Paieška Kirvio ir proto sąjunga

Kirvio ir proto sąjunga

 

Saugomose gamtos teritorijose vis dažniau matome ūkiniais padargais besidarbuojančius žmones. Net ir rezervatuose, kurie dar neseniai atrodė neliečiami: žmogui ten – ne vieta, tegul gamta tvarkosi taip, kaip jai išeina. Bet kirviai jau darbuojasi net Žuvinto biosferos rezervate.

Žurnalisto Zenono BUTKEVIČIAUS pokalbis su rezervato direktoriumi Arūnu PRANAIČIU.     

 

Zenonas BUTKEVIČIUS. Steigiant pirmuosius rezervatus (ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse) buvo stengiamasi įgyvendinti taisyklę: kenkėją–žmogų išvaryti kuo toliau. Su visais jo ūkiniais darbais. Išvaryti užmirštant, jog žmogus jau šimtus metų gyvena toje gamtinėje aplinkoje, galbūt kaip tik dėl to ji ir išlaikė savo išskirtinius bruožus, gyvybės įvairovę. Greitai patyrėme tos vaikiškos klaidos kainą. Juk ne išimtis – ir Žuvintas?

 

Arūnas PRANAITIS. Be abejo, Žuvintas – jokia išimtis. Arba išimtis ta prasme, kad šis rezervatas atsirado būtent tokioje teritorijoje, kuri tūkstantmečius formavosi būtent žmogaus veikiama, ypač žemapelkės, ežeras ir jo pakrantės. Tie rezervatai, kurie įkurti miškingose teritorijose, yra visai kitoje situacijoje. Ar atsikurs ir atgys nykstantis Žuvintas, dabar labai daug priklauso nuo gamtininkų veiklos. Šimtmečius buvęs paukščių karalija, pastaraisiais dešimtmečiais šis garsus ežeras labai nuskurdo. Ir būtent dėl to, kad gamta ten jau senokai gyvena pagal savuosius dėsnius.  Antri metai vykdoma gamtotvarka jau teikia vilčių, kad paukščių ateityje nemažės. Pagal Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo planą šlapių pievų, ežero buveinių plotuose atsikuria ir čia saugomi „Natura 2000“ pievų ir pelkių buveinių tipai, ir šiam ežerui būdingos paukščių rūšys.

 

Z.B. Gamtotvarka – gana miglotas terminas. Galbūt paprasčiau būtų pasakyti, kad dabar priverstinai dirbate tuos darbus, kuriuos anksčiau nudirbdavo pakrančių gyventojai, tarkim, šienaudami, iškirsdami užželiančius krūmus, ganydami gyvulius ir t.t.?

 

A.P. Taip. Dabar jau rezervato direkcijai tenka atsakomybė ir pareiga organizuoti seniai užmirštą tvarkymo veiklą paežerėse, pelkėse. Ir šita veikla duoda rezultatų. Praėjusiais metais šienautose ir ganytose paežerės pievose, 12 hektarų plote, kur iškirsti ir karklų krūmai, aptinkamų pilkųjų žąsų skaičius yra neįprastai didelis. Šiomis dienomis tvarkytose paežerės pievose rezervato specialistai suskaičiuoja apie šešiasdešimt besimaitinančių gausių pilkųjų žąsų šeimynėlių. Vadose – nuo trijų iki aštuonių jauniklių. Rezervate šių paukščių populiacija išgyvena tikrą sprogimą – kasmet padidėja daugiau nei dvidešimčia procentų. Absoliuti dauguma šių Lietuvos raudonosios knygos paukščių rūšių telkiasi būtent ten, kur atkūrėme buvusias Žuvinto pievas.

Tiek pilkųjų žąsų, kiek yra dabar, nebuvo nuo pat rezervato įkūrimo 1937 metais. Prieškaryje jos iš viso neperėjo sėkmingai, o 1947 m. profesorius T.Ivanauskas specialiai iš Astrachanės, Volgos deltos vežė žąsų kiaušinius rūšiai atkurti. Jo pastangos nenuėjo veltui, tačiau dabartines perinčias žąsis ornitologai sieja su plintančia Vakarų Europos populiacija. Kitose Lietuvos vietose žąsų yra reta, jos vis dar Raudonosios knygos sąrašuose. Tačiau Žuvinte vasaros viduryje prie vietinių prisidėjus ir aplinkinių ežerų žąsims, susidaro iki pusantro tūkstančio paukščių.

 

Z.B. Jau anksčiau Žuvinto pakrančių žemdirbiai skųsdavosi, kad rudenį, kai susirenka dideli migruojančių žąsų būriai, žiemkenčiai labai nukentėdavo. O dabar lesiojančių žąsų būriai pasipildys ir vis gausėjančiomis mūsiškėmis. Gyvenimo išmintis rodo – iš anksto nereikia nei labai graudžiai verkti, nei labai linksmai juoktis. Lazda visada turi du galus. Bet visada galima rasti ir kompromisą.

 

A.P. Žinoma, netrukus turėsime rūpintis ne tik pilkųjų žąsų pagausinimu. Reikia galvoti, kaip atlyginsime galimus šių paukščių daromus nuostolius vietos ūkininkams. Žąsys iš tikrųjų daug sulesa. Natūralu, kad viksvyną ar šiaip kokią pievą visada mielai išmainys į skanius želmenis. O kai su paaugusiais vaikais vasarą patrauks į dirbamas žemes, išguldytuose javų laukuose gali ir nebūti ką kulti. Tačiau kol visoje Lietuvoje žąsys lieka retos, nereiktų tikėtis, kad jas išbrauks iš Raudonosios knygos sąrašo. Aplinkos ministerija kompensuoja visą saugomų paukščių rūšių daromą nuostolį, jei jis pasitaiko.

 

Z.B. Ten, kur pasidarbavo kirvis (tuo darbo įrankiu apibendrinu visus kitus, kurių reikia, norint atkurti buvusį biotopą), galbūt, geriau pasijuto ne tik žąsys?

 

A.P. Dėl to kirvio termino būčiau kiek atsargus. Vis tik visa mūsų veikla yra labai pamatuota. Ėmėmės rimto pievų ir pelkių pokyčių monitoringo, o pats tvarkymas vis tik reikalauja nemažų žinių ir patirties. Ne visada tai „kirvio darbas“. Nendrynų ir krūmynų vietoje atkuriamose užliejamose pievose dabar gausu migruojančių tilvikinių paukščių, balandžio mėnesį švilpavo švygždos.

Panašūs rezultatai ir pačiame ežere, kur jau porą metų ties ežero sala vasarą kirtome švendrynus ir nendrynus. Išretėjusios kinys dabar labai vilioja ir perinčius, ir tik maitintis apsistojančius vandens paukščius. Į iškirstas teritorijas atsikraustė pagrindinės rudagalvių kirų kolonijos, o su jais – ir antys, kragai, migruojantys tilvikai. Gegužės mėnesį rezervato vyr. ekologas Antanas Petraška šienautose kinyse suskaičiavo daugiau nei tūkstantį septynis šimtus kirų lizdų.

Žuvinto gamtiniame rezervate nustota kirsti vandens ir pakrančių augmeniją praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Sustabdyta bet kokia žmogaus veikla sutapo su drastišku Žuvinto ežero ir pakrančių vandens ir pelkių buveinių ir rūšių nuskurdimu. Tvarkymo plane, kurį įgyvendinant naudojamos tarptautinių projektų lėšos, bendradarbiaujame su Žuvinto bičiulių klubu, Gamtos paveldo fondu, yra numatyta dalį tokių buveinių atkurti. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba dar šįmet rengiasi organizuoti Žuvinto Epušės pusiasalio pelkės tvarkymo darbus.

Žinoma, negalime pasakyti, kad iš tiesų per porą metų pavyko pasiekti labai gerų rezultatų, atkuriant visų mums svarbių rūšių buveines. Visai nepadaugėjo atkurtose pievose griciukų, nors atrodo, pievos jiems turėtų būti tinkamos. Tą patį galima pasakyti ir apie ypač saugomą rūšį – meldinę nendrinukę. Dar teks gerai pasukti galvą, kur yra raktas į jų populiacijos pagausinimą. Bandysime tartis su šios srities specialistais iš kitų šalių, vykdyti detalesnį savo veiklos bei buveinių pokyčių monitoringą.

 

Z.B. Na, meldinės nendrinukės – galima pasakyti, pasaulinė problema. Nors Žuvinte sąlygos gal ir neblogos, tačiau nėra ko norėti, kad jų staiga pas mus padaugėtų, kaip aplink – jau labai reta ar iš viso nebeliko. Tačiau svarbiausia kas kita – kirvio neliečiamas Žuvintas palengva merdėjo, kirviui pradėjus dirbti įprastinį darbą – paukščių karalija vėl atkuto. Kitaip tariant, net labiausiai saugomose teritorijose žmogus, jo per amžius nusistovėjusi ūkinė veikla – toks pat natūralus elementas, kaip ir per amžius čia perėjusio paukščio lizdas. Todėl galime tik džiaugtis, kad pagaliau įvyko mūsų suvokimo lūžis, pagaliau suprasta, kas yra neišvengiamybė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"