Paieška Lakštingalų šeimos gyvenimas (3)

Lakštingalų šeimos gyvenimas (3)

 

Tačiau dešimtąją lakštingaliukų gyvenimo dieną jų namuose apsilankė svečias, nepalyginamai grėsmingesnis nei skruzdėlės.

Tą rytą mane pažadino nesuprantamas triukšmas. Palapinės kampas tiesiog drebėjo nuo smūgių, o brezente jau žiojėjo gana didelė skylė, kurioje karts nuo karto pasirodydavo kažkieno ilgas ir smailas snapas. Paaiškėjo, jog tas triukšmingas svečias – tai mano senas pažįstamas didysis margasis genys, kurio uoksas buvo netoli. Tą genį pažinojau jau antri metai, ne sykį fotografavau, kai kalė uoksą ir kai augino vaikus. Nuo kitų aplinkinių genių jis skyrėsi tuo, kad uoksus kaldavo labai arti žemės, be to, turėjo gana stiprių plėšikiškų bruožų. Ne sykį man matant jis išplėšdavo zylių ir musinukių lizdelius, negailestingai mesdamas lauk gūžtos patalėlius ir sudorodamas jauniklius.

Ir štai dabar tas pats banditėlis kala mano palapinę! Skylė vis didėja, ir aš mėginu nuvyti genį šalin, iškišdamas per tą skylę pirštą. Du stiprūs kirčiai snapu – ir pirštas praskrostas beveik iki kaulo. Tada labai atsargiai imu stuksenti į tą vietą, kurioje nagais įkibęs genys. Kur tau... Tas plėšikėlis rankon kerta net per brezentą.

Smalsumo apimtas, aš pasiduodu: galų gale ne kiekvienas genys gamtos fotografui parodo tokį dėmesį. O genys, matyt, labai patenkintas savo pergale, iškilmingai rikteli ir ima apžiūrinėti kitą palapinės dalį.

Įdėmiai stebėjau jo šešėlį, šokinėjantį po palapinės stogą, ir staiga atsitiko tai, ko visiškai nelaukiau. Keletą kartų riktelėjęs savo įprastą „ki ki“, genys netikėtai nusileido žemėn, prie pat lakštingalų lizdo, kuriame tuo metu paukštukus kaip tik šildė mama.

Pamačiusi genį, ji pašiaušė visas plunksneles. Paukštelis prasižiojo ir, įveikęs baimę, piktai sušnypštė ant gerokai už save didesnio ateivio. Šis dviem šuoliais pasiekė lizdelį ir kirto lakštingaliukei snapu. Vargšė paukštytė, neištvėrusi tokio antpuolio, purptelėjo nuo lizdo, išskleidė sparnus, uodegėlę ir beviltiškai cypaudama ėmė blaškytis aplink genį. O šis, visiškai nekreipdamas į ją dėmesio, jau pasirengė susidoroti su mažyliais. Na, šioje vietoje jau teko įsikišti man, nes pabaiga per keletą akimirkų būtų buvusi tragiška.

Iki šiol akyse tebestovi vaizdas: pasišiaušusi, pražiojusi snapą, sunkiai iš baimės kvėpuojanti paukštytė, ginanti savo vaikus, o prieš ją, vos už kelių centimetrų, kojomis įsikibęs į storą dilgėlės stiebą, - didysis margasis genys...

Genio apsilankymas lakštingalai–motinai paliko skaudžias žymes. Paukštuko elgesys gerokai pasikeitė: ji labai daug laiko praleisdavo prie pat lizdo, bet vaikų nebešildė, o tik tupėjo ant krašto ir lyg užhipnotizuota, sustabarėjusi žvilgsniu žiūrėjo į savo vaikus, tarytum norėdama dar ir dar kartą įsitikinti, jog jie gyvi sveiki. Nuo lizdo nuskrisdavo labai nenoriai ir beveik tuoj pat grįždavo, dažnai neatnešdama vaikams jokio lesaliuko. Tik apie vidurdienį pataitės jaudulys atlėgo ir ji vėl ėmė elgtis kaip įprasta.

Vienuoliktąją gyvenimo dieną lakštingaliukai paliko lizdą. Tam įvykiui buvo gerai, rimtai pasiruošta. Sulaukę devynių dienų amžiaus, paukštukai pradėjo labai rūpintis savo „tualetu“: juk plunksnelės auga, niežti... Taigi laukdami, kol atskris tėveliai su lesalu, vaikai vis dažniau ėmė valyti plunksneles, mankštinti sparnelius. Visa tai jie darydavo iš eilės. Ana vienas kuris imdavo erzėti gūžtoje, lyg duodamas ženklą kitiems, kad nekliudytų, aukštai atsistodavo ant dar silpnų kojyčių ir iš visų jėgų išskleisdavo sparnelius.

Tie pratimai labai svarbūs, nes sustiprina kojų ir sparnų raumenis. Svarbu ir plunksnas valyti. Tiksliau pasakius, valomos ne tiek plunksnos, kiek pakasomas jų pagrindas, kad plunksnos lengviau ir greičiau lįstų iš tų vamzdelių - padaigėlių. Snapukais paukšteliai pasiekia beveik visas plunksneles: kaklo apačioje, krūtinėlėje, papilvėje, sparnuose, nugaroje, prie uodegos. Galvos plunksnas paukštukai sutvarko kojų nagučiais.

Pagaliau atėjo ilgai laukta diena.

Anksti iš ryto apatinėse seno žilvičio šakose, visai arti lakštingalų lizdelio, pasigirdo jau žinomas „ki ki“. Tai vėl atskrido didysis margasis genys, tas pats, kuris vos nesulesė mažylių. Pastebėję genį, lakštingaliukai akimirksniu susigūžė, apmirė. Staiga vienas iš jų, matyt, pats supratingiausias ir drąsiausias, pakėlė galvutę ir davė signalą, būdingą tik lizdus paliekantiems jaunikliams. Tai gana garsūs, raiškiai skiemenuoti garsai, primenantys „cik–tk–tk... cik–tk tk...“ Paukštelis pasistojo ant kojų, užsikorė ant lizdo krašto, nušoko žemėn ir, padėdamas sau sparneliais, ėmė brautis į dilgėlių sąžalyną, kol nepasislėpė po tinkamu lapeliu maždaug per metrą nuo lizdo. Greit jo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

Matydami, kad vaikai jau paliko lizdą, tėvai ėmė labai jaudintis ir balseliais siuntė pavojaus signalus, primenančius aštrokus ir raiškius švilptelėjimus: „i...i...i...i“. Jie nepaprastai sunerimdavo, jei tik pajusdavo kokį nors pavojų.

Per visą tą laiką išalkę jaunikliai ėmė vis dažniau reikalauti lesalo, tačiau vos tik tėvai duodavo pavojaus ženklą, išsyk nutildavo. Dėl raibo plunksnelių rašto tame tankumyne pačius paukštukus pamatyti buvo beveik neįmanoma. Ir vis dėlto tėvai nutarė nuvesti vaikus kuo toliau nuo tos pavojingos vietos.

Buvo įdomu stebėti, ką daro tėvai: pagavę kokį nors labai gardų vikšrelį, jie prieidavo tik prie tų paukštukų, kurie būdavo nukeliavę toliausiai nuo lizdo. Ir ne bet kuria kryptimi, o būtent ten, kur buvo saugiausia slėptis – vešliai sužėlusiuose žolynuose prie pat tankių krūmų. Gaudami lesalo šie jaunikliai skleisdavo ypatingus tęsiamus kimius garsus, kurie labai jaudino kitus lakštingaliukus. Alkis vertė juos ateiti kuo arčiau „laimingojo“ broliuko ar sesutės, gaunančių skanius kąsnelius. Būtent šito ir siekė tėvai.

Kai visi paukštukai susirinko vienon vieton, tėvai pakeitė taktiką. Jie jau nebeskrisdavo prie vaikų į dilgėlyną. Su riebiu vikšreliu snape atsitūpdavo krūmuose ant apatinių šakučių ir imdavo su pertrūkiais švilpauti. Tai kartais užtrukdavo ilgai, po 20–30 minučių, kol pagaliau kuris nors iš lakštingaliukų, tyliai cipsėdamas ir irdamasis sparneliais imdavo artėti prie vieno iš tėvų. Nuropojęs pusantro du metrus ir labai pavargęs mažylis sustodavo, bet ir už tas pastangas būdavo apdovanojamas gardžiu kąsneliu.

Taip begudraudami tėvai nuvedė vaikus į saugesnę tankmę.

Praėjus septynioms aštuonioms dienoms po to, kai paliko lizdą (jie buvo jau 17–18 parų amžiaus), jaunikliai galėjo nuskristi nedidelį atstumą, o dar po poros dienų skraidė visai neblogai.

Įdomu, kad tokio amžiaus sulaukę jaunikliai, pastebėję žmogų, jau nebesislepia, kaip anksčiau, o nuskridę šiek tiek atokiau ima rodyti nepasitenkinimą – „tk...tk..tk...“.

Kai sulaukė dvidešimties dienų amžiaus, jaunosios lakštingalos jau galėjo gerai skraidyti ir neprastai ieškoti lesalo; vis dėlto dar beveik dvi savaites vaikams papildomo maisto duodavo tėvai. Paskiau jaunimas pradėjo savarankišką gyvenimą, klaidžiodamas po krūmynus, žolių sąžalynus. Sulig kiekviena diena lakštingaliukus vis rečiau pamatydavau, ir galų gale mano pažintis su jais visai nutrūko.“

Tai buvo ištraukos iš Maskvos universiteto zoologo M. Šteinbacho lakštingalų gyvenimo stebėjimų.

Ką dar norėčiau pridurti? Gyvenu Vilniuje, Žvėryne, prie pėsčiųjų tilto į Vingio parką. Čia, prie Neries, yra gražus slėnis, kuriam daviau Lakštingalų slėnio vardą. Palyginti nedidelėje teritorijoje kasmet gieda maždaug dešimt lakštingalų. Sąlygos joms kol kas puikios – upė, tankūs pakrantės krūmai, vešlūs žolynai. Žmonių vaikšto daug, bet lakštingalos jau pripratusios. Ant upės kranto pastačius naują namą, jo šeimininkai iškirto krūmus, palikdami tik didelius medžius. Čia lakštingalų jau nebeliko. Išgirdęs, jog taip „prašviesinti“, padaryti patogesnę pasivaikščiojimams žadama ir visą slėnio pakrantę, pasakiau – žus nuostabi lakštingalų valda. Projekto sumanytojai nustebo – kodėl žus? Ana kiek didelių medžių paliekame... Jie tikrai nuoširdžiai nustebo sužinoję, jog lakštingalos gali gyventi tik krūmynuose, tankiuose žolynuose. Štai taip vieną lyg ir gerą darbą bedarydami žmonės netyčia padaro blogą darbą... Taigi norėdami miestuose išlaikyti bent jau nedideles lakštingalų saleles, turime pasirūpinti, kad ne visur išnyktų krūmai krūmynai, tankūs dilgėlių ir kitų žolinių augalų sąžalynai. Neužteks kelių kvadratinių metrų krūmelių. Nors lakštingalos kuklios, joms vietos reikia nedaug, bet saugumo sumetimais lizdą suks tik ten, kur yra pakankamai plati priedangos zona.

O lakštingalos giesmė kiekvieno miesto centre – pats gražiausias to miesto gamtos paveikslo potėpis...

                                   

Parengė Zenonas BUTKEVIČIUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"