Paieška Gandrų vasara dar tęsiasi

Gandrų vasara dar tęsiasi

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Ar pamenate, kaip pavasarį laukėme sugrįžtančių gandrų? Tai buvo daugiau nei prieš keturis  mėnesius, kovo viduryje. Balandžio pradžioje jie visi sugrįžo, be vargo surado savo lizdus ir puolė juos tvarkyti.

Pavasaris gandrams buvo labai palankus, jiems nereikėjo gūžtis nuo pavėlavusio sniego, kęsti šaltį, badą ir  grumtis su audromis. Nebuvo sausrų, todėl gandrams visada pakako maisto. Matyt, todėl šiemet daugelyje jų lizdų auga po  2-3 gandriukus, o kai kur net po 5. Kuo didesnis jauniklių skaičius, tuo geriau – kaip ir kiekvienai rūšiai, jiems svarbu turėti populiacijos perteklių - „atsargą“, nes vien kelionės į žiemavietes atima žymią paukščių, ypač jaunų, dalį. Keliaudami per Europą gandrai dažnai žūsta ant elektros stulpų ar atsitrenkę į elektros laidus. Afrikoje juos iki šiol medžioja vietiniai gyventojai, nemažai paukščių žūsta iš bado ar nuo ligų. Jiems pavojingos keletą metų ten trunkančios sausros ir ypač – pesticidai, kuriais kovojama prieš skėrių antplūdžius. Kai kur Afrikoje baltuosius gandrus vadina skėriniais paukščiais, nes jie seka skėrių pulkus ir nemažą dalį jų sulesa. Kai skėriai naikinami cheminėmis medžiagomis, juos sulesusių gandrų laukia žūtis.

Gal todėl iš Afrikos grįžta mažiau nei tikėtasi gandrų, taip pat - padaugėja paukščių vienišių, sugrįžtančių į savo lizdus. Nesulaukę partnerių, jie vasaros pradžioje (taigi, jau vėlai) sukuria naujas šeimas, bet jauniklių neišaugina.

Šią vasarą daug kur buvo matomi gandrų pulkai, kuriuose laikėsi neperintys, matyt – dar nesubrendę paukščiai. Tuo nereikėtų stebėtis, nes gandrai  subręsta trečiaisiais ar ketvirtaisiais savo gyvenimo metais. Kai kurie jų vasaroti lieka Afrikoje, kiti – parskrenda į gimtinę. 

Gandrai visą vasarą užimti – tvarko lizdą, peri, po to – augina jauniklius. Jaunikliai niekada nesiskundžia apetitu (kaip ir suaugę gandrai), todėl tėvams tenka be perstojo jiems gaudyti ir nešti vabzdžius, sliekus, roplius, varles, peles. Atnešta maisto porcija atryjama, o jaunikliai ją beregint sulesa. Per dieną maisto į lizdą atnešama dešimtis kartų.

Kai jaunikliai paauga, tėvai juos maitina vis rečiau. Po to ateina diena, kai tėvai skraido aplinkui, bet pas savo atžalas neskuba. Pašalinis stebėtojas gal ir pasipiktintų tokiu tėvų elgesiu, tačiau šie žino, ką daro – gandriukams atėjo laikas palikti lizdą, todėl juos būtina iš jo išvilioti. Kai jie išalksta, atsispiria, išplečia sparnus ir leidžiasi pievon greta tėvų. Pirmas skrydis netolimas, bet labai svarbus.

Pirmieji gandriukai lizdus jau paliko: liepos 20 dieną stebėjau juos, braidančius su tėvais pamerkių pievose, netoli Valkininkų. Jų snapais dar murzinai juodi, jie nemoka susigauti maisto, todėl skuba prie tėvų ir prašo lesalo iš jų. Tačiau prabėgs dar savaitė, ir gandriukai bus jau pakankamai patyrę, patys sugaus žolėj šokuojančius žiogus, o nakvoti su kitais gandrais įsikurs laukų vidury stūksančiuose medžiuose.

Iki gandrų išskridimo dienos (rugpjūčio 24–osios) liko dar kiek laiko...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"