Paieška Vienatvėje prie upokšnio...

Vienatvėje prie upokšnio...

Arba - įdomūs tie žmonės, muselininkai!

Vacys PAULAUSKAS 

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas 

 

Nors meškerioju nuo vaikystės, turiu prisipažinti, jog ne visus mėgėjiškos žūklės būdus esu vienodai perpratęs. Kadangi pirmoji mano meškerėlė buvo plūdinukė, tai ir šiandien man ji labiausiai limpa prie rankos. Kai žuvys ant jos kimba, meškerioti vienas malonumas. Meškeriojimas – puikus laisvalaikio užsiėmimas. Jis visą laiką vystosi, verčia meškeriotoją tobulėti. Pasirinkus mėgstamiausią žūklės įrankį, jam skiriama daugiau laiko ir ieškoma bendraminčių. Tam kuriami klubai, lygos, asociacijos. Lietuvoje, ko gero, pirmieji, iš viso meškeriotojų būrio, savo savitumu išsiskyrė muselininkai. Pradžioje jų buvo nedaug, bet specifiniai meškerykočiai, stora gija, dažniausiai vadinama ,,šniūru”, dailiai surištos muselės ir aukšta žūklės kultūra darė juos matomus. Muselininkų gretos nuolat gausėjo. Klubai, skleisdami savo patirtį, skatina meškeriotojus įvertinti šio žūklės būdo žavesį ir jį išbandyti.

Aš ir mano jaunieji žvejai  artimiau su muselinės meškerės gerbėjais susidraugavome dalyvaudami vandens telkinių pakrančių švarinimo talkose. Jie pradėjo mus remti. Šių žmonių pastangos padeda užimti vaikus, skatina juos gerbti gamtą ir žmogų.

 

Atviri visiems

 

Apie paramos mastą rašiau praėjusiame „Žaliojo pasaulio“ numeryje, o šiandien iš arčiau susipažinkime su muselininkų klubo „Flyfishing.lt“ prezidentu Ugniumi Leimontu, klubo nariu Mindaugu Valiukevičiumi ir jų bičiuliu Mariumi Butkevičiumi. Klubą (o ir muselininkus) jo prezidentas pristatė šitaip: „Mes gyvuojame trejus metus ir esame atviri visos Lietuvos meškeriotojams, kurie nori su mumis bendrauti. Aktyvesnė „Flyfishing.lt“ veikla iniciavo naujų klubų Lietuvoje atsiradimą. Taip iš besisukančių apie mus „branduolių“ gimė Kauno muselininkų klubas. Nuolat draugaujame su „Merkio“ ir Klaipėdos  klubo „Verpetas“ muselininkais. Mūsų klubo gretose yra meškeriotojų iš Mažeikių, Šiaulių. Tai miestai, kuriuose kol kas muselininkų klubų nėra. Džiaugiamės, kad principas „pagavai – paleisk“ tapo mūsų  ir kitų muselininkų etikos kodekso dalimi.“

 

Trūksta vienybės

 

Žinant, jog yra daug šiuo metu Lietuvoje savarankiškų meškeriotojų kolektyvų, jog nėra visus jungiančios į vieną tvirtą „kumštį“ organizacijos, rūpėjo sužinoti: ką apie tai pasakys mano pašnekovai?..

„Tai bėda... Organizavome susitikimą, bandėme su kitais kalbėtis, tačiau bendrų tikslų vis lyg ir nėra... Žūklės sportui atstovauja 10 klubų vienijanti Lietuvos sportinės žūklės klubų lyga (LSŽKL). Joje buriasi plūdinės ir poledinės žūklės meistrai. Dar yra Lietuvos sportinė žūklės federacija, kuri irgi organizuoja varžybas, tačiau pasiųsti komandos į Tarptautinės sportinės žūklės federacijos renginius negali, nes nėra jos narė. Taigi, atrodo, ginti meškeriotojų sportininkų interesus yra kam, o dėl atstovavimo meškeriotojų pozicijoms valdžios struktūrose taip ir nesusitarta...“ - nuogąstavo U. Leimontas.

„Mūsų įsivaizdavimu, apjungus jėgas būtų lengviau dalyvauti teisės aktų kūrimo ir gamtosaugos darbe, - įsiterpė Marius Butkevičius. – Įstatymų leidybos lygmenyje turime siekti, kad visoje Europos Sąjungoje teikiamas prioritetas mėgėjiškai-rekreacinei žuvininkystei būtų įgyvendintas Lietuvoje. Juk esame vienintelė šalis, kur vidaus vandens telkiniuose dar išlikusi verslinė žvejyba. Kitur verslininkai žūklauja tik jūrose, o pas mus to dar nėra.“

Lietuvos meškeriotojų susivienijimo problema aktuali, daugiabriaunė. Trumpam nusigręžęs nuo savo pašnekovų, cituosiu žurnale „Meškeriotojas“ plūdinės meškerės meistro Mariaus Baranausko dėstomas pastabas. Pasakodamas apie 2008 03 20 Šiauliuose vykusį LSŽKL susirinkimą, šis Lietuvos rinktinės narys pastebi: „Kitas svarstytinas ir labai naudingas lygai klausimas – tai spiningautojų ir muselininkų prijungimas prie lygos. Nors muselininkai nėra tos pačios FIPS (Tarptautinės sportinės žūklės federacijos) grupės nariai, jiems teks atskirai kasmet patiems mokėti atitinkamą nario mokestį. Tuo tarpu spiningautojai ir plūdininkai 850 eurų mokestį pasidalys pusiau. Klausimas vis dar išlieka dėl karpininkų, kuriems, mano manymu, taip pat būtų naudinga tapti lygos nariais, nes tai vienintelis kelias tarptautinių varžybų link.“

Tokios tokelės su tuo susikalbėjimu, vienijimusi, susijungimu ar prijungimu. Linkėdamas visiems greičiau susitarti, paklausiau savo pašnekovų žemiškesnių dalykų – nuo kada jie nesiskiria su meškerėmis?

 

Žvejoja nuo mažumės

 

„Žvejoju nuo vaikystės, - savo pasakojimą pradėjo Mindaugas Valiukevičius, - nes kaimuose, kur teko gyventi, buvo daug tvenkinukų, upė ir kitokių vandens telkinių. Museline žvejoju nuo 1993 metų, o museles pradėjau rišti metais anksčiau. Žūklė museline meškere išsiskiria romantika, o norint surišti kibią muselę reikalingos entomologinės žinios, estetikos išmanymas ir laki fantazija. Čia sliekų prisikasęs ir užmetęs plūdinukę nepameškeriosi. Muselės mėtymas sudėtingesnis ir atveria galimybes meškeriotojui tobulėti“.

„Man viskas panašiai, - antrino Ugnius, - kiek prisimenu, tiek meškerioju. Netgi, kai mama manęs laukėsi, aš meškeriojau kartu su ja. Ji meškeriodavo ištisas vasaras. Gaila, dabar meškerę paima retai, bet vis dar nori. Mano abu tėvai laisvalaikiu šiek tiek pameškerioja“.

„Ugnius nieko nepasakė apie savo žmoną, - juokais tarstelėjo Marius, - ji irgi museliauja ir kartais jį apgaudo“.

„Nieko baisaus, mane apgaudo žmona, tave dukra, žiūrėk, išmokysi museliauti žmoną ir būsi nurungtas. Tu geriau papasakok, ant ko Neryje kimba dyglės“, - atšauna.

„Kadangi visą laiką augau Vilniuje, Žvėryne, prie Neries, tai trispyglės dyglės buvo mano pačios pirmosios žuvys. Pradėjau jas meškerioti nuo tada, kai tik vienas galėjau nukakti prie upės. Visi vaikai gaudydavom šiuos nepasotinamus žuveliukus ant karklo vytelės pririšto paprasčiausio siūlo. Kabliuko nereikėjo. Parištą ant siūlo galo slieką dygliukės taip sugriebdavo, kad net iš vandens ištrauktos jo nepaleisdavo. Vėliau nusižiūrėjau, kaip Neryje meškerioja „profesionalai“. Tarp jų buvo visokio sukirpimo žmonių, tačiau plūdinėmis meškerėmis jie žūklaudavo meistriškai ir net naudodavo panašius į muselinę įrankius. Prie liauno iš lazdyno padaryto be ritės ir žiedų kotuko rišdavo paprastą, bet plonėjančia tvarka sudurstytą, valą, kuris pusantro karto už kotą būdavo ilgesnis. Ant mažo kabliuko užvėrę žiogą ar musės lervą gaudydavo aukšles ir kitas žuvis. Kadangi mano tėvukas gamtininkas, tai, dar būdamas vaikas, kartu su juo daug važinėdavau prie įvairių vandens telkinių, taigi taip reikalingo meškeriotojui gamtos pažinimo mokiausi ne iš vadovėlio, o tiesiog gamtoje“, – pasidžiaugė Marius, „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams gerai pažįstamo Zenono Butkevičiaus sūnus.

 

Vilioja platūs toliai

 

Marius daug važinėja po platųjį pasaulį ir visur meškerioja. Tatai žinojau iš ,,Meškeriotojo” žurnale spausdinamų rašinių ir jo tėvuko pasakojimų. Parūpo klausti: kiek daug muselininkų vyksta žūklauti į svečias šalis ir kas juos labiausiai traukia?

„Muselininkai daug keliauja, - draugams pritariant pradėjo pasakoti Ugnius. -Vilioja Šiaurė – ten kitokia gamta. Daugelis  stengiasi pasiekti Skandinavijos šalis, kur galima be jokio vargo, tik pasiėmus žemėlapį, vykti savarankiškai. Mėgėjiška žūklė tenai organizuota labai civilizuotai, patogi ir paprasta leidimų sistema. Rusijoje truputį viskas kitaip. Kelionės biudžetas gali būti nedidelis, tačiau stinga informacijos ir dėl to gali turėti problemų su gamtosaugininkais ir korumpuotais pareigūnais“.

Paklausti apie kultūrą ir gamtosaugą užsienyje vyrai vienu balsu prabilo: „Turime mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Manau, šis vyresnei kartai gerai pažįstamas posakis liudija labai daug. Pasirodo, jeigu koks atvykėlis, nesvarbu iš Paryžiaus ar kito miesto, numes kokią šiukšlę, tai vietinis gidas ar prižiūrėtojas būtinai ją pakels. Kiekvienas numesto valo galas, kad netaptų spąstais gyvūnams, sunaikinamas, neleidžiama, kur pakliuvo, mėtyti nuorūkų. Vienu žodžiu, vandens telkiniai ir jų pakrantės švarios, tad masinės talkos nereikalingos. Kai paklausiau apie mūsų tautiečių įvaizdį svetur, mano pašnekovai apgailestavo – jis gerokai sugadintas.

„Skandinavai jau lietuvių privengia. Tiesiogiai jie to nerodo, tačiau gi matai, kai atsisuka, pašnairuoja, akimis palydi mašiną su lietuviškais registracijos numeriais“, -  pasakojo jie ir kaltino tuos, kurie atvažiuoja vogti valčių variklių ir kitokių daiktų. Žinia, kol kas yra taip. Svetimi kraštai vilioja ne tik dorus žmones, bet ir tuos, kuriems nei Lietuvoje, nei svetur nėra nieko švento.

 

Upeliukų vienišiai

 

Kai pasiskaitai apie žūklę museline meškere, ar pasižiūri filmuotą medžiagą, atrodo, šis būdas sunkus, tačiau įkandamas. Šiek tiek šokiruoja neįprastai stora gija, plūdės nebuvimas ir sudėtinga mėtymo technika. Paėmęs meškerę į rankas supranti: norint išmokti teisingai užmesti muselę reikia daug treniruotis sausumoje. Ir tik po to žingsniuoti prie vandens. Lietuvoje su museline dažniausiai meškeriojama upėse ir upokšniuose. Tad tas žingsniavimas pakrantėmis nėra lengvas pasivaikščiojimas. Išvartos, šabakštynai ir kitokios kliūtys nuvargina, o laimikiai džiugina ne visada.

„Muselininkus vienyti į klubus sunku, - pripažįsta „Flyfishing.lt“ prezidentas. – Jie visi truputį individualistai ir nori būti gamtoje vieni, o ne „kolūkyje“ žvejoti. Tačiau yra noras bendrauti tarpusavyje, bet tai greitai išblėsta. Muselininkas lieka vienas su savo upokšniu ir svajonių žuvimi“.

  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"