Paieška Nevėžis saugo...

Nevėžis saugo...

„Pamiršti“ paveldo objektai Upytės krašte

Juozas GIBAS

 

Mėgstančiam keliauti žmogui yra įdomu pamatyti įvairius lankytinus objektus, netgi jeigu jie nėra pačios aukščiausios prabos. Turbūt dar įdomiau aplankyti tuos, kurie iki šiol buvo nežinomi. Nors žodis „nežinomi“ čia, ko gero, nelabai tinka, juk jie visą laiką buvo šalia mūsų. Praėjo laikai, kai buvo galima padaryti geografinius atradimus. Juo labiau - Europos centre, o ne kažkokioj Amazonijoj. Tačiau apie kai kuriuos „nepastebėtus“ objektus norisi papasakoti. Manau, jie to verti, nes tai, ką sužinojau ir pamačiau, bus įdomu ir gamtininkui, ir istorikui, ir visiems, kurie neabejingi mūsų krašto paveldui.

 

Ką pasakytų „viršugalvis“?

 

Vieta, apie kurią kalbama, yra plačios, kiek nuobodokos Nevėžio lygumos, istorinės Upytės žemės centras. Upytės pagrindinės mokyklos kraštotyrininkų vadovė mokytoja D.Greviškienė, tyrinėdama krašto istoriją, sužinojo apie Vaišvilčių kaimo laukuose buvusį didelį akmenį. Apie jį yra rašęs žymus tarpukario pedagogas ir kraštotyrininkas J.Elisonas, teigęs, kad „dievas vaikščiojo ir buvo apsistojęs prie jo“. Jaunųjų talkininkų padedama, ji šį riedulį aptiko. Nežinančiam surasti sunku, nes jo nežino ir dauguma vietos gyventojų. O sunku todėl, kad iš žemės paviršiaus kyšo tik pats akmens viršugalvis. Riedulys yra ovalo formos, plačiausioje vietoje siekia 4 metrus. Kiek jo slūgso po žeme? Niekas nežino, tačiau neabejotina, jog yra žymiai didesnis. Akmens vieta yra dar ledyno tirpsmo vandenų išgraužto Vešetos senklonio pakraštys.

Istorikų bei geografų plačiai aprašyta Vešeta ypatingo pasigėrėjimo neteikia. Upė paversta tiesiu kaip styga melioracijos grioviu, šlaitai į klonį lėkštai nuolaidūs.

Į pietus nuo akmens už 2,5 km dunkso Upytės piliakalnis, dar arčiau - Zubiškių pilkapynas (tiesa, jau sunaikintas). O truputį šiauriau lygumoje kyla neryškus paaukštėjimas, turintis Viršumų vardą - tai menama gilios senovės istorinių įvykių vieta. Įdomu dar ir tai, jog žemėlapyje nubrėžus liniją, piliakalnis, akmuo ir Viršumai išsidėsto vienoje tiesėje. Tokioje nedidelėje teritorijoje susitelkę daug archeologinių ir gamtinių objektų. Išties peršasi išvada, jog panaši gausa šioje vietoje neatsitiktinė.

O akmuo - tikras gražuolis. Jo grožį ir vertę didina esantys ženklai. Žymėtieji ar šventaisiais vadinami akmenys anksti pateko tyrinėtojų akiratin, aprašyti. Kai kurie iš jų vėliau buvo „pamiršti“. O akivaizdūs ženklai šiame akmenyje?.. Tai gali būti tiek senų laikų žmogaus rankų darbas, tiek gamtos procesų pasekmė. Tiksliau turėtų atsakyti specialistai. Šalia šio įdomaus objekto iš gretimų laukų vežami ir verčiami akmenys, formuojasi sąvartynas. O pernai jo čia dar nebuvo.

... Mokytoja D.Greviškienė parodė dar vieną įdomų gamtos objektą. Tai kaimynystėje esančiame Kibiškio kaime auganti apie 130 metų senumo kriaušė. Medis tikrai vertas dėmesio. Jis kuo puikiausiai žaliuoja, gyvybingas, o kamieno apimtis storiausioje vietoje siekia 2,5 metro.                                                                

 

Antrasis Puntukas?..

 

Kita vietovė, apie kurią norisi papasakoti, yra 6 km į vakarus nuo Upytės, Nevėžio upės pakrantės ir vadinamojo Kalnelio miško pakraštys. Ji patenka į Krekenavos regioninio parko teritoriją. Vieta gana atkampi, toli nuo pagrindinių kelių, niekieno nelankoma. Praėjusiais metais vienas senbuvis užsiminė, jog miške riogso antrasis Puntukas. Tai suintrigavo. Nesinorėjo tikėti jo dydžiu, kitaip jis neturėtų būti nežinomas, nors dėl savo buvimo vietos... Ką gali žinoti.

Nežinančiam surasti riedulį iš tiesų nelengva. Ne tik nežinoma vietovė, bet ir automobiliu nelabai pravažiuosi, nebent visureigiu - sausuoju metų laiku. Bet, galų gale, vis tiek reikės tolokai eiti pėsčiomis. Lengviau jį surasti plaukiant Nevėžiu. Išlipti reikia ties Murmulių dvarviete, kairiajame upės krante, ir paėjėti apie pusę kilometro plačia Nevėžio salpa. Akmuo riogso Nevėžio kairiojo intako Plienupio vagoje. Čia miško jau nėra, medžiai rėdo tik upelio klonį. Slėniukas gilus ir siauras. Toks, kokie paprastai susidaro ten, kur maži upeliai įteka į dideles upes. Plienupis skrodžia Nevėžio terasą - rėžiasi gilyn, nors aukščiau, miške, jis visiškai kitoks. Čia slėnis išnyksta, o pats upelis dėl bebrų įrengtų užtvankų vietomis daugiau panašus į stovinčio vandens tvenkinį. Pats akmuo slepiasi medžių lapijos užtemdytoje galerijoje. Tiesa, tai - ne Puntukas. O jam negali prilygti todėl, kad virš žemės paviršiaus iškilęs tik apie metrą. Tačiau kas žino, visiškai neaišku kiek jo slūgso po žeme. Akmuo yra netaisyklingo apskritimo formos, plačiausioje vietoje siekia puspenkto metro.

*  *  *

Aišku, aukščiau aprašytieji akmenys neįtraukti į jokius paveldo sąrašus. Ir išliko todėl, jog buvo nepasiekiami žmogaus. Juk būtent Vidurio Lietuvos laukai labiausiai sukultūrinti. Aptikti čia išlikusių riedulynų ar pavienių riedulių labai sunku.                                                         

 

Vieta, kur skęstama?..

 

Čia būnant neprošal būtų pažvelgti ir į patį Nevėžį. Šioje vietoje jis pradeda daryti įmantrius posūkius, krantuose išvystame retai šioje upėje aptinkamas atodangas. Upė čia suformavusi didžiausią savo salą. Į ją per abi upės šakas tarpukario metais prof.  S.Kolupaila mini buvus du medinius lauko tiltus, kurie buvo reikalingi, ko gero, ir ūkiniams tikslams - plačios lankos buvo šienaujamos. Nevėžis, atsitrenkęs į staigų šlaitą, jį paplauna. Matome aukštą atodangą. Upės tėkmė greita ir sūkuringa. Ši vieta nuo seno žinoma kaip bloga, nelaimes nešanti. Kaip tik čia dėl įvairių priežasčių nuskęsdavo daug žmonių. Šiuos faktus papasakojo netoliese labai gražioje vietoje kaimo turizmo sodybą turintis R.Mykolaitis. Apie apylinkes jis surinkęs vertingos faktografinės medžiagos. Paslaptinga vieta. Tai patvirtintų ir senuose žemėlapiuose kitoje Nevėžio pusėje esantis kalvos pavadinimas Kapeliai.

Pabuvojus ir pamačius šias vietas susimąstai: kiek čia tikrovės, kiek mistikos?..

Nevėžis saugo savo paslaptis.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"