Paieška Lakštingalų šeimos gyvenimas (2)

Lakštingalų šeimos gyvenimas (2)

Tęsinys.

 

O dabar atsiverskime Maskvos ornitologo M. Šteinbacho stebėjimų užrašus.                                

„Puškino miesto apylinkėse lakštingalos pasirodo gegužės pradžioje. Paukščiai atskrenda naktimis, pirmiausi seni patinėliai, kurie tuoj pat užima savo senas lizdų teritorijas. Tarp patinų, norinčių užimti patogiausias lizdavietes, neretai būna kivirčų. Mačiau, kaip patinėlis iš savo valdų vijo kitą. Beje, visa tai vyko gana taikiai. Iš pradžių abu patinėliai, tūnodami tankiuose krūmuose vienas nuo kito per kelis metrus, varžėsi giedodami; vieno paukščio giesmė nė kiek netrukdė giedoti kitam. Dainų „preliudija“ truko pusvalandį. Matyt, šitaip teisėtas valdų savininkas norėjo parodyti ateiviui, kad vieta užima ir tas gali nešdintis. Pagaliau, matyt, supratęs, jog taikiai nieko nepeš, nustojo giedoti ir greit atskrido prie pat varžovo, tąjį privertė purptelėti kiton vieton. Tokias atakas paukštis kartojo kelis sykius iš eilės, kartais jas pertraukdamas giesme, kol pagaliau ateivis buvo išvytas.

Lakštingalų lizdavietės teritorija nedidelė ir užima 1200–2000 kvadratinių metrų. Porelė lesalą renka iš viso to sklypo ir gina jį nuo kitų lakštingalų.

... Sykį birželio pradžioje mėginau įveikti gana platų miško griovį, jau gerokai užžėlusį dilgėlynais. Įsibėgėjęs peršokau, bet kluptelėjau, griovio šlaitu žengiau žingsnį atgal ir tuo pat metu iš po kojų visiškai tyliai purptelėjo nedidukė rusva paukštytė. Nuskrido gal trisdešimt metrų ir dingo krūmuose.

Palydėjęs ją akimis, atsargiai, nejudėdamas apsidairiau aplink ir įsmeigiau žvilgsnį ton vieton, iš kurios paukštytė pakilo. Ne iš karto pamačiau prie pat kojos esantį nediduką lizdelį. Jis buvo rūpestingai susuktas iš pernykščių lapų ir žolės stiebelių. Gilioje gūžtelėje gulėjo penki šviesaus šokolado spalvos kiaušinėliai, stebėtinai gerai susiliejantys su aplinka. Abejonių nebuvo – lizdelis priklausė lakštingaloms.

Esu gana dažnai stebėjęs giedančias lakštingalas – tada paukščiai leisdavo prieiti visiškai arti. Bet aptikti lizdą? Tai – jau tikra sėkmė!

Netrukus pasigirdo šaižoki, nerimo ir baimės kupini paukštukų balsai. Jie man priminė, jog džiaugtis dar anksti. Svarbu ne tik aptikti lizdelį; būtina jį išsaugoti, kad neišdraskytų nei plėšrūs žvėreliai, paukščiai, nei žmonės.

Pats sukčiausias, klastingiausias paukštukų lizdų plėšikas – varna. Žmonės sako, kad palietus ranka paukščių kiaušinius, lizdo šeimininkai jį meta. Tokių atsitikimų būna, tik priežastys visai kitos. Žmogus, aptikęs lizdą ir jį ilgai apžiūrinėjantis, nė neįtaria, jog kažkur netoli viską stebi varnų, šarkų ar kėkštų akys. O tie plėšikėliai nuo seno žino, kad žmogus tokiais atvejais vienaip ar kitaip tą lizdelį paviešina, išduoda. Praskleidęs šakas ar žolynus, retai kada vėl viską sutvarko taip, kaip būta.

Taigi pamatęs lakštingalų gūžtą pirmiausia apsidairiau, ar iš kur nors manęs neapžiūrinėja varna. Su palengvėjimu atsidusau įsitikinęs, jog be manęs ir lakštingalų ten daugiau nieko nebuvo. Tada kilo naujas klausimas: kaip padaryti, kad lakštingalos leistų man jas nufotografuoti prie lizdo?

Iš knygų žinojau, kad perėdamos lakštingalos skirtingai reaguoja į arti esančius žmones: pirmosiomis dienomis jos būna tokios atsargios, kad gali mesti dėtį, jei žmogus per ilgai apžiūrinėja lizdą. Perėjimo pabaigon jos būna ramesnės ir lizdą metą tik ypatingais atvejais. O kai pasirodo paukštukai, tai lakštingalos gali maitinti savo vaikus net ir tais atvejais, kai žmogus stovi vos per kelis metrus nuo lizdo (žinoma, jei stebėtojas nejuda).

Taigi fotografuoti lakštingalas prie lizdo galėjau tik prasidėjus paskutinėms perėjimo dienoms. Tačiau nežinojau, kada buvo padėti tie kiaušinėliai, kuriuos aptikau. Nenorėdamas rizikuoti, fotografavimą atidėjau septynioms aštuonioms dienoms (lakštingalos peri 14 parų, todėl „fotosesijos“ atidėjimas savaitei turėjo lakštingalas dar labiau „pririšti“ prie lizdo).

Ir štai atėjo numatyta diena. Ankstų rytą su didžiule kuprine ir sunkiu fotoaparato stovu prieinu prie lakštingalų namų ir jų nebeatpažįstu – taip spėjo suželti dilgėlynas. Vargais negalais suradęs lizdelį, praskleidžiu dilgėlių stiebus – iš kiaušinėlių jau išsiritę mažyliai. Pliki, akli, dar net nespėję apdžiūti. Kiaušinių lukštų lizdelyje nebėr; matyt, lakštingala prieš pat mano atėjimą paskutinį lukštelį paėmė ir išmetė kažkur per dvidešimtį trisdešimtį metrų nuo gūžtos.

 

Iki čia – į Nr.22 tilpo.

 

Pasinaudojau tuo, kad prie lizdo nebuvo suaugusių lakštingalų, ir nė sekundės negaišdamas, per pusę metro nuo lizdo, ant griovio šlaito, tiesiog dilgėlyne pasistačiau palapinę.

Bet štai pasigirsta išgąstingi švilpavimai – grįžo lizdo šeimininkai. Kuo skubiau neriu palapinėn: svarbiausia, neišgąsdinti lakštingalų būtent per tas pirmąsias minutes, kol jie dar nepriprato prie palapinės. Neramūs paukštukų balsai pagaliau aprimo. Maždaug po dešimties minučių girdžiu tylutėlį šlamesį prie pat palapinės – tai lakštingala grįžta prie lizdo. Ir viskas nutilo. Labai lėtai slenka minutė po minutės. Pusvalandis atrodė kaip visa amžinybė. Jokių pasikeitimų. Galbūt lakštingalos jau nebėr šalia lizdo? Nutirpusia ranka iš kuprinės ištraukiu žirkles ir brezente iškerpu nediduką plyšį, tiesiai prieš pat lizdą. Užgniaužęs kvėpavimą pažvelgiu ten... Tiesiai į mane įtemptai, su paslėptu nerimu žvelgia tupinčios lizde pataitės akutė: rūpestingoji mama pasirūpino ne tik lesalu mažyliams, bet ir nutarė pašildyti juos savo kūnu.

Netikėtai ji sukluso, ištempė kakliuką, tarytum į kažką įsiklausytų, iš jos gerklytės pasigirdo prislopintas cyptelėjimas, - ir pamačiau prie lizdo atsiradusi patinėlį. Šeimos tėvas buvo atnešęs nedidelį vikšrelį ir, stryktelėjęs ant lizdo krašto, pasilenkė prie pačios, toji nutvėrė vikšrelį ir abu paukščiai jį ėmė tempti kiekvienas į save, kol laimikis nenutrūko perpus. Po to pataitė, laikydama snape puselę vikšro, pasitraukė atbula, atidengė paukštukus, patinėlis, iki tol stovėjęs trupučiuką iš šono, stryktelėjo arčiau, jaunikliai išsyk prasižiojo, neišleisdami nė garso, ir štai jau abu tėvai rūpestingai į jų gerklytes nuleidžia tas vikšrelio puseles...

Po to patinėlis visiškai tyliai dingo dilgėlyno tankmėje; tuo sykiu pataitė, visa papūtusi plunksneles, vėl aptūpė mažylius. Staiga ji, nevikriai sukrutėjusi lizdelyje, aukštai pasistojo, pažvelgė po savimi, rūpestingai apžiūrinėdama jauniklius, po to palietė juos snapeliu ir ėmė lesti vaikų išmatas. Fekalinių kapsulių lesimas turi biologinę prasmę. Taip trunka tik per pirmąsias 4–5 vaikų gyvenimo dienas, kai jų išmatose būna daugybė pusiau suvirškinto maisto likučių. Lesdami tokias išmatas, paukščiai–tėvai iš dalies numalšina alkį ir gali daugiau dėmesio skirti jauniklių lesalo paieškoms. Kai paukštukai paauga, tėvai, valydami lizdą, tas kapsules paima snapais ir palieka kur nors ant šakelės netoli lizdo ar šiaip numeta.

Štai ir vėl grįžta patinėlis, vėl maitinami mažyliai, ir šį kartą jau abu tėvai išskrenda ieškoti lesalo.

Pasinaudodamas ta proga palapinėje ištiesiau miegamąjį maišą, kad dilgėlės nemaišytų, ir ėmiau statyti fotoaparato stovą.

Pagaliau objektyvas iškištas per palapinės išpjovą ir nutaikytas į lizdą. Dabar lieka virš lizdo pastatyti blykstes. O tuo tikslu jau būtina išlįsti iš palapinės; tinkamose vietose prie pat lizdo reikia įkalti du kuoliukus ir prie jų pritvirtinti tas lempas, sykiu dar ir išrauti dilgėlių stiebus, kurie užstoja lizdą.

Viskas baigiasi laimingai – kol viską padariau, lakštingalos negrįžo.

...Fotoaparato užrakto trekštelėjimas, akinanti blykstės šviesa – ir lakštingalas lyg vėjas būtų nupūtęs. Patinėlis, nespėjęs pamaitinti jauniklių, taip ir pakilo su perplėštu vikšreliu snape. Tačiau tas vikšrelis, matyt, jam nedavė ramybės, ir netrukus jis vėl pasirodė prie lizdo, atsargiai apsidairydamas.

Dienai baigiantis abi lakštingalos nustojo šokinėti šonan po kiekvieno blykstės tvykstelėjimo, gerokai aprimo, apsiprato. Supratau – atėjo laikas tiksliems stebėjimams.

Fotografijos, kurias padariau jaunikliams tebetupint lizde, atvėrė nemaža įdomių lakštingalų gyvenimo puslapių. Pavyzdžiui, įsitikinau, jog net per stipriausią lietų su perkūnijomis lakštingalos neša lesalą vaikams. Kad jaunikliai nepražūtų nuo drėgmės ir šalčio, tėvai pasiskirstė pareigas: per lietų lesalą nešė vien patinėlis, o pataitė vaikus kūneliu dengė nuo lietaus ir juos šildė. Kai tėvas atskrisdavo su vikšreliu, ji tik trupučiuką pasitraukdavo šonan, laukdama, kol vaikams bus paduotas lesalas, paskiau vėl apglobdavo lakštingaliukus. (Beje, kai prasideda lietūs, pagal patinėlio išvaizdą galima atspėti, kaip jis ieško lesalo: kaktos plunksnelės būna permirkusios, pasišiaušusios, kartais net iškrenta. Reikalas tas, kad rinkdamas vikšrelius, lervutes ir vabalėlius, jis snapeliu rausiasi prie pat žemės, apverčia nukritusius lapus ir kitokią paklotę.)

Pataitė tuo metu šildo vaikus, bet jai nusibosta valandų valandas nejudant tupėti. Ji ima žiovauti, stebėtinai plačiai atverdama snapelį, paskiau pasistiebia ant kojyčių, pasipurto ir ima apžiūrinėti savo vaikelius. Įdomi dar ir tokia detalė: kol vaikai mažučiukai, motina ant jų tupiasi labai atsargiai, plačiai išžergusi kojas, kad aštriais nagučiais nepažeistų švelnios dar plikų vaikiukų odelės. Bet lakštingaliukai greit auga, ir mama nebeįstengia taip plačiai išsižergti, todėl ji stojasi kojytėmis ant vaikų nugarų. Tuo metu jos nagučiai jau nebepavojingi jaunikliams, nes spėja užaugti tankios plunksnelės.

Fotoaparatas padėjo atskleisti dar vieną bruožą: paaugusius vaikus maitinantys tėvai savo akis stengiasi uždengti „trečiuoju voku“, tam tikra matine plėvele. To jie nedarydavo, kol vaikai buvo akli. Paaiškinimas paprastas: praregėję lakštingaliukai snapukais stengiasi griebti viską, kas šiek tiek blizga, taigi gali pataikyti tiesiai į motinos ar tėvo akį.

Dar viena įdomi lakštingalų šeimos gyvenimo lizde dalis – jų „santykiai“ su kitais gyvūnais, dažniausiai paukščiais ar skruzdėlėmis.

Birželio 11 dieną (jaunikliai – jau 4 parų amžiaus) prie pat lizdo pasirodė stambios rudosios miško skruzdėlės. Nedidelėje aikštelėje aplink lizdą jų knibždėte knibždėjo. Kai kurios ėmė ropštis į lizdą. Sunku pasakyti, kas čia atviliojo skruzdėles, bet buvo aišku: tai baisus pavojus dar plikiems, negalintiems apsiginti nuo skruzdėlių įkandimų paukštukams.

Laimė, pataitė tuo metu šildė vaikus. Pastebėjusi, jog artėja skruzdėlės, ji pradėjo greitai greitai lesti tas, kurios jau lipo lizdan, retsykiais pasistodama ir apžiūrinėdama vaikus, ar skruzdės dar neprasmuko gūžton, prie vaikų. Iš pradžių lakštingala sulesdavo skruzdėles, bet paskiau ėmė jas tiesiog svaidyti šalin, numesdama per 10–20 centimetrų nuo lizdo. Tačiau skruzdės vis veržėsi ir veržėsi, kai kurios net užsikardavo ant pačios lakštingalos. Vargšė lakštingalėlė rankiojo jas nuo plunksnų, nusipurtydavo, paskiau vėl imdavo atmušinėti skruzdžių atakas.

Lesalo atnešęs patinėlis, greitosiomis palesinęs mažylius, stojo pagalbon pataitei, tačiau ilgėliau netęsėjo ir nuskrido.

Palengva skruzdžių antplūdis nuslopo, bet motina dar ilgai tupėjo su vaikais ir gynė juos nuo retsykiais vis dar pasirodančių vabzdžių. Tarytum norėdama atsipirkti už tai, kad visą tą laiką nelesino mažylių, ji gaudė praskrendančius uodus ir jais maitino vaikus. Pagaliau skruzdžių visai nebeliko ir motina galėjo palikti lizdą.

Panašų skruzdžių antplūdį lakštingalos patyrė ir kitą dieną, beje, maždaug tuo pačiu paros metu.

Tačiau dešimtąją lakštingaliukų gyvenimo dieną jų namuose apsilankė svečias, nepalyginamai grėsmingesnis nei skruzdėlės.

 

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

Bus daugiau                

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"