Paieška Menas ilsėtis

Menas ilsėtis

 

„Atostogos – tai mėnuo, kurio metu žmogus iššvaisto energijos atsargą, sukauptą per visus metus“, - pasakė viena šmaikštus žmogus. Ir pataikė į patį dešimtuką.

 

Įsiklausykite į mokslininkų nuomonę. Jie įsitikinę, jog vidutiniam statistiniam Žemės gyventojui, išvargintam stresų ir nesibaigiančio darbo gimtosios kontoros labui, poilsio vienąkart per metus aiškiai nepakanka. Suskirstykite atostogas į 2-3 etapus – leiskite septynių dienų pertrauką rudens pabaigoje ir ankstyvą pavasarį, o visą kitą poilsį palikite vasarai. Ypač sunkiai šiam atsakingam žingsniui ryžtasi darboholikai, kurie tiesiog degte dega darbu ir neįsivaizduoja nei dienos be jo. Psichologai pastebėjo: vidutines pajamas turintys žmonės stengiasi pailsėti užsienio kurortuose, o komfortu persisotinę turčiai net nelenda iš namų. Pasak rezultatų apklausos, kurią pravedė Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija, tarptautinis ekonominis elitas demonstruoja jaudinantį prieraišumą prie gimtųjų sienų. 81 procentas verslininkų, kurių turtas viršija 1 mln. dolerių, jaučia didelį nuovargį nuo dažnų dalykinių komandiruočių ir yra linkęs poilsiauti namuose. 

 

Nacionaliniai polinkiai

 

Ilgiausiai planetoje ilsisi australai. Pagal įstatymą jiems priklauso kasmetinės 4 savaičių atostogos plius 30 dienų už kiekvienus 10-15 metų, atidirbtų pagal kontraktą su firma. Šis paprotys išliko nuo kolonijinių laikų, kai Australijoje įsikūrę britai palikdavo naująją tėvynę, kad aplankytų giminaičius Anglijoje. Kita tradicija, kurios galima tik pavydėti: išeidami atostogų, vietos tarnautojai gauna 17,5 proc. daugiau už įprastą atlyginimą. Tai priedas, skirtas gaivinamiesiems gėrimams – kad jų nepristigtų karštą ir sausą australišką vasarą. Žaliajame kontinente priimta atostogauti su visa šeima, palapinėse ant vandenyno kranto, užsiimant žvejyba, serfingu ir dviračių sportu. Atidžiau patyrinėjęs australiečių giminės klanus, audringai besiaiškinančius santykius ant įkaitusio smėlio, aštrialiežuvis Alfredas Niumenas ištarė sakramentaliąją frazę: „Šeimyninės atostogos – tai, kai jūs išvažiuojate kur nors su tais pačiais žmonėmis, nuo kurių jums norisi kuo toliau sprukti!“ 

Nebrangūs kempingai Pietų Europoje neišvengiamai traukia prancūzų turistus, vietoj penkių žvaigždučių viešbučių besirenkančius margas ir gana erdvias palapines: viena dalis skiriama virtuvei, antra – svetainei, trečia – miegamajam, o ketvirtojoje įrengtas garažas ir dirbtuvės. Prancūzijoje bet kuri poilsio vieta, netgi autostotelė magistralės šalikelėje, turi sportinę aikštelę su bėgimo takeliu, sporto įrengimais. Atostogautojai, dar nepasiekę pensinio amžiaus, pusę vasaros atostogų praleidžia tokioje aikštelėje. Jie be perstojo šokinėja per „arklį“, kilnoja svarmenis, šliuožia virvėmis ir su malonumu dalyvauja įvairiose lenktynėse, tokiose, kaip bėgimas maišuose, kurias surengia atvykėliams vietos municipaliteto nariai.

 

Poilsis su nauda sveikatai

 

„Niekam neprireikia atostogų taip stipriai, kaip žmogui, kuris ką tik iš jų sugrįžo“, - pasakė anglų literatas Elbertas Habardas. Jeigu poilsio pabaigoje jus būtinai apima panašus jausmas, užmirškite kalnų viršūnių šturmą ir panašius dalykus – važiuokite į sanatoriją. Mūsų šalyje kažkodėl priimta manyti, jog sanatorijos egzistuoja tik pensininkams, tačiau užsienio sveikatingumo centruose gydosi ir ilsisi ne vien pagyvenusieji, o dar visai jauni žmonės, ir nieko tai nestebina.

Prancūzų mokslininkas Arnoldas Ranvje, kurortinio gydymo specialistas, įsitikinęs: imtis gydymosi derėtų ikiklinikinėje stadijoje, kai slapta liga graužia organizmą, bet žmogus dar nesijaučia esąs ligonis. Savo pacientams profesorius Ranvje dažnai cituoja Seneką: „Visi aiškūs negalavimai mažiau pavojingi, patys baisiausi yra tie, kurie slepiasi po sveikatos apvalkalu“.

 

Parengė Kostas JANKUS

 

Iš neįprastų atostogų istorijos

 

* Šveicarai nemėgsta užsisėdėti vienoje vietoje. Tai patvirtina sutuoktinių Šmitų rekordas. Šmitai įsigudrino apvažiuoti 125 šalis – ir tą padarė užsitęsusių atostogų metu 1984 metais. Nauju „Toyota“ automobiliu porelė sukorė 500 tūkst. kilometrų!

* Tikrus stebuklus nustebusiam pasauliui demonstruoja pėsčiųjų turizmo entuziastai. Britas Džodžas Miganas, pavyzdžiui, pėsčias apėjo abi Amerikas – nuo Argentinos pietų iki Šiaurės Aliaskos. Grandiozinis turistinis žygis truko 2426 dienas – nuo 1977 metų sausio 26-osios iki 1983 metų rugsėjo 18-osios. Per tą laiką nepavargstantis žygeivis sukorė 30431 kilometrą, bet taip ir nesugebėjo pralenkti pasaulinio rekordo, nustatyto amerikiečio Arturo Blesito – 53350 kilometrų! 1969 metų gruodžio 25-ąją Blesitas išsirengė į kelią iš JAV, pabuvojo 277 šalyse ir vis dar tebekeliauja.

* Aštrių pojūčių mėgėjams paprastas ėjimas atrodo pernelyg nuobodus, tad jie jį nuolat tobulina. Prieš šimtą metų austras Johanas Gurlingeris pritrenkė amžininkus, nuo Vienos iki Paryžiaus nužygiavęs... rankomis (1400 km). Dviem dešimtmečiais anksčiau prancūzų keliautojas Silvenas Dornonas su kojūkais nužingsniavo visą kelią nuo Paryžiaus iki Maskvos (2945 km). Jo pasekėjas Džo Bovenas 1980 m. panašiu būdu iš Los Andželo nuėjo iki Boveno miestelio (Kentukio valstijoje). 

* 1932 m. Plennis Vingo (iš Abilenos miesto, JAV) atbulas nužingsniavo iš JAV Santa Monikos miesto iki Stambulo (12875 km, neįskaitant, žinia, Atlanto vandenyno). Pusei amžiaus prabėgus indas Arvindas Pandja atbulas sukorė daugiau kaip 5000 km (jis ėjo iš Los Andželo iki Niujorko), o vėliau ta pačia maniera žingsniavo po Didžiąją Britaniją ir įveikė 1512 km.

* Bet originalesnis už visus kitus pasirodė esąs indas Lotanas Baba, 1994 m. pakilęs į šventojo Katros kalno viršūnę. Jis ritosi nuo šono ant šono 4 tūkstančius kilometrų. Po šios kelionės visas indo kūnas buvo sėte nusėtas nuospaudomis.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"