Paieška Kuo vardu, senoli medi?

Kuo vardu, senoli medi?

Atsigręžimas ir senuosius dvarų parkų medžius. Ir ne vien tik į juos.

Antanas MATAITIS

 

2008 m. gegužės 27 d. Lietuvos miškų institute (Girionys) savitu kampu kalbėta apie medžių grupes ir medžius, kurie įrašyti į augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą. Tokie medžiai gali būti ir augantys dvarvietėse, senuosiuose dvarų parkuose.

Pasitarimo šeimininkas, Lietuvos miškų instituto direktorius Remigijus Ozolinčius iškart tiesiog padėkojo visiems susirinkusiems, kad kelias atvedė būtent į šią mokslo šventovę.

„Labai nudžiugau dėl tokio renginio, net pats pasiprašiau, kad į pranešėjų gretas įrašytų.

Beje, apie genetinius išteklius. Turiu pasakyti, jog anksčiau, kai apie tai buvo kalbama, kalba krypdavo tik apie medienos išteklius, medžių augimo spartą. O štai dabar atsižvelgiama, jog yra kitos vertės medžių, savitų ir įdomių rekreacijos, dekoratyvine prasme“, - sakė prof. Remigijus Ozolinčius.

Aplinkos ministerijos vyriausiasis specialistas Rimantas Grikevičius priminė, jog pavadinimas pavieniai medžiai atsirado tada, kai prieš 7 metus buvo priimtas Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas. Šis dokumentas taipogi gimė Lietuvos miškų institute, ypač prie jo nuoširdžiai dirbo mokslininkai Julius Danusevičius, Rimvydas Gabrilavičius bei kiti. Beje, Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymą turi ne visos Europos šalys. Minėtas įstatymas nurodo, jog pavieniai medžiai saugomi vadovaujantis atskirais nuostatais.

Siekiama apskaityti visus saugotinus pavienius medžius. Pradėta nuo dvarų, nes ten jau būta inventorizacijos, kuria užsiėmė ir dr. Laimutis Januškevičius, kiti Lietuvos dendrologų sąjungos nariai. Tokiame sąraše atsidūrė 531 medis (130 vietovių). Ši informacija perteikta ir vietos savivaldybėms, kultūros paveldo darbuotojams, kai kuriems kitiems specialistams. Žinoma, laikui bėgant, situacija keičiasi, medžiai neretai sunyksta, žūsta.

 

Kokia savito medžio vertė: genetinė ar estetinė?

 

Atsakymo tarsi ieškota viso šio pasitarimo metu. Tiesa, pasak Rimantą Grikevičių, medžiai senoliai vertiname visoje Europoje, leidžiami net ir albumai, nes ten seni medžiai gal net labiau gerbiami nei seni žmonės. Tad aišku, jog šia linkme turime dirbti ir Lietuvoje. Štai neseniai į sąrašą buvo įtraukti ir savitieji Vingio parke (Vilnius) esantys medžiai (iš viso - 12): graikinis bei juodasis riešutmedžiai, europinis kukmedis ir kiti.

„Dendrologai, remiant Aplinkos ministerijai, turėjo galimybę pasidairyti po senuosius dvarų (200) parkus, įvertinti dendroflorą, bendrą ekologinę būklę. Smagu, jog surinktieji apie tai duomenys nebuvo toli nustumti, o buvo perduoti Miškų institutui. Dr. Julius Danusevičius dar pakartotinai tikslino duomenis apie vertingiausius atrinktus medžius. Inventorizavome 1999-2003 metais, tad kai kurių medžių jau ir nebeturime. Štai Cirkliškio parke išdžiūvo riešutmedžiai. Tačiau daug medžių liko, reikia ir toliau tam skirti dėmesį. Juk daugelis medžių yra kraštovaizdžio architektūros, kaipo meno, sudėtinė dalis, neminint jau medžio dendrologinės vertės. Ypač Eduardo Andre palikimas Užutrakio, Kretingos parkuose“, - kalbėjo dr. Laimutis Januškevičius.  

Jis teigė, jog tuo laikotarpiu turtingiausias dendroflora buvo Palangos botanikos parkas (150 augalų rūšių ir formų, nors dabar - jau apie 400, nes greta atsirado mažas botanikos sodelis). Saviti Degaičių (apie 120 augalų rūšių ir formų), Žagarės (61), Dotnuvos, Rietavo, Terespolio ir kai kurie kiti parkai.

Džiugina ir parkų pavieniai medžiai, tačiau dar labiau – medynai, nes juose labiausiai subrandinamos sėklos. Ne tiek mažai senuose parkuose esama alėjų (tarkime, vertinga ir graži sidabrinių klevų alėja yra Gelgaudiškio parke), senų ir įspūdingų formų autochtoniniai medžiai.

„Parkuose aptikome 95 introdukuotų sumedėjusių medžių rūšių ir žymesnio rango taksonų vertingų augalų (pačių augalų – žymiai daugiau; paminėtina: Švėkšnos parke augantis dviskiautis ginkmedis; Veliuonos parke – geltonžiediai tulpmedžiai ir kt.). Senuosiuose parkuose (ir ne vien juose) yra išlikę įspūdingų metmenų kai kurių autochtoninės dendrofloros rūšių egzempliorių, neminint jau Stelmužės ąžuolo (norisi minėti ir Paežerių, Plungės parkuose esančius įspūdingus ąžuolus; senieji uosiai Veisiejų dvarko parke; gražūs maumedžiai auga Žagarės parke; Belvederio ir Raudondvario parkuose augančios veimutinės pušys; graži didžioji tuja – Dotnuvos parke; kaštonas – Terespolio, paprastasis kaštonas – Raudonės pilies parke ir t.t.).

„Dauguma tų senų medžių yra derantys, tad reikėtų galvoti apie tolimesnį panaudojimą“, - tarsi konstatavo Laimutis Januškevičius

Dr.Stasė Dapkūnienė (Augalų genų bankas) pridūrė, jog inventorizuojant reikia ir patikslinti vieno ar kito medžio tikslias koordinates, sudaryti pasus. Tuo pastaruoju laikotarpiu ir užsiimta, kartu pažymint augalus etiketėmis.

Habil. dr. Remigijus Ozolinčius, Lietuvos miškų instituto direktorius, aptardamas miško medžių retų formų inventorizaciją ir išsaugojimą, teigė, jog kol kas nėra nei tinkamos inventorizacijos, nei išsaugojimo.

R.Ozolinčius konstatavo, jog esame pasimetę tarp dviejų dalykų: genetinio medžių išteklių išsaugojimo ir savo išvaizda savitų medžių išsaugojimą. Čia reikia aiškesnės takoskyros, tada ir uždaviniai taptų paprastesni - Augalų genų bankas turėtų rūpintis retais genais, o savitais medžiais gali rūpintis kažkas kitas.

Dr. Alfas Pliūra, Lietuvos miškų institutas, buvo gana kategoriškas:

„Dalyvaujame jau 10 metų Europos miško genetinių išteklių išsaugojimo programoje. Man keista, jog nukrypstame į introducentų puoselėjimą, nes neaiški ir jų adaptacinė vertė. Manau, reikia orientuotis į mūsų retas medžių formas. Finansinių išteklių turime nedaug, tad abejoju, ar dar tuos išteklius reikia išdalinti ir pavieniams medžiams, augantiems parkuose... Čia aptariame antraeilę problemą, gaila, jog tiek daug žmonių dėl tos problemos susirinko.“

Dr. Audrius Skridaila, VU Botanikos sodo direktorius, kiek prieštaravo, nes introdukuoti augalai – taipogi genofondas.

„Gaila, jog šioje srityje nesusikalbame. Jog kažkada į Lietuvą buvo atvežtos ir bulvės, ir morkos... O dėl vieno ar kito medžio apsaugojimo? Juk tam gali pareikšti ir koks atskiras žmogus, jaunieji miško bičiuliai: prižiūrimą vieną ar kitą saugotiną medį... Tačiau viską turi apjungti sisteminis darbas, sisteminis požiūris“, - sakė A.Skridaila.

Remigijus Ozolinčius ėmėsi taikytojo vaidmens: „Tarsi ir susidarė vaizdas, jog esama jau ir priešpriešos. Jos tikrai nėra. Kita vertus, dar nesugebame išsaugoti savo vietinių medžių genofondo. O sėklomis introdukuotųjų medžių neišsaugosime. Yra galimybė ir vegetatyvinis dauginimas, yra in vitro metodas. Tam yra institute galimybės, reikia tik šiokio tokio finansavimo. Tačiau takoskyros reikia: kur saugome genetinius išteklius, kur – vertingų medžių-paminklų išsaugojimas. Reikia prioritetų, reikia sistemos.“

 

Apie spragas ir konkretų rūpėstį?

 

Ginčuose, sakoma, ir gimsta tiesa. Tačiau dr. Evaldas Vylius Navys, nesiginčijo, o kalbėjo konstatuodamas: „Reikia tokius medžius dauginti, auginti. Be to, turiu pasakyti, jog esama ir tikslintinų organizuotosios inventorizacijos dalykų. Štai teigiama, jog Jašiūnų parke esama 19 europinių maumedžių – įtartina. Juk painiojama su sibiriniai, ir kitokie maumedžiai. Cirkliškio parke – mandžiūriniai riešutmedžiai, o ne pilkieji... Aukštadvario parke pats vertingiausias medis yra kvapusis beržas, tačiau nepaminėtas... Šešuolėlių parke yra raudonojo ąžuolo alėja - nepaminėta... Visa tai miniu vien dėl to, jog viską reikia recenzuoti, vertinti ir kitiems specialistams.“

Dr. Julius Danusevičius taipogi buvo susirūpinęs kai kuriomis spragomis: „Reikėtų kiek papildyti šioje srityje įstatyminių dokumentų rinkinį, nes esama kai kurių trūkumų. Nežinau, kas koordinuoja tas inventorizacijas? Gal geriausia tuo užsiimti Augalų genų bankui?“

O kaip elgtis, kai nėra kokio žemės savininko, šeimininko? Blogiausiu atveju, reikia, kad vietos seniūnas atkreiptų dėmesį į globotinus medžius. Žinoma, savivaldybių ekologai taipogi turi žinoti padėti, neprasilenkti su ja.

„Už kiekvieną savitą medį kažkas turi asmeniškai atsakyti“, - sakė Julius Danusevičius.

Beje, Kėdainių rajono savivaldybės ekologas Kazys Šidlauskas ėmėsi šio darbo. Pasak J.Danusevičių, tai tik pagirtina. Žinoma, ir regioninių parkų direkcijos informaciją apie saugotinus pavienius medžius turi turėti ir pasitarnauti išsaugojant šias vertybes.

Botanikos sodai, arboretumai galėtų parodyti savitas medžių formas, kolekcijas.

„Lietuvos miškų institutas galėtų imtis ir naujos tematikos: introdukuotų medžių rūšių tyrimo, išsaugojimo, reprodukcijos ir vertinimo Lietuvos sąlygomis“, - kalbėjo J.Danusevičius.

„Vertingus augalus, esančius Lietuvos dvaruose, ir toliau turėtų stebėti Lietuvos miškų instituto mokslininkai, turintys tam visas reikiamas pajėgas. Urėdijos taipogi gali tuo užsiimti, tačiau tam reikia ir mokslinio vertinimo, o ne vien praktinių žinių“, - sakė Laimutis Januškevičius

 

 

Dekoratyvinė želdininkystė. Gal čia priskirtini senoliai medžiai?

 

Beje, pasitarime konstatuota, jog dekoratyvinėje želdininkystėje padėtis nėra gera... Stokojame Lietuvoje miestams apželdinti reikalingų medžių. Džiugina pokyčiai šioje srityje Kauno, Kretingos miškų urėdijų medelynuose. Tačiau kol kas reikalingus miestams dabinti medžius vis gabename iš svetur...

„Norėčiau kalbėti šiandien kiek mėgėjiškai: kiek ir kokių medžių formų turime Lietuvos miškuose; aptiktosios naujos formos; kodėl būtina jas inventorizuoti; ar turėsime lietuviškosios eglės veislę? Apie šunų veisles lyg ir visi suvokiame, o apie medžių?

Dekoratyviosios medžių formos yra svarbu ir kuriant naujas veisles (kultivarus). Dirbant su gyvūnais, augalais galima išvesti labai produktyvias veisles. Kol kas dirbant su medžiais to negalėčiau pasakyti.

Džiaugiuosi, jog Dubravos arboretume jau yra surinktos kai kurios paprastosios eglės formos. Tam yra skirta 2 ha plotas. Tiesa, kai kurios yra ir neidentifikuotos, tačiau galėčiau teigti, jog prasideda kelias, kuriuo einant turėsime lietuviškosios eglės veislę (kultivarą).

Beje, mūsų kaimynai lenkai turi užregistravę keliasdešimt buksmedžių, tujų ir kitų  medžių veislių. Latviai – keletą alyvų veislių, estai – raganių. Jei paplistų kokia lietuviškoji želdininkystei tinkama veislė, manau, tai būtų geriausia reklama ir pačiai šaliai. O kol kas sistemos šioje srityje nėra, yra gal tik atskirų entuziastų norai“, - sakė prof. Remigijus Ozolinčius.

Dr. Rimvydas Gabrilavičius, aptardamas retų formų genetinių išteklių išsaugojimą ir panaudojimą dekoratyvinėje želdininkystėje, kalbėjo, kaip jis pats akcentavo, iš miškininko pozicijų.

 „Kiek detaliau stabtelkime ties retų formų genetinių išteklių išsaugojimu ir sodmenų išauginimu urbanistiniams želdiniams. Miestų ir gyvenviečių želdiniams savivaldybės skiria dideles lėšas. Sodinami daugiausia introdukuoti, tūkstančius kainuojantys medeliai, kurių ateitis dėl specifinių Lietuvos klimatinių sąlygų labai neaiški. Tokiais sodmenimis daugiausia aprūpina privatūs medelynai ar tiesiog privatūs tiekėjai - tarpininkai.

Švedijoje priimta dekoratyvinių (ornamentinių) medžių selekcijos programa. Lietuvoje miškininkams, pirmiausia medelynų pagrindu, reikia pradėti diktuoti savo veiklą, teikiant šios rūšies sodmenis. Poreikiai gali būti įvairūs, nes savivaldybėse ne visuomet dirba atitinkami darbuotojai, žinantys dekoratyvinių augalų asortimentą. Šiuo metu, ypač didžiuosiuose miestuose ir Palangoje sodinami rutuliniai klevai, sterilūs kaštonai, atvežtinės liepos. Galima būtų ir urėdijose plėsti šį asortimentą, dauginant minėtas rūšis vegetatyviniu būdu, t.y. skiepijant į vietinių atitinkamų rūšių poskiepius. Tokie skiepyti sodmenys bus atsparesni augimui vietinėmis sąlygomis. Retas formas tikslinga dauginti ir in vitro laboratorijose.

Pagrindinis urbanistinių želdinių asortimentas turėtų būti vietinių medžių rūšių retų formų asortimentas. Čia reikalingas tarpusavio bendras sutarimas tarp Aplinkos ministerijos, Generalinės miškų urėdijos, urėdijų, Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnybos, Lietuvos miškų instituto. Pirmosios instancijos turėtų skirti lėšas retų formų atrankai ir įskiepių paėmimui, o pastarosios jas teikti urėdijų medelynams bei genetinių išteklių išsaugojimui lauko kolekcijose. Įdėtos pirmosios investicijos atsipirktų keleriopai artimiausiais dešimtmečiais. Reikia eiti savo keliu, kuriant krašto grožį ir gerovę. Visų pirma čia ir etninis požiūris į krašto vertybes.“

Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas:

„Iš dekoratyvinių augalų kai ką augina tik Kauno urėdijos Raudondvario medelynas. Medelių, skirtų apželdinti miestuose, auginimui reikia nemenkų lėšų. Tad pavieniai privatininkai tuo taipogi neužsiims. Kita vertus, nelabai suvokiu ir apie ką kalbame: apie retus medžius, ar apie miestų apželdinimą?..“

Vidmantas Verbyla, Miško genetinių išteklių tarnyba: „Kai kas kreipia dėmesį į Dubravos arboretumą. Jis ir taip dūsta, ploto trūksta.“

 

Ar žinote, kad...

 

Augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai – atrinkti ir į augalų nacionalinių genetinių išteklių centrinę duomenų bazę įtraukti augalų genetiniai ištekliai, turintys ekologinę, selekcinę ir ekonominę svarbą Lietuvos Respublikai. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 633 patvirtintas medžių grupių ir pavienių medžių (augančių dvarų parkuose), priskirtų augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams, sąrašas, į kurį pateko 531 medis (130 augimo vietų), 2008 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. D1-233 patvirtintas analogiškas sąrašas 12 medžių, augančių Vingio parke Vilniaus mieste. Dauguma į sąrašą įtrauktų medžių yra introdukuoti, tačiau jie per kelis dešimtmečius yra prisitaikę prie Lietuvos klimato sąlygų, dera, yra neblogos ekologinės būklės.

Aplinkos ministro 2003-12-10 įsakymu Nr. 632 patvirtinti medžių grupių ir pavienių medžių, kurie priskiriami augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams, nuostatai (su priedu „Nurodymai medžių grupes ir pavienius medžius priskirti augalų nacionaliniams genetiniams ištekliams). Pagal šiuos nuostatus medžių grupės ir pavienio medžio dokumentas yra grupių yra pasas ir schematinis vietovės brėžinys. Medžių grupių ir pavienių medžių pasus sudaro atitinkami Koordinaciniai centrai. Vienas paso ir schematinio brėžinio egzempliorius įteikiamas valstybinės žemės naudotojui ar privačios žemės savininkui. Medžių grupės ir pavieniai medžiai pažymimi natūroje 1,5 m aukštyje prisegant nustatyto pavyzdžio  (nerūdijančio plieno) etiketę, kurioje įrašomas medžio rūšies lietuviškas ir lotyniškas pavadinimai ir įrašymo į centrinę Augalų nacionalinių genetinių išteklių duomenų bazę unikalus numeris. Papildomai medžiai pažymimi spalvota juosta. Tik dalis išvardintų darbų pradėti.

*  *  * 

Neatidėliotinas uždavinys yra vietinių rūšių retų formų medžių inventorizavimas ir atranka Lietuvos miškuose. Dalis genotipų ir medynų yra brandaus ar dar vyresnio amžiaus. Jei nebus suskubta jas atrinkti ir įtraukti į Augalų nacionalinių genetinių išteklių centrinę duomenų bazę, įveisti lauko kolekcijas augalų genetinių išteklių išsaugojimui, jas galima negrįžtamai prarasti, o kai kurios formos gal jau ir prarastos.

Šiuo metu, ypač didžiuosiuose miestuose ir Palangoje, sodinami rutuliniai klevai, sterilūs kaštonai, atvežtinės liepos. Galima būtų ir miškų urėdijose plėsti šį asortimentą, dauginant minėtas rūšis vegetatyviniu būdu, t. y. skiepijant į vietinių atitinkamų rūšių poskiepius. Tokie skiepyti sodmenys bus atsparesni augimui vietinėmis sąlygomis.

*  *  * 

Pagrindinis urbanistinių želdinių asortimentas turėtų būti vietinių medžių rūšių retos formos. Nepaprasto grožio yra svyruoklinės blindės, ypač gražus svyruoklinis maumedis, kuris šiuo metu auginamas Panevėžio miškų urėdijos medelyne ir kitos vietinių medžių rūšių svyruoklinės formos.

Mažai kam žinoma baltakamienės eglės Kurtuvėnų girininkijoje (Šiaulių miškų urėdija), atlenktažvynės kankorėžių formos eglės Musteikoje. Labai gražiai atrodo atvirose vietose grynai šukiško šakojimosi eglės. Galėtų būti dauginamos ir raudonkankorėžės ir žaliakankorėžės eglės formos, kurios labai puošnios pavasarį.

Saugotinos ir daugintinos turėtų būti paprastosios eglės f. virgata - gyvatšakė eglė, f. pyramidalis — piramidinės ir kitos formos.

Įdomi paprastosios pušies f. annulata - apykaklinė forma. Žievės plokštelės išsidėsčiusios ratais aplink liemenį, atsilenkusios ir atrodo lyg skiedrinis stogelis arba apykaklė. Lietuvoje gana reta, sutinkama Dubravos girioje, Trakų urėdijos miškuose, Žvėrinčiaus miške (Prienų miškų urėdija), Ignalinos miškų urėdijoje (Palūšės girininkijoje).

Iškilo būtinumas steigti retų pavienių medžių ir jų grupių formų lauko kolekcijas ir plantacijas (reprodukcines).

 

*  *  *

Iš pasitarimo, vykusio 2008 05 27 Lietuvos miškų institute, rezoliucijos

 

1. Tęsti augalų nacionalinių genetinių išteklių – pavienių medžių ir jų grupių, įrašytų į augalų nacionalinių genetinių išteklių centrinę duomenų bazę žymėjimą natūroje, pasų ir schematinių brėžinių rengimą ir jų įteikimą valstybinės žemės naudotojams, privačios žemės savininkams, informuojant, kad jie atsakingi už medžių išsaugojimą (Augalų genų bankas, atitinkami augalų nacionalinių genetinių išteklių koordinaciniai centrai).

2. Inventorizuoti Lietuvos miškuose augančias retas medžių formas, naudojantis iš miškų urėdijų gauta informacija (Augalų genų bankas, Augalų nacionalinių genetinių išteklių (miškų) koordinacinis centras, Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba).

3. Atrinkti ir pateikti Augalų nacionalinių genetinių išteklių komisijai prie Aplinkos ministerijos sąrašą retų formų miško medžių, kuriems būtų galima suteikti augalų nacionalinių genetinių išteklių statusą (Augalų genų bankas, Augalų nacionalinių genetinių išteklių (miškų) koordinacinis centras).

4. Iš derančių pavienių medžių ir retų formų medžių, augančių miškuose, parkuose, sodybose ir kitose vietose, pasitelkus specialistus, turinčius licencijas atitinkamiems darbams, surinkti gyvybingas sėklas, paruošti jas saugojimui Augalų genų banko saugykloje. Minėtiems darbams atlikti Aplinkos ministerijai skirti atitinkamą finansavimą nuo 2009 metų (Augalų genų bankas, Augalų nacionalinių genetinių išteklių (miškų ir dekoratyvinių augalų) koordinaciniai centrai).

5. Aplinkos ministerijai skirti Lietuvos miškų institutui 2009 metams lėšas projekto „Retų formų medžių miške ir medžių, augančių dvarų parkuose lauko kolekcijų ir reprodukcinių plantacijų šalyje įveisimas“ parengimui. Projekte pateikti visų darbų įgyvendinimo lėšų sąmatą, vykdytojus.

6. Miškų urėdijoms ir kitoms organizacijoms kartu su Lietuvos miškų institutu 2010-2012 metais vykdyti projekto įgyvendinimą.

7. Pavienių medžių ir retų formų medžių nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimui panaudoti biotechnologijos metodus, saugant juos in vitro arba saugant skystame azote. Šiam tikslui panaudoti Lietuvos miškų instituto molekulinės genetikos ir biotechnologijos laboratorijos techninę bazę ir žmogiškuosius išteklius, panaudoti kitų Lietuvos mokslo ir studijų institucijų augalų biotechnologijos pajėgumus. Kasmet Aplinkos ministerijai numatyti lėšas šiems darbams.

8. Sukurti pavienių medžių ir retų formų medžių nacionalinių genetinių išteklių saugojimo sistemą.

Įdėtos pirmosios investicijos atsipirktų keleriopai artimiausiais dešimtmečiais. Būtina eiti savo keliu, kuriant grožį ir gerovę.

Retas medžių formas tikslinga dauginti in vitro laboratorijose. Augalų genų banko saugykloje nėra sėklų, surinktų nuo dvarų parkų, retų formų medžių miške.

 

 Girionys, 2008 05 27

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"