Paieška Gamtojauta Ričardo Mikutavičiaus poezijoje

Sukurti sieloje šventovę...

Gamtojauta Ričardo Mikutavičiaus poezijoje

Prof. Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Dešimt metų prabėgo nuo kunigo, poeto, kolekcionieriaus, puikaus oratoriaus,  kartais prieštaringai vertinamo, Ričardo Mikutavičiaus tragiškos mirties. Minint šią liūdną datą išleisti du jo raštų tomai, kuriuose randame ir pirmosios jo knygos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, išleistos 1989 m. Čikagoje, posmus. Robertas Keturakis įžanginiame žodyje šiam leidiniui rašo: „Juose (eilėraščiuose - D.B.) po žiupsnelį, po kruopelytę moralinis ir filosofinis siekimas pamažu brėžė žmogiškosios būties paslaptį, nuojautas, kurios kreipė aukštyn ir aukštyn – gal į amžiną žmonijos idealą, gal į kantrų išeities laukimą, gal į transcendentinį išsipildymą, gal į paprastą guodimą...“ 

Pirmosios poeto knygos pavadinimas tapo šviesiosios visuomenės dalies judėjimo, suburto žinomo ekologo akademiko Leonardo Kairiūkščio, „Consilia Academika“, devizu. Ši visuomeninė organizacija perėmė ir išplėtojo kunigo rūpestį dėl humanistinių idealų išsaugojimo, dėl blogėjančios demografinės situacijos Lietuvoje, dėl  atsakomybės už savo kraštą ugdymą ir stiprinimą.

Kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Kiekvienas, skaitantis Ričardo Mikutavičiaus kūrybą,  žvelgią į ją savu jos suvokimo  rakursu, atranda labiausiai  sielos virpesius  rezonuojančius posmus. Jo poezijoje - religinė filosofija, religinės meditacijos, savita filosofinė lyrika, gilios dvasinės įžvalgos. Filosofinis žmogiškosios būties paslapties nagrinėjimas, skaudus  pasaulyje tvyrančio blogio suvokimas ne viename eilėraštyje susietas su giliu gamtos grožio ir jos didybės atspindėjimu.  Tačiau daug ir nerimo dėl vis didesnio pavojaus darnai gamtoje:

 

...sudraskytos šakos

išlukštenti lazdynai,

išraustos samanos

nubraukytos bruknės,

nuniokotos gėlės...

Kruvinas saulėlydis –

ir tas įskaudintas,

per nuogus kamienus

skverbiasi į naktį.

(Poterių upė)

 

Tačiau ne vienam eilėraštyje gilus, subtilus gamtos grožio suvokimas: jo upelis miško viduryje po gluosnio meile gimsta, jam pušys, pieva, slėnys žaliai dega, jaudina paparčio svaiginančiai žalias liepsnojimas, jis jaučia galybę lapuose, šakose, kamiene, jis ima nuo žiedų gausos pavargusią bitės sielą ... Gamta  praskaidrina poeto būtį:

 

...kokia laimė,

kad  vienas gimtinės namų

langas

buvo atgręžtas

į kaštono

blizgančią

rudens vienatvę –

o gal į pavasario dangų...

(Žaizdos metafizika)

 

Kitur – toks artimas laukiamo pavasario įvaizdis:

 

...pavasario laukiu

senamadiško, gėlėto,

skara su šviesiais pumpurais

apsigobusio.

(Šviesos spalvos)

 

Ričardo Mikutavičiaus  poezijoje galima atrasti giliai suvoktus svarbiausių dabartinių ekologinių problemų atgarsius. Vandenį, kurio stygių jaučia daugiau nei milijardas Žemės gyventojų, jis tarsi įpina į savo maldą:

 

...kad vandens indas

apšlakstydamas melstųsi -

(Šviesos spalvos)

 

...už neįvertintą

 vandens lašą mąstau,

iš ąsočio išlietą,

delnus ir veidą gaivinti

nerankiojamą...

(Poterių upė)

 

Ne viename eilėraštyje praskamba duonos tema. Poeto širdis atgręžta į duoną, kurią jis visur rašo didžiąja raide. Duonelės trupinėlis jam neišsemiamas, Lietuvos Duonoje jis mato savo Viešpatį. Jam vardas Duona - ne kūnui, bet dvasiai. Duona jo poezijoje sudvasinta, ji - apeigose, šaknyse, saulėje, ugnyje:  

 

...Duonos dvasia

it paukštis nebaikštus

kurs rankų nebijo,

spinduliu skraido

būties debesyje...

 

...jei meilė

ne tu, Duona ,

tai kas tada ji?  

(Poterių upė)

 

Ir vis tik Ričardo Mikutavičiaus poezijoje daugiau susirūpinimo nei džiaugsmo, daugiau nevilties, nei gėrėjimosi gamtos didybe ir darna. Daug liūdnos nuojautos dėl blogio persmelkto pasaulio, perspėjimo apie gręsiančius pavojus:

 

...balto visiškai tyro

nedaug –

sauja švytinčių lašų

į dvasią geriasi,

juodo drumzlino

taip apsčiai...

visi dėmėti šešėliai

į rankas spraudžiasi...

(Poterių upė)

 

Poeto nerimas dėl vis labiau materialėjančio, persunkto pragmatizmu pasaulio, jo poezijos energija, persmelkianti dvasią, pakylėjanti, kviečia susiglaudus sielomis išsaugoti tai, ką turim. Ir mūsų gamtos grožis, tai viena prielaidų, kurios turi žadinti meilę savam kraštui, žadinti atsakomybę už jį ir... neišsivaikščioti.

Poeto šūkio vedina „Consilia Academika“, išauginusi ir jaunimo sparną, jau daug nuveikė visoje Lietuvoje. Organizuodama konferencijas, burdama tautos galias ir kreipdama jas į dvasios ir humanizmo prioritetus, skatindama prisirišimą prie savo žemės, gamtos ir namų.

Tarsi poeto Credo skamba jo žodžiai  rinkinyje „Žaizdos metafizika“,  žadinantys viltį:

 

tiku,

kad pasislėpusiame

už visatos saulių danguje

yra žemę maitinanti žaizda...

 

Žmonijai  trūksta maisto - ir kūnui ir sielai...  Poezija – viena iš tų žmogaus kūrybos sričių, kuri gali maitinti sielą, kurti joje  šventovę.

Gal tai gali nors kiek pristabdyti blogio siautėjimą mūsų Žemėje?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"