Paieška Kupoles

Būdavo neramu: ar saulė sugrįš?..

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Jei visas vasaros saulėgrįžos šventės, Rasos (Joninių), tradicijas žinotume, ko gera, jos būtų pačios gausiausios. Tai labai sena šventė ir ją švenčiant kiekviename regione vis savų tradicijų būdavo. Tam tikrų savų papročių ir tikėjimų atšvaitų įvairiose Lietuvos vietose ir dabar galima aptikti. Bet apskritai tai yra bendraeuropietiška šventė, susijusi su saule, su vidurvasariu.

 

Įsiteikdavo gamtos jėgoms, dievybėms

 

Kaip sako Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė, su vasaros saulėgrįža susiję ryškūs pokyčiai gamtoje pirmiausia ir nulėmė šios šventės atsiradimą, jos tradicijų formavimąsi. Nuo saulės galios juk priklauso, kad ir augalai tada būna pačiame kupėjime, pačioje brandoje.

„Žmonės pirmiausia norėjo apsiginti, o kad buvo racionalūs, norėjo, jog javai, kurie tuo metu jau kupėja, tikrai subręstų, tad reikėjo imtis tam tikrų priemonių. Pirmiausia apeigų, nes matė, kad saulė atsitraukia, tad vėl neramu, ar ji sugrįš?.. Dabar visi žinome, kad tas metų laikų raidos ratas yra pastovus, o senų senovėje tokio tikrumo nebuvo. Be to, ir visada su artėjančia tamsa ateina tam tikras neramumas. Taigi grynai iš praktinių dalykų ir atsirasdavo tos apeigos. Tuo labiau, kad seniau žmogaus gyvenimo kokybė labai priklausė nuo gamtos jėgų, taigi mūsų senoliai ir patys jautėsi tuo metų laiku labai pažeidžiami. Juk, neduok Dieve, kokios krušos ar sausros, kai tas javas jau arti brandos pabaigos!.. Todėl ir tos saulėgrįžos meto apeigos atsirado. Ši šventė vykdavo visą mėnesį – nuo gegužės 25 dienos iki birželio 25 dienos. Ir kiekviena bendruomenė, kiekvienas kaimas kaip mokėdavo įsiteikdavo toms galingoms jėgoms, gamtos stichijoms, dievybėms. Tad, ko gera, ši šventė siekia pirmykštės bendruomenės laikus. Jos apeigos, matyt, formavosi nuo to meto, kai žmonės dar tiesiog natūralioje gamtoje rinkdavo kažkokių augalų sėklas, kai mėgino iš gamtos išteklių išgyventi. Tad, suprantama, visokiais būdais norėjo gamtai įsiteikti. Ta šventė buvo tokia svarbi, visuotinė, kad gyvuoja iki šių dienų“, - aiškino N. Marcinkevičienė.

Žinoma, per tą ilgą šventimo mėnesį žmonės ne vien šoko ir gėrė. Beveik kiekvieną dieną buvo atliekamos pažkokios apeigos. Kokių jų būta labai senais laikais, sunku pasakyti. Bet aišku, pačios svarbiausios Joninių apeigos paremtos trejybe: augalas, saulė, vanduo. Vadinasi, prasminga per vasaros saulėgrįžos šventę apeigoms naudoti ugnį, kuri yra tam tikra – žemiškoji – saulės atmaina, ir vandenį. Juk ir augalai naudoja saulės energiją bei vandenį, kad galėtų augti, kupėti. Taigi šie elementai tuo metu, vidurvasarį, turi iš saulės, iš gamtos jėgų įgytų stebuklingų savybių.

Saulė, kai jau yra aukščiausiai įkopusi ir tuoj pradės žemėti, pasižymi ypač dideliu poveikiu viskam, kas gyva. Ir vanduo, saulės sušildytas, tampa stebuklingas. Vadinasi, ir ugnis tuo metu yra nepaprasta, ir augalas įgijęs didžiausių galių. Štai su tomis gamtos galiomis ir susijusios Joninių meto apeigos. Visas gamtos stichijas reikėjo pagerbti, ir visomis pasinaudoti per apeigas, jei nori, kad jos tarnautų žmogui. Dabar, kai esame civilizuoti, praktiški, bepigu gintis nuo nederliaus jau kitokiais, racionaliais būdais: augalų apsaugai naudojamos chemines priemonės, derliui padidinti – mineralinės trąšos. Yra priemonių net debesims išvaikyti. O senais laikais žmonės, būdami priklausomi nuo gamtos, tad maldomis, tam tikromis aukomis norėjo įsiteikti dievybėms, nes kitų būdų tiesiog nežinojo. Todėl tiek daug su vasaros saulėgrįža, su jos švente, kuri vadinama ir Rasomis, ir Joninėmis, buvo susijusių apeigų, papročių.

 

Kupoles statydavo prie vartų

 

Ypatinga Rasos (Joninių) šventės apeiga buvo kupoliavimas, nes tada ir vaistažolės, kaip visi augalai, veiksmingiausios, naudingiausios žmogui. Taigi pirmiausia tuo metu rinkdavo augalus vaistams, o paskui – naudoti visokiems būrimams, tikėjimų apeigoms. Buvo paprotys surinktas augalų puokštes – kupoles – statyti, iškelti prie vartų. Kupolė nėra vienarūšė, joje gali būti įvairių augalų, net ir dilgėlių, ir usnių. Mat ir tie augalai, kurie duria, dilgina, taip pat yra naudingi, nes atbaido žmogui nepalankias jėgas. Prie vartų kupolės buvo iškeliamos, kad pro juos gausa į namus įvažiuotų, o ne iš jų išvažiuotų. Merginos net budėdavo prie vartų, saugodamos, kad vaikinai tų kupolių nepagrobtų. Mat buvo toks paprotys su žaidybiniais elementais.

Žinoma, kai kurių papročių pirmapradės prasmės turbūt ir neiššifruosime, nenustatysime, ką jie reiškė, nes mūsų jau kitokia sąmonė, kitoks aplinkos supratimas. Bet apskritai augalai apeigoms buvo naudojami labai plačiai - rinko juos vadovaudamiesi įvairiais kriterijais: skindavo ir iš devynių ežių, derindavo devynių spalvų, devynių žiedų, devynių kekių ir panašiai. Taip surinkti augalai buvo naudojami visokiems spėjimams, būrimams.

Tačiau yra vienas ypatingas Rasos (Joninių) augalas – papartis. Pasak N.Marcinkevičienės, legendos jį lydi nuo pačių seniausių laikų. Dabar gal jau tik daugiau kalbama apie paparčio žiedo ieškojimą, o anksčiau tas žiedas būdavo tik kaip tam tikra siekiamybė. Dabar kartais net padeda kokį žibintą ar dar ką nors įžiūrimą tamsoje, kad rastų. Seniau buvo tik tam tikra legendine forma ta paparčio žiedo idėja įprasminama. Jis simbolizavo žmogaus norą siekti kažko nepaprasta, svajonę būti protingiausiam, galingiausiam. Štai taip ir atsirado legenda, kad vieną kartą metuose, trumpiausą naktį, papartis, kuris yra juk irgi gražus augalas, pražysta. Tačiau jo žiedo rasti beveik neįmanoma, nes trukdo visokios priešiškos jėgos, dvasios. Tai taip pat suprantama: juk bet kokius didelius darbus dirbant daugybė trukdžių atsiranda. Vadinasi, papartis įprasmino siekiamybę, idėją, kad žmogus tam tikrais atvejais gali nuveikti, pasiekti daugiau negu paprastai leidžia jo įprastinės jėgos. Tuo labiau, jog papartis yra toks nepažįstamas, paslaptingai dauginasi ir nors Lietuvoje žaliuoja tūkstantmečius, niekas nėra matęs jo žiedo. Štai ir atsiranda legenda, nes tai labai patrauklus, dekoratyvus augalas, tad ir jo žiedas turėtų būti nepaprastas. Taigi paparčio žiedo tam tikras pagerbimas, mėginimas jo ieškoti, yra apskritai augalo pagerbimo, sustebuklinimo kulminacija

O ugnis – tam tikras saulės pakaitalas. Ji kuriama tik kokią vienuoliktą valandą vakaro, kai saulės jau nėra, kad prailgintų šviesos buvimą. Ir kuo didesnis laužas, kuo šviesiau, tuo geriau; tada ir javai bus brandesni. Net gydėsi žmonės Joninių ugnies galiomis. Pavyzdžiui, angliukus iš laužo naudodavo votims naikinti – apibrėždavo jas, tikėdami, kad tai padės greičiau tų skaudulių atsikratyti. Nuo įvairių ligų taip pat gydėsi kaitindami kojas Rasos šventės laužo pelenuose, tikėdami, kad tą naktį ir jie yra ypač veiksmingi. Iš laužo paimtos ugnies nešėsi į namus, kad įdegtų ir laikytų židinyje, tikėdami, kad ta ugnis namus apsaugos nuo nelaimių.

Tiesa, šokinėjimas per laužą Lietuvoje nebuvo taip paplitęs, kaip Vakarų Europos šalyse, bet buvo tikima, kad jei peršoksi per laužo ugnį, apsivalysi, įgysi naujų jėgų. Tikėta, kad jei vaikinas su mergina, susikibę rankomis per laužą peršoks, vadinasi, jie bus pora.

O iškeltų ratų, stebulių deginimas reiškė, kad kuo toliau apšvies ta ugnis, tuo geriau, panašiai, kaip ir siekiant, kad žmogui saulė būtų kuo palankesnė. Ši tradicija Lietuvoje išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, apie Kupiškį kai kas ir dabar per Rasas (Jonines) uždega tokius iškeltus ratus. Tie ratai simbolizuoja grįžtančios saulės kelionės ratą.

 

Išsimaudyti ar rasa nusiprausti

 

Vanduo – tai ir rasa. Nors sakoma, kad taip šią šventę galėjo pavadinti istorikas Teodoras Narbutas, norėdamas suteikti jai daugiau poetiškumo, bet ką gali žinoti, gal taip iš senų laikų ši šventė vadinta. Juk buvo svarbu per tą šventę rasa nusiprausti ar upėje, ežere išsimaudyti, nes per Jonines vanduo tampa stebuklingas. Merginos marškinius skalbdavo, plaukus plaudavo, kad jie būtų tokie tankūs, kaip laumių, kurios juk visada vakarais maudosi, plaukai. Taigi, kad žmonės rasa prausiasi, todėl ir šventę Rasomis vadinti yra visai pagrįsta.

Apskritai žmonės senų senovėje pastebėjo, kad vanduo yra bet kokios gyvybės pamatas, tarsi stebuklingas eliksyras. O dar tokią stebuklingą Joninių naktį, žinoma, reikėjo išnaudoti visas galimybes siekiant, kad vanduo jam deramai tarnautų.

Su tuo susijusi ir tradicija plukdyti vainikus su ugnelėmis. Pirmiausia tai labai dekoratyvu, gražu.

Kaip mano N. Marcinkevičienė, gal ir ne taip seniai atsirado ši tradicija Lietuvoje. Pavyzdžiui, prie Druskininkų esančioje Nemuno saloje vaikinai ir merginos, vieni iš vienos pusės salos, kiti iš antros leisdavo tuos vainikus pasroviui su žvakelėmis, užrašydavo savo vardus. Ir Nemunu valtimis plaukiodami vainikus leisdavo. Tai taip pat ugnies ir vandens, jų sąlyčio pagerbimo apeiga. Dviejų priešybių sujungimas irgi tinka šiai nakčiai. O vainikas – taip pat ratas, taigi pirmiausia apsauga. Jis sukasi kaip kažkoks gyvybės ratas, kad neįsiveržtų kas nors nepageidautina. Tuo labiau, kai tos dvi galybės – ugnis ir vanduo susijungia, vadinasi ir jaunavedžių gyvenimą tai turėtų palankiai veikti. O tai jaunimui buvo labai svarbu. Juk vedybos tai toks gyvenimo virsmas, per kurį labai svarbi yra sėkmė.

Augalai, supinti skirtingų rūšių po devynis ar net po dvylika, simbolizuodavo galią, tad jų prikaišiodavo į visokius plyšius, nes tai apsauga nuo raganų ir kitų piktų jėgų. Juk suprantama, kai saulė jau kasdien leisis žemyn, visos tos tamsiosios jėgos pradės  išlįsti. Net ir dabar kai kur vyresnės moterys stengiasi karvių neišleisti laukan, kol dar rasa nuo žolės nenudžiūvo. Mat jei dar yra rasa, padidėja galimybės, kad apraganautos karvės pradės duoti mažiau pieno. Taigi rasa ir su pieno kiekiu yra susijusi. Tai irgi suprantama, nes nuo Joninių pieno jau ima mažėti. Taigi žolynai buvo naudojami, kad karvės ilgiau būtų pieningos, kad tai padėtų ir žmonėms būti sotiems. Prausimasis rasa, maudymasis – prieš tekant saulei. Ir žolynai renkami tik iki saulės patekėjimo, o su saule jau dingsta jų stebuklingumas, nes saulė yra tokia galybė, kad tą tamsos stebuklą panaikina. Ir visi velniai, visos dvasios dingsta, bet kartu ir visi stebuklai pranyksta.

 

Joninės – bendruomenės šventė

 

Beje, Joninės siejasi su Kūčiomis tuo, kad tai saulėgrįžos šventės, ir kai kurie jų papročiai, apeigos taip pat yra panašios. Tačiau jos skiriasi tuo, kad Kūčios – kamerinė, uždaresnė šventė, o Rasos, Joninės – bendruomenės šventė. Bet būrimo, spėjimų papročiai per abi šventes turi nemaža bendrų bruožų.

Su Jonu susiję papročiai – Jonų ir Janinų sveikinimas, vainikų kabinimas prie durų išryškėja išvakarėse, bet šventinės vaišės jau būna dieną. Tada ir šokama, dainuojama, kitaip pramogaujama.

Joninės švenčiamos nuo šeštojo amžiaus – kaip Jono Krikštytojo gimimo diena. Tačiau ji geriau už kitas senąsias šventes išliko autentiška, mažiau paveikta krikščionybės, nes Bažnyčia šios šventės taip labai, kaip, pavyzdžiui, Jurginių, nesureikšmina. Gal todėl tiek daug tų senųjų Joninių papročių ir išliko.

Pavyzdžiui, ir javai būdavo apeinami ratu, lankomi ąžuolynai. Tai irgi tam tikri apsaugos nuo nepalankių gamtos jėgų veiksmai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"