Paieška „Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė“

„Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė“

Jonas NEKRAŠIUS

 

 Šiemet, kovo 24 d. (senuoju stiliumi - kovo 10 d.) sukako 105 metai, kai Pasvalio rajone Grybkelių kaime, knygnešio šeimoje gimė Antanas Poška (1903-1992) - keliautojas, antropologas, Indijos žinovas, vedų kultūros tyrinėtojas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų.  

*  *  *

„Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė.

…Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.

Tad kas gi yra kelionė?

… Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi“, – rašė Antanas Poška apie savo aistrą kelionėms.

*  *  *

Nuo pat vaikystės ir per visą gyvenimą jį lydėjo pažinimo troškulys, tasai amžinas KODĖL, o konkrečiai ir noras sužinoti lietuvio ir savo paties kilmę, iš kur atsirado Žmogus, Pasaulis, Visata? Vienoje iš savo knygų „REQUIEM“ Antanas Poška rašė: “Prieš tris tūkstančius metų Gaunama pažinimo dovaną prilygino saulei. Juk užtenka pažinti, kad galėtumei siekti, nugalėti, mylėti ar aukotis. Tris tūkstančius metų žmonija vargo, rodos, tik tam, kad pažintų, kiek daug ji dar nežino. Bet atsiranda drąsuolių, kurie degtuku bando nušviesti saulei kelią kosmoso erdvėse… Taip. Pažinimo dovana yra vienintelė, kuri išskyrė žmogų iš visų žemės gyvių. Ji daro stebuklus. Bet kodėl tokia menkutė žmonijos dalis siekia pažinimo?   Kiek mažai žmonių iš milijardinės žmonijos sugeba prasibrauti pirmyn, pasiekti nauja, suprasti tai, jog tik pažinimas yra mūsų gyvenimo tikslas”.                                                                                      

Studijos Lietuvoje, vėliau Indijoje, kelionė į Baltistaną, pažintys su kitais indoeuropiečių kraštais subrandino dvasios galias, paruošė nelengviems gyvenimo išbandymams. Šios kultūros tapo jam amžinu tėvynės   šuliniu, iš kurio galima gerti nebijant pražūti, sunykti. Savos praeities ieškojimas, savęs atskleidimas, išryškinimas - tai nesibaigiantis kelias į mito gelmes, slėpiningą protėvių pasaulį. „Seniausiuose žmonijos atsiminimuose, siekiančiuose daugelį tūkstančių metų, nutolusiuose atsiminimuose, išlikusiuose Rigvedos himnuose, yra žodis Atman. To žodžio reikšmė artima mūsų laikui, bet himnuose tai tik praeities atgaivinimas. O žodis Joga reiškia žinojimą, pažinimą, supratimą, išmintį, mokslą. Lotyniškas žodis Requiem reiškia ramybę, nebegrįžimą į praeitį, poilsį... - rašė Antanas Poška, pasirinkęs savo tyrinėjimų objektu senąją Indijos filosofiją, rytų kultūros klodus, jogišką meditaciją ir mitų pasaulį. - Omnia mea mecum porto. Tai Atma Joga. Ir tikrai aš radau savyje nuostabų pasaulį. Jis slėpėsi mano smegenų ląstelėse. Jokie pasaulio tyrimai nepajėgė jo iš manęs atimti. Bet man vienam jo buvo per daug. Jame tilpo visa žmonija su savo bėdomis, problemomis ir jausmais. Ir aš supratau - jis priklausė ne man vienam, bet visai gyvenusiai, gyvenančiai ir gyvensiančiai žmonijai. Tai Atma Joga”.                                                                                                               

1927 metais A.Poška įstojo į Kauno universitetą, studijuoja mediciną, susidomi antropologija. Prisiminimuose A.Poška   rašė: “Su antropologija buvo taip: Kauno universiteto profesorius J.Žilinskas pradėjo lietuvių etninės   antropologijos tyrimus. Studijuodamas universitete mediciną, aš irgi tuo daugiau, negu kiti studentai, domėjausi”. Studijuodamas Kaune, A.Poška domisi ne tiek ligomis ir jų gydymu, kiek žmogaus kilme, kūno sandara. Norėdamas sužinoti iš kur kilę lietuviai bei pasiryžęs patikrinti ar tikrai lietuvių kalba gimininga senajai indų kalbai nutaria vykti į Indiją. A.Poška išstoja iš Kauno universiteto Medicinos fakulteto ketvirtojo kurso ir 1929 m. lapkričio 20 d. kartu su keliautoju ir žurnalistu Matu Šalčiumi leidžiasi motociklu į Indiją per Egiptą, Palestiną, Turkiją, Iraką, Iraną.

„Aš pasiryžau padaryti tai, ko niekas iš mūsų tautiečių nedarė - nuvykti į Indiją ir ištirti dalyką vietoje, nežiūrint, kad šimtai tautiečių turėjo geresnes sąlygas, mokslinį pasiruošimą ir autoritetą“, - rašė A.Poška knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ pratarmėje.

Po ilgų vargų ir nuotykių 1930 metų pabaigoje A.Poška atvyksta į savo svajonių šalį - Indiją. Jis mokosi vietinių dialektų, ruošiasi sanskrito studijoms. 1931 m. pavasarį įstoja į Bombėjaus universitetą studijuoti antropologijos-etnografijos. Gilinasi ne tik į antropologiją, bet ir į   archeologiją, istoriją, paleontologiją, domisi literatūra, kultūra, vietiniais papročiais ir folkloru, praktikuoja meditacija ir joga. Dalyvauja antropologinėse   ekspedicijose, renka antropologinius duomenis apie tenykščius gyventojus, domisi tų kraštų gamta ir agrokultūra.

Studijuodamas Indijoje A.Poška pamilo šį kraštą, jo žmones. Pažinti šią šalį jam padėjo ir jo nauji draugai indai. Apie vieną iš jų A.Poška taip rašė savo užrašuose: „Mano mielasis Suniti Kumar Čaterdžis visomis galimomis pastangomis man padėjo suprasti Indiją, pats labai gerai   suprasdamas europiečius mokslininkus, iš kurių sėmėsi žinių. Todėl jis labai brangino tiesioginį sąlytį su senaisiais vediniais arijiečiais, arba lietuvių artojais, nes arju reiškia artoją...“. Jo dvasiniais mokytojais buvo žymiausi Indijos ir Anglijos mokslininkai. A.Poška savo užrašuose rašė: “Mano vyriausiasis guru, tai yra mokytojas, dvasios vadovas, buvo profesorius, Oksfordo universiteto daktaras, Bombėjaus universiteto Sociologijos fakulteto dekanas zoroastrietis Noširvanas Ardeširas Thoothi (Tuti). Jis pasiėmė mane savo globon ir pusantrų metų gyvenau su juo kartu Bombėjaus priemiestyje Malada. <…>  Jis man parodė kelia, kuriuo reikia eiti ieškant faktų arijiečių rasių giminingumui tirti, bet pats prie to neprisidėjo. Pirma, reikėjo įsigilinti į pačias smulkmenas, kurios yra išlikusios tautosakoje, vien tik žodynas, už kurio griebiasi kalbininkai, negali nieko pasakyti, bet to žodžio aplinka, prasmė yra svarbiausia. Toliau reikia išsiaiškinti, kam tos prasmės reikėjo, jos svarbą. Tik visa tai turint galvoje, buvo galima išlikusiuose senovės padavimuose išnagrinėti aplinką, kodėl, regis, tokie nereikšmingi įvykiai išliko atpasakoti. Iš Rigvedų himnų mums liko turtinga žmonijos kultūros istorija, tik reikia mokėti ją atrasti ir suprasti. Tie mano guru paaiškinimai ir padėjo mano studijos pagrindus“.

Didelę įtaką A. Poškos pasaulėžiūrai turėjo ir pažintis Bombėjuje su vyriausiuoju zoroastriečių religijos vadovu Dr. Dživandi Moodhi (Mūdi). A.Poška rašė:

„Toji jų religinė literatūra vadinosi Vendidad, o kalba - Avesta. Pagal jų pranašą Zaratustrą Pitama juos vadino zoroastriečiais, o pagal kilmę airaniečiais arba iraniečiais. Persikėlę į Indiją, jie sudarė savo kastą ir buvo pirmieji gyventojai, nepriklausomi nuo indų, ir su jais nesimaišė. <…> Jų tikėjimas panašus į vediečių indų. Vėlesnėje istorijoje jie vadinami ugnies garbintojais, nes savo namuose ir šventyklose degina amžinąją ugnį, o ugnis reiškia žmogaus sielos šviesą, kilnumą ir tiesą“.

Indijoje A.Poška pradėjo rinkti medžiagą apie Baltistaną. Jam nedavė ramybės mintis ar Baltistane gyvena baltai? Ar čia yra tolimų baltų - aisčių protėvių palikuonys? Jis savo prisiminimuose rašė: „Sužinojau, kad šiaurėje tarp Kašmyro ir Tadžikijos yra kraštas, pavadintas Baltistanu. Baltistanas - baltai?! Tuoj pat nuvykau tenai, ieškojau ir radau dalykų, artimų Lietuvai…“

A.Poška buvo pirmasis lietuvis, atvykęs į šį kraštą ieškoti protėvių ištakų, baltiškosios kultūros reliktų. 1933 m. jis su anglų etnografu E.Leitneriu nuvyko į mokslui nežinomas vietas kalnuose, Indijos šiaurėje. Jis paruošė išsamią monografiją apie ten gyvenančią šinų gentį. Lankydamasis Baltistane, A.Poška sukaupė daug antropologinės, etnografinės medžiagos apie šioje šalyje gyvenančių tautų kultūrą, kalbą, papročius, architektūrą. Daug panašumų su lietuvių etnokultūra Baltistane aptiko A.Poška. Panašūs papročiai, šventės, žmonių gyvenimo būdas, buitis, kalba, dainos, žaidimai. Keliaudamas po šią šalį jis aptiko daug panašių į mūsiškius statinių, ornamentų, tradicijų, buities reliktų, žmonių tipų. Čia, kaip ir Lietuvoje, gyveno žemę mylintys ir dirbantys žemdirbiai - zemindarai. Jie buvo šviesios odos, gelsvų plaukų ir mėlynų šviesių akių, aukšti, stamboki vyrai ir apvalaus veido, raudonskruostės moterys. Jie gyveno sodybose, kurios pagal savo architektūrą A.Poškai priminė senąjį lietuvišką kaimą.

Baigęs Bombėjaus universitetą A.Poška lydėjo įžymųjį britų kartografą ir archeologą, ilgus metus dirbusį Indijoje ir gretimose teritorijose, Oksfordo universiteto profesorių Aurelijų Steiną, ekspedicijoje po Taklą Makano dykumą, dalyvavo etnografinėse ir antropologinėse ekspedicijose prie Kinijos ir Tibeto sienos, Butane, Bramaputros aukštupy, Andamanų ir Nikobarų salose, keliavo po Himalajus. Ypač jam neišdildomą įspūdį paliko 1932 m. kelionė per Himalajus, čia gyvenančios tautelės ir   tibetiečių lamos. Savo prisiminimuose „Skersai Himalajus“ A.Poška rašė: „Ant paties Kašmyro slėnio krašto pasistačiau palapinę. Varovas gamino vakarienę, o aš palypėjau ant kybančios uolos briaunos. Po kojomis spindėjo ežeras, o už jo rūkuose skendo Pirpandžialo pražilusi nugara. Bekraštėje, pilkšvai melsvoje erdvėje jau sužibo žvaigždės, nors tolimų kalnų sniegynai dar raudonavo nuo saulės atšvaitų. Ir tame rausvame fone pamačiau sėdint, sukryžiavus kojas, tibetietį lamą. Akys įbestos į tolį, o smaili nulėpusiomis ausimis kailinė kepurė drebėjo taktan rankoje sukamo poterių malūnėlio: „Om-mani-padmi–om!   Om–mani–padmi–om! Om-mani-padmi–om! Om–mani-padmi–om!..“

Ir taip monotoniškai, tūkstantį, šimtą tūkstančių, milijoną kartų. Om–mani–padmi–om! Ši jo melancholiška nesibaigianti malda skendo temstančioje erdvėje. Ji veikia hipnotizuojančiai, migdančiai - tartum jauti, kaip pats susilieji su ta erdve, ištirpsti su ta erdve, ištirpsti tolumoje bekraštėje Visatoje…

Om-mani-padmi-om! - ne tik tą naktį, bet visą gyvenimą kažkur sielos gilumoje liko tibetiečio maldos žodžiai. Tą vakarą aš pajutau stiprų ryšį su ta erdvės melancholija, pajutau erdvės ir medžiagos dvasiškumą, nugrimzdau į panteizmą…“

Indijoje A.Poška susipažino su Indijos rašytoju ir mąstytoju, Nobelio premijos laureatu Rabindranatu Tagore. 1934 m. apsilankė R.Tagorės namuose, kur papasakojo poetui apie Lietuvą, jos istoriją, kalbą, papročius. Vėliau A. Poška išvertė keletą R.Tagorės kūrinių, parašė atsiminimų apie jį. A.Poška du kartus buvo susitikęs ir bendravo su žymiausiu Indijos išsivadavimo judėjimo vadovu ir humanistu Mahatma Gandžiu. Gandis pasirašė A.Poškai į albumėlį ir pasakė: „Žinau Lietuvą. Joje gyvena giminingi mums arijai. Jų kalba yra senesnė už sanskritą. Lietuviai turi daug dainų ir pasakų iš labai senų laikų“.

A. Poška bandė išsiaiškinti kur yra Vedų tėvynė, nes Rigvedų himnuose minimas „Meru“ kalnas iš krištolo, slidus ir žėrintis nepaprasta šviesa. Ten per metus tik viena diena ir viena naktis… Jis išvertė vieną iš didžiausių induizmo knygų „Bhagavatgytą“ į lietuvių kalbą. „Prisipildyk teisingo veikimo“, - sakoma joje.

A.Poška rašė: „Jei žmogus nieko daugiau netrokštų be materialinių vertybių, sotaus gyvenimo, prabangos, jis greit pasinertų į tingią palaimą. Bet niekas ieškančiajam neatstos dvasios lobių, be kurių gyventi būtų tiesiog neįdomu. Nebeliktų ieškojimų nerimo ir kančios, o ieškojimas neretai suteikia ne mažiau džiaugsmo už atradimą“.

Gyvendamas Indijoje A.Poška ilgėjosi Lietuvos, gimtųjų vietų ir artimųjų. Pagaliau pasitaikė ir gera proga. Jis buvo paruošęs ir įteikęs daktaro disertaciją, kurią ginti planavo Londone. Po daugelio nuotykių ir išbandymų 1937 metais sugrįžo į Lietuvą. 1938 m. pradėjo rašyti savo kelionių įspūdžius „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. 1939 m. pasirodė pirmoji šios kelionių įspūdžių ciklo dalis „Su gervėmis į Pietus“. Dar po metų buvo išleista antroji šios serijos dalis „Pas faraonų palikuonis“. Autorius buvo sumanęs išleisti   dar keletą šios kelionių įspūdžių serijos knygų, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šį sumanymą sutrukdė (tik 1996 m., jau po A.Poškos mirties, buvo išleista trečioji šios serijos knyga „Judėjos slėniais ir aukštumomis“, o visai neseniai pasirodė pakartotinas knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ leidimas. 1967 m. pradėjo rašyti „Pamūšiečius“ - savo krašto istoriją ir žmonių likimų odę.   1975 m. baigė rašyti pasaulio žemdirbystės istorijos   apžvalgą „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais. Nuotrupos iš žemdirbystės praeities“, kuri buvo išleista 1988 m.

Leidykla „Vilko takas“ serijoje „Kelionių horizontai“ iki 2008 m. išleido penkias A.Poškos knygas iš ciklo „Nuo Baltijos iki Bengalijos“: „Su gervėmis į pietus“, „Pas faraonų palikuonis“, „Judėjos slėniais ir aukštumomis“, „Tarp praeities miražų“, „Irano kupranugarių keliais“. 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Antano Poškos knygą „Mano gyvenimo pasaka: atsiminimai ir pergyvenimai“, kurioje perteikti A.Poškos išgyvenimai ir gyvenimo kelias nuo vaikystės iki senatvės.

1989 m. „Vagos“ leidykla išleido A.Poškos poetinių apmąstymų knygą „REQUIEM“, parašytą 1947 m. tremtyje ant beržo tošies atplaišų. Šiose lyrinėse ir filosofinėse miniatiūrose perteikta vitališka gamtos stichija, jaudina pažinimo aistra, begalinis tikėjimas žmogaus kūrybinėmis galiomis, gėrio pradu. Lyg testamentu ateinančioms kartoms skamba šie A.Poškos žodžiai iš „REQUIEM“:

„Išnyksiu aš, bet mano įtampos pakrauta dalelė liks veikti ir ieškoti. Ji savo krūviu veiks būsimuosius individus, vers žmogų toliau žmoniškėti, siekti nepasiekiamo.

Ir aš liksiu amžinu, kaip tie, kurie man perteikė savo bekūnę jėgą - nemirtingąją estafetę.

Ave, Vita, moriturus te salutat!”

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"