Paieška „Vertingas“ JT patarimas

 „Vertingas“ JT patarimas

 

„Prašau įvesti į salę pagrindinį liudininką“, - ištarė teisėjas, narpliojęs baudžiamąją bylą viename iš Kenijos sostinės Nairobio teismų. Į salę įėjo valstietis, vedinas balta ožkele.

„Pagrindinis liudininkas priešais jus, Jūsų didenybe, - pasakė jis. – Nelaimingajam gyvulėliui neliko nei vieno danties, kaip ir kitiems mūsų naminiams galvijams. Su šia ožka turėjome sukarti 300 kilometrų kelią, kol iš savojo kaimo Baringo rajone pasiekėme Nairobį“.

„Dėl savo bėdų kaltiname valdžią, kuri mūsų apylinkėse prisėjo nuodingų augalų, kuriuos mes vadiname maringais“, - pareiškė ieškovai, bedantės ožkos savininko kaimynai. Paaiškėjo, jog dar 1983 metais Kenijos žemės ūkio ministerijos įsakymu didelėse Baringo teritorijose buvo prisėta nuodingųjų augalų, kurių buvimas pridarė didžiulių nuostolių kaimiečiams.

Valdininkai, savo ruožtu, mimozinių šeimos krūmokšnių sodinimo idėją pasisėmė iš JT Maisto ir žemės ūkio vystymo programos ekspertų. Pastarųjų ketinimai buvo patys kilniausi – padengti šiais krūmokšniais sausringas žemes ir tokiu būdu jas apsaugoti nuo galutinio virtimo dykumomis. Programa buvo apskaičiuota dviem dešimtmečiams. Krūmokšnių sėklų į Keniją buvo atgabenta iš JAV ir jomis apsėta nuo 500 iki 1 milijono hektarų teritorijos.

Tačiau šįkart geroji iniciatyva virto blogiu. Maringai bauginančiu greičiu išplito po plačias  teritorijas, išstumdami ir sunaikindami daugelį vietinių rūšių augalų. Tarp augalų, augančių Kenijoje, ir tarp gyvūnų – naminių ir laukinių, užjūrio „gelbėtojas nuo dykumų“ priešų nesusirado. Greit dirvos visai nusausėjo, o įkandin to prasidėjo jų erozija. Ir be to trapiai visos Baringo teritorijos sistemai iškilo didelė grėsmė. Vienu žodžiu, viskas išėjo atvirkščiai, negu buvo sumanyta.

Bet didžiausia bėda ištiko naminius gyvulius. Maringų sėklos prilipdavo prie gyvulių dantenų, jas gadindamos ir skatindamos dantų iškritimą. „Prakeikto augalo“, kaip jį vadino valstiečiai, spygliai, patekę į avių ir ožkų žarnyną, visiškai nebuvo jo įsisavinami ir dažnai gyvuliams sukeldavo paralyžių. Praradę dantis galvijai taip pat būdavo pasmerkti mirčiai – juk kanopiniai gyvena tik iki tol, kol turi kuo sukramtyti augalinį maistą.

Vietiniai gyventojai mėgino kovoti su maringais visais įmanomais būdais, bet užjūrio pasiuntiniai pasirodė esą be galo atsparūs. Takeliai ir netgi keliai greit užaugdavo maringų sąvašynais, be to, dėl jų ėmė kisti netgi vietinių upių vagos. Žodžiu, augalas nustojo būti kontroliuojamas.

„Tai primena monstrų iš kitos planetos įsiveržimą į Žemę“, - pakėlė riksmą vietos ekologai. O vargšai valstiečiai ėmė palikinėti gimtąsias vietas, kai jiems priklausantys žemės sklypai pradėjo apauginėti „spygliuotoju maru“.

Vienas iš JT ekspertų dabar pasiūlė valdžiai kovoti prieš grobiką, pasitelkiant vabalus. „Juk esama tokių stebuklingų vabzdžių, kurie kaip mat apėda šliaužiančiąją negandą“, - tikino biologai. Pasakyta – padaryta, juo labiau, kad prarasti panašioje situacijoje jau nėra ko. Užpirkta partija vabalų ir atgabenta į Keniją. Tačiau šalies sanitarinės tarnybos pareikalavo įkurdinti vabzdžius ilgalaikio karantino sąlygomis. Kas juos, tuos importuotus vabzdžius, žino, o gal jie irgi pasirodys esą baisūs kenkėjai? Taip svarsto Kenijos valdininkai, jau iki soties įbauginti maringų pateiktų siurprizų. O jei vabalai kartu su maringais pradės ėsti ir kitas žemės ūkio kultūras? Ką tada daryti valstiečiams? Vėl traukti į teismus, tik jau ne su bedantėmis ožkomis ant pavadėlių, o su apgraužtais augalų stiebais rankose?

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"