Paieška Gamtos kalba po vidurvasario...

Gamtos kalba po vidurvasario...

Lidija UMBRASIENĖ

Palanga

 

Trumpėja dienos. Nužydėjo dūzgiantys bitėmis liepų žiedai. Nokina vaisius šermukšniai, šeivamedžiai, gudobelės. Miške išsirpusias žemuoges, mėlynes dieną nurinko žmonės, paukščiai, o naktimis vaišinosi lapės, kiaunės, šernai...

Palinko avietės. Drėgnesnėse vietose vėjas linguoja drugių lankomas baltas vingiorykščių žiedų šluoteles. Pievose raudonuoja dobilų galvutės, bajorių graižai. „Suskambo“ barškučiai, katilėlių varpeliai.

Pajūrio pušynus nusėjo smilgos – tie pageltę, vėjo sušukuoti žemės plaukai. Virš samanų pakilusios žaliuoja liaunos kupolės su smulkiais gelsvais žiedeliais. Jų sėklytes išnešioja skruzdėlės, nes labai panašios į miško sanitarių kokonus. Prie skruzdėlyno iškėlę savo rožinius žiedynus stiebiasi aukšti gauromečiai (ožrožės). Kai nužydės, nuo augalo nutįs balti gaurai – pūkuotos dėžutės su sėklom. Temstant pakvimpa naktižiedės. Kvapu jos vilioja naktinius drugius.

Pušyno pakrašty kilimėliais išsidriekę čiobreliai, šilokai. Šalia jų – lietuviška orchidėja – tamsialapis skiautalūpis. Tai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą augalas, vienintelė smėlyje auganti gegužraibių rūšis. Kopose žydi rugiaveidės. Jų varpos panašios į rugio, o siauri, ilgi lapai apsigaubę vaškiniu sluoksniu. Prieškopės pražilo ažūriniais gubojų kupstais. Tūkstančiai pilkų žiedelių kere skleidžia saldų medaus aromatą. Nužydėję, nudžiūvę kerai paruduoja. Vėjo nulaužti ir ridenami jų gniužulai išbarsto sėklas. Rusiškai šie augalai taikliai pavadinti „persirisk per lauką“. Giliai į žemę įaugę gubojų šakniastiebiai, o išsišakoję kupstai sutvirtina smėlynus.

Palangos parke nutilo paukščių chorai. Tik rytais dar išgirstame švilpaujantį juodąjį strazdą, burkuojantį keršulį, lyg laikrodėlį tiksinčią pilkąją pečialindą. Šie sparnuočiai peri antrąją vadą. Tylą sudrumsčia maisto reikalaujantys, cypsiantys zyliukai. Senės zylės vos spėja suktis apieškodamos medžio kamieną, kol suranda kokį vabalėlį šešiems alkaniems, nerimstantiems, ant šakelės sutūpusiems zyliukams.

Grūdlesiai kikiliai lesalo ieško ant žemės. Paskui maitintojus sekioja pasipūtę, jau gerai skraidantys jaunikliai. Tvenkiny plauko ūgtelėję ančiukai. Didžiųjų ančių gaigalai išsišėrę, nebeturi savo puošnių, žvilgančių plunksnų. „Bočių“ sodų gandralizdyje sparnus skrydžiui mankština vienintelis šiųmetis gandriukas. Mieste orą raižo greitaskrydžiai čiurliai. Virš iškeltos stogo antenos tebegieda mūrų paukštė – dūminė raudonuodegė.

Vakarais miesto želdiniuose jau derina smuikelius žiogai.

Paskutinis vasaros mėnuo – rugpjūtis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"