamos padėties, sakome: ne! Labai aiškiai. Ir dėl ko kyla nepasitenkinimas? Manau dėl to, kad dar neseniai vienaip ar kitaip buvo galima „susitvarkyti savo reikalus“, o dabar situacija keičiasi. Jei negalima, tai niekam negalima. O dar labai norisi, ypač turintiems kokį didį, daug galintį giminaitį, įsikurti kur gražioje vietoje. Juk ne paslaptis, kad atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kai stokota įstatymų nustatyto reglamento, daug kas statė, o po to siekė įteisinti statybas. Ne vienas tarnautojas netgi patardavo: „statyk vis tiek niekas nenugriaus“. O lietuviai labai išradingi (irklinę valtelę užregistravę, ją paverčia plaukiojančiu debarkaderiu-restoranu)... Norisi tikėti, kad tie laikai jau praėjo... Jau ir griaunama, bet pareigūnams tai daug nervų kainuoja. Gal todėl ir bando mus visaip „šokdinti“.

Džiugu, kad didelė visuomenės dalis aiškiai palaiko mūsų poziciją. Tarp palaikančių - daug nevyriausybinių organizacijų. Tai teikia daugiau optimizmo atsidūrus tarp srautų, kurie kone drasko į skutus...

 

Matyt tokia yra objektyvi realybė, esame gyvenimo upėje, kurioje tyko daugybė sūkurių, rifų, barjerų, vingių...

 

Na, taip. Toji neabejingoji visuomenės, suvokiančios ir siekiančios išsaugoti tikrąsias vertybes, dalis ir džiugina. Esu optimistė, tad tvirtai tikiu, jog nugalės pozityvias permainas nešančios gyvenimo upės srovės. Bet koks nekilnojamas turtas, bet kokie pinigai tėra tik laikinosios „vertybės“. Tai kiekvienas akivaizdžiai pajunta atsisveikindamas su artimaisiais, palydėdamas juos į paskutinę gyvenimo kelionę. Visi šioje žemėje esame ne amžini ir nieko materialaus iš šio gyvenimo negalime išsinešti...  

Neseniai apraudojome du puikius, labai gerai dirbusius regioninių parkų direktorius – Donatą Pakutką ir Romualdą Bagdžiūną. Daug žmonių atėjo nusilenkti jiems, jų atsidavimui tikrosioms vertybėms.

 

Kadangi kalbame apie revizionistines tendencijas, tad turėčiau leptelti, jog paminėtųjų asmenybių išėjimas Anapilin taipogi parodė revizorių kai kurias ilteles, kad ir kaip murzinai tai išrodytų...

 

Man liūdniausia, kai skaudžios netekties valandą imama polemizuoti net nežinant visų aplinkybių, nelaukiama komisijų išvadų, bandoma apkaltinti kolegas ar pačius išėjusiuosius... Likimas ir taip buvo žiaurus, tad kam kaitinti aistras, dar labiau skaudinti gyvuosius, ypač artimiausius žmones. Gyvenimas viską sudėlios į savo vietas ir anksčiau ar vėliau bus pateikti visi atsakymai...

Man asmeniškai (žinoma, ir visai saugomų teritorijų sistemai, jau nekalbant apie artimuosius) - netikėtas šių dviejų puikių direktorių išėjimas iš gyvenimo... Didžiulis praradimas...

Tačiau sugrįžkime ton pusėn, kurią atstovavo išėjusieji ir visi tie, kuriems brangios saugomos teritorijos... Tikiu, kad toje pusėje yra ir didžioji neužsakytosios žiniasklaidos pusė.

Šiuo metu gyvename ir dirbame tarsi stebimi pro padidinamąjį stiklą... Seime, Žemės ūkio rūmuose pastaruoju metu girdime, jog reikia revizuoti visą saugomų teritorijų sistemą, peržiūrėti jų ribas. Tokiems atsakome paprastai: vadovaujamės įstatymais. Ir ne Rūta Baškytė ar koks saugomos teritorijos direktorius perbraižo ribas... Nerealu vienu mostu peržiūrėti visų saugomų teritorijų ribas. Jos peržiūrimos rengiant ribų planus. Na, o kai rengiami nauji konkrečių saugomų teritorijų ribų planai, dažnai siūloma padidinti jų plotą... Ir šiuos siūlymus teikia įvairios institucijos, piliečiai. Sumažinamas vos vienos, kitos saugomos teritorijos plotas. Bet kuriuo atveju visi visada turi galimybę išsakyti savo nuomonę, į kurią, be abejo, stengiamės atsižvelgti.

 

Tačiau Krekenavos regioniniame parke neseniai vyko nedraugiškos tai saugomai teritorijai diskusijos, su pretekstu: referendumo reikalaujame, išparceliuoti!..

 

Gyvename demokratijos laikotarpiu – kiekvienas turi teisę pareikšti savo nuomonę. Gaila, kad dažnai tai daroma ir nekorektiškais metodais.

Tarpukario Lietuvoje buvo sakoma: o jaunėlis pasiliko prie žemės. T.y., tuomet buvo suprantama, jog sklypo skaidyti nevalia vien dėl to, jog iš mažo žemės kampelio neišgyvensi... Saugomose teritorijose taipogi jokia panacėja nėra sklypų skaidymas... Kita vertus, laisvos rinkos sąlygomis vieną žemės sklypą galima parduoti, nusiperkant žemę kitur, ten, kur leidžiama tai, ką norima daryti. Taip yra vakarietiškoje Europoje. Štai Austrijoje neleidžiama statyti vienkiemio sodybos, jei neturi 200 ha žemės.

Beje, ne visur žmonės tokie agresyvūs. Štai Salantų regioniniame parke vietos žmonės aptariant tvarkymo planą džiaugėsi, kad yra puoselėjamos vertybes, kad jų prašymai buvo išgirsti... Matyt žemaičiai yra didesni savo krašto patriotai. Sutariama su vietos gyventojais Sirvėtos, Ventos, Asvejos, Žagarės ir kituose regioniniuose parkuose. Be abejo, norint išsaugoti ir tinkamai naudoti, kyla problemų... Natūralu. Ir dažniausiai galimi įvairūs jų sprendimo būdai.

O Krekenavoje?.. Ne kartą esame susidūrę su atviru žmonių kurstymu, gąsdinimu nebūtais dalykais. Ne naujiena ir protekcijos... Kažkam kažkas nepatiko ar buvo nubaustas ir... Tokiu atveju man tikrai gaila mūsų kolegų... Tie viešieji svarstymai tarnybos specialistams ir planuotojams iš tikro atima daug sveikatos... Būna ir tokių atvejų, kai žmonės net nenori klausyti, kaltina nebūtais dalykais. O mes juk tik giname valstybės, visuomenės, o ne savo asmeninius interesus... Valstybės intereso gynimas „padedamas ant tos pačios lėkštutės“ su vieno piliečio asmeninio intereso gynimu. Gaila, kad daugiausia į viešus svarstymus ateina tik tie, kurie turi savų asmeninių interesų.

 

Čia, ko gero, svarbi ir regioninio parko vadovo, direkcijos specialistų, kaipo asmenybių, problema... Neatsitiktinai užsirašiau Trakų savivaldybės mero pavaduotojo Henryko Jankovskio žodžius apie Aukštadvario regioninio parko direktorių Vaclovą Plegevičių: „Geriausia, jog Vaclovo supykinti žmonės niekada nesiskundžia mums...“ Pasakyta, žinoma, šventės proga, tačiau...

 

... ne vien saugomų teritorijų darbuotojų bendravimas su žmonėmis yra svarbu, o ir tai, kiek ir kaip bendrauja planuotojai, rengiantys saugomų teritorijų planus. Sugebėjimas bendrauti – būtina žmogaus savybė, sėkmės prielaida, kurios linkiu visiems mūsų sistemos specialistams. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai konfliktas kyla ne tarp atskirų asmenų, o tarp tų, kurie gina valstybės interesą, ir tarp asmeninių interesų grupuočių gynėjų. O kai prasideda teisminiai ginčai, kaip šiuo metu yra Kuršių nerijoje, tuomet sveiko proto jau nebelieka. Tuomet jokie žmogiškieji gebėjimai bendrauti nebepadeda. Nors mes - bet kuriuo atveju ir bet kokioje situacijoje - privalome bendrauti mandagiai.

 

Net ir tuo atveju, kai Neringos miesto policija tiesiog priekabiauja prie Aurelijos Stancikienės (turiu omenyje, jos automobiliu vos pastebimai nubrozdintus šio parko direkcijos kiemo vartelius)?..

 

Tai jau akivaizdus absurdas. Net sunku patikėti, kad tokių „problemų“ sprendimo imasi vietos policininkai... Nebent norima pasidžiaugti tuo, kad kažkam gadinama nuotaika, o gal nukreipiamas dėmesys nuo tikrų problemų. Kuršių nerijoje vis girdime eskaluojamą nesusikalbėjimo problemą, neva direktorė nemoka bendrauti, ignoruoja kitų institucijų specialistus. Gal aš ir neteisi. Bet niekaip nesuprantu tokio bendravimo, kai iš vienos pusės visuomet reikalaujama atsitraukti. Yra juk riba, už kurios valstybės pareigūnas trauktis jau negali, kad ir kiek reikalautų Neringos savivaldybė ar kitos institucijos...

 

Tačiau tai juk yra tolygu trukdymui valstybės pareigūnui, kenkėjiškai veiklai...

 

Ko gero taip. Blogiausia, kad tai vyksta ne vien Neringoje. Panašiai pasijaučiame, deja, ir Lietuvos Respublikos Seime. Nenoriu sakyti, jog visi Seimo nariai yra nedraugiški mūsų sistemos siekiams (kai kurie Seimo nariai teigia, kad jiems gėda dėl kolegų elgesio), tačiau esama ir tokių, kurie naudoja įvariausius būdus, stengiasi apkaltinti nebūtais dalykais. Visai neseniai pareikšta, kad esame atsakingi už neva sunaikintą valstybės turtą. Net ir tuomet, kai sausumos dalį dėl natūralių krantodaros procesų pasiglemžė Kuršių marios, esame kaltinami... Ir tai nėra nei juodas, nei baltas humoras, o priekaištas, į kurį reikia konkrečiai atsakyti... Tai jau arba akivaizdus nesupratimas, arba kryptingas puolimas nesiskaitant su priemonėmis. Yra ir tokių, kurie susidūrę su griežtais aplinkosaugininkų reikalavimais, jaučiasi užgauti ir elgiasi kaip aikštingos mergaitės.

 

Tad neatsitiktinai atėjau į Jūsų kabinetą kalbėtis apie revizionistinę politiką. Revizoriai – ir tipeliai, primenantys Nikolajaus Gogolio kūrinio personažą. Tačiau, nors ir žinant, jog revizoriai yra „išpūsti“, privalu klausytis novoriškųjų išvedžiojimų ir apie klimato kaitą, prieš kurią niekaip neatsispirianti kokia saugoma teritorija, tad ir aišku, jog nesusidorojantys su užduotimis turi apleisti pozicijas...

Kita vertus, niekam nėra paslaptis, jog į Seimą ateina tikrai neverti ten būti...

 

... to tikrai negalėčiau paneigti. Visuomenėje žinomas dviejų Seimo komitetų jungtinis posėdis, kuriame buvome „šukuojami“. Tuomet nepasiekus tikslo, kitame Audito komiteto posėdyje atsirado pavedimas Aplinkos ministerijai: patikrinti tarnybos ir direkcijų nekilnojamojo turto būklę... Galiu tik pasidžiaugti, kad tarnyba nekilnojamojo turto neturi... Tikrinimų nebijome, bet, manau, kiekvienam aiški situacija, kai tą pačią sritį tikriną net trys institucijos: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos ministerija, Valstybės kontrolė...

O po to ar nebus kokia direkcija apkaltinta, jog per ataskaitinį laikotarpį pernelyg mažai nuveikė, tik su tikrintojais „turgavojosi“... Gal jau tikrai valstybės institucijos nebeturi ką veikti, tik imtis mazochistinio tikrinimo, tikrinimo, tikrinimo... Daug laiko jau buvo sugaišta vykdant pavedimą – atlikti nuobaudų skyrimo procedūras trylikos valstybinių parkų direktoriams. Ir tas tikrinimas buvo nukreiptas prieš žmones, kurie iš tiesų dirba labai principingai. Dėl to principingumo ir kyla „daug problemų“...

 

Tikrinimas, kaipo pareigūno psichologinis niekinimas. Tai juk kažkas gebelsiško...

 

Gal greičiau tai psichologinis spaudimas. Nė vienam tai nėra malonu. Nei tam, kuris tikrina matydamas tendencingas nuostatas, nei tuo labiau tam kuris yra tikrinamas. Bet kuriuo atveju, kas nedirba, tas neklysta. Ir idealių situacijų, ir idealiai dirbančių nėra. Norėdamas, visada rasi prie ko prisikabinti. Sunkiau apkaltinti tuos, kurie nedirba. Tačiau akivaizdu, kad dėl tikrų pažeidimų mūsų sistemoje nuolaidos nėra taikomas.

Ir dar. Manau, jog ne vienam būtų skaudu, jei, tarkime, kokiame regioniniame parke kažkas specialiai siekė asmeninių tikslų – tyčia pametė kelis akmenis (o po to teigė, jog čia buvo jo bočių sodyba), o galiausiai tu buvai apkaltintas: ko anksčiau tų akmenų nematei, kur jie buvo!?.  Ir tokių situacijų daug.

 

Toks įspūdis, jog Lietuvoje aplinkos ministro neturime. Kai kas iš žurnalistų dar tai vadina aplinkos apsaugos krėslu... Beje, aplinkos apsaugos terminą pakeitus aplinka, tapo net kai kuriems švonderiams kur kas jaukiau...

 

Apie tai nenorėčiau kalbėti, tačiau privalau priminti, jog mūsų tarnyba neturi teisės kontroliuoti ir tikrinti veiklos saugomose teritorijose, tiesiogiai nedalyvaujame nei teritorijų planavimo, nei statybų, nei žemės naudojimo procesuose. Tam neturime įgaliojimų, tuo labiau negalime tikrinti kitų institucijų, išskyrus direkcijas, veiklos. Nors neretai dėl to, kuo užsiima vienos ar kitos lygiagrečiai dirbančios institucijos, ir esame kalami prie kryžiaus...

 

Norėčiau konstatuoti, jog tokiais atvejais prie kokio kryžiaus (kad ir pačiame Seime) Jus kala arba kokie anarchistai, ar korumpuoti gaivalai, ar tiesiog net per keletą metų Seime nesusitupinčios personos...

 

Liūdniausia, kai Seimo nariai sako: „Šito juk reikia žmonėms!“ Tačiau kitokių žmonių, jų interesų ir nebemato...

 

Neblogas „arkliukas“, kad ir trojėniškas... Neatsitiktinai pagretinsiu tokį savo samprotavimą: ar Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos (sistemos) klibinimas nėra susietas su tam tikrų dūmelių širma, kuri užstotų Baltijos pakrantės (nuo Palangos iki Latvijos pasienio) prichvatizavimo procesus?..

 

Deja, ten, ko gero, kas tik įmanoma, jau išsidalinta... Gal tik prie Šventosios kopagūbrio procesas kiek įstrigo... Pagal Palangos bendrąjį planą, beveik tris kartus siūloma padidinti pajūrio ruožo užstatymą. Klaipėdos rajone - taip pat panašus vaizdas. 

 

Tada, atgręžus juodbėrius staiga (gyvenimas, girdi, vyksta čia ir dabar, o ne tada, kai diemedžiai žydės), galima perimti ir šalies saugomas teritorijas... Juoba, kai Rusijos pusės Kuršių nerijoje jau ketinama statyti daugiaaukščius pastatus.

 

Ketinimų esama mestis ir į Lietuvos pusę... Aišku tik viena: UNESCO pakeitus nuostatą dėl saugomos teritorijos rusiškosios dalies, keistųsi ir požiūris į visą Kuršių neriją – galima tikėtis išbraukimo iš Pasaulio paveldo sąrašo. Esama informacijos, jog Rusijos piliečiai ieško galimybių įsigyti nekilnojamo turto mūsiškėje Kuršių nerijoje. Tada interesų susipynimas bus dar sudėtingesnis...

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"