Paieška Mano pažinties su medžiais ir mišku geografija

Mano pažinties su medžiais ir mišku geografija

Laima DENAFIENĖ

Buvusi Zarasų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja

 

Iš šeimos metraščio

 

Liepa, ąžuolas, klevas dar ir šiandien žaliuoja. Mano tėvas savo senelio nepažinojo. Kada jis atėjo į pasaulį, senelis buvo iškeliavęs į Amžinybę. Zarasuose, Malūno gatvėje esančiame sklype liko jo sodinti medžiai. Ir pasodinti ne paprastai, o kaip paradui išrikiuoti! Kažkodėl pirmoji šakas tiesė liepa, šalia jos – ąžuolas, klevas, uosis, maumedis, kaštonas, žilvitis, drebulė ir tuopa.

Kada aš paaugau, su sesute vos apkabindavome kiekvieno kamieną, o iš nukritusių kaštonų ir gilių darėmės lėlėms gražiausius indelius.

Šis medžių paradas buvo mielas pradžiamokslis, supažindinantis su medžių išvaizda bei pavadinimais.

Pirmasis, jau po Antrojo pasaulinio karo, mirė uosis. Jį nupjovus, liko gražus kaip stalas kelmas. Paskui savo gyvenimą baigė maumedis, po jo – kaštonas, žilvitis, drebulė. Liko gražuolė tuopa...

Liepa, ąžuolas, klevas, nors aplaužytom šakom, dar ir šiandien gyvi. Kada paliečiu rankomis tų medžių kamienus, jaučiu prosenelio šilumą.

Užplūsta pasididžiavimo ir pagarbos tam medžių globėjui jausmas.

Kokį nuostabų paminklą Išėjusysis dovanojo savo palikuonims!

 

Daugiau tokio įspūdingo vaizdo nemačiau

 

Buvau dar tik ketverių metų. Gyvenome Klaipėdoje. Kartą šventadienį su tėvais vaikštinėjome po Smiltynės pušyną. Pirmą kartą išgirdau švelnų pušų šnarėjimą, kuris tarsi aidu atsiliepdavo į tolėliau ošiančią jūrą. Tuomet ir pirmą kartą pamačiau tiek daug aukštų medžių, taip panašių vienas į kitą.

Staiga ant aukštumėlės pasirodė briedis su nuostabia karališka ragų karūna. Jis stovėjo šonu atgręžęs mums savo nuostabiai sudėtą kūną, išdidžiai iškėlęs galvą. Mama sunerimo, o tėvelis, liepęs ramiai mums trauktis toliau į mažiau pastebimą vietą, pats žengė briedžio pusėn ištiesęs ranką su atsuktu į priekį delnu.

Man atrodė, kad tėvelis priėjo prie briedžio ir jį palietė.

Šiandien aš pasakyčiau, kad taip negalėjo būti.

Tų gražių, šviesių, ištekintų pušų kamienų pamatytas vaizdas buvo susietas su nuostabaus briedžio pasirodymu. Daugiau tokio įspūdingo vaizdo nemačiau per netrumpą savo gyvenimą. 

 

Tie Viešvilės nuostabieji miškai

 

Mano jauni tėvai – vienas iš Aukštaitijos, kitas iš Suvalkijos, buvo pasiųsti į Klaipėdos kraštą. Reikėjo paštui, muitinėms lietuvių darbuotojų.

Visa tai buvo po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.

Mažame Viešvilės miestelyje susibūrę lietuviai tarnautojai dviračiais mėgdavo paiškylauti. Kartais net į Tilžę nukakdavę Vydūno teatro spektaklių pasižiūrėti.

Bet daugiausia juos traukė visais metų laikais didžiuliai miškai, nusidriekę kelis dešimtis kilometrų nuo Viešvilės. Dažnai nuskambėdavo lietuviškos dainos miškų aikštelėse surengtose vaišėse. Tais laikais Didžiosios Lietuvos pasiuntiniai jautė didelę atsakomybę ir pareigą parodyti aukštą kultūrą, mokėjimą saugoti gamtą nuo nepageidautinų buities atliekų.

Iškylai pasibaigus, viskas atrodydavo taip, kaip jai prasidedant.

Mano tėvas mokėjo grybauti. Kol jo draugų pintinės būdavo tuščios, mano tėvo portfelis net išsipūsdavo nuo baravykų. Mama pasakodavo, kad tėvas tik pritūpdavęs apsižvalgydavęs aplinkui, tik raudavęs ir kraudavęs gražiausius baravykus į savo viengungio kavalieriaus portfelį.

Abiejų tėvų atmintyje tie Viešvilės nuostabieji miškai išliko iki gyvenimo pabaigos, vaizduotėje gaivindami vėsa, kvapais ir ramybe.

Miškai ir liko jų jaunystės dalimi...

 

Jaučiausi pakliuvusi į nepaprastą teatrą miške

 

Tuojau po Antrojo pasaulinio karo, vieną gražų sekmadienį daugybė Zarasiškių traukė keliu į Valiuko mišką. Žydėjo žibutės.

Tais laikais žmonės turėjo gražaus laiko ir su savo šeimomis eidavo pasivaikščioti, pasidžiaugti gamta. Ir vaikai nelakstė į įvairias puses, o džiaugėsi šeimos narių draugija.

Mūsų ir kaimynų šeimos taip pat išsiruošėme į Valiuko mišką. Vaikščiojome, žavėjomės numėlynavusiais kalneliais. Staiga išgirdome lakštingalos balsą. Įspūdis buvo nepakartojamas, nes aš pirmą kartą išgirdau šią nuostabią giesmę.

Pritilome ir susėdome kas ant kelmo, kas ant išgriuvusio medžio kamieno.

Tik viena lakštingala užbaigdavo savo giesmę, kitoje miško pusėje pradėdavo savo dainą kita.

Jaučiausi pakliuvusi į nepaprastą teatrą. Lakštingalos suokė ir suokė pasikeisdamos ir koncertas tęsėsi ir tęsėsi. Nuostabiai maloniai kvepėjo miško paklotas, raminančiai veikė visa aplinka.

Po sunkių karo padarytų sukrėtimų ta valanda teikė vilties, kad dar bus gyvenime šviesių dienų.

Iš pasivaikščiojimo po Valiuko mišką grįžau labai laiminga ir nusiraminusi.

 

Jūs atėmėt gyvybę nesugebančiam apsiginti

 

Mano tėvas apie augaliją, medžius daug nekalbėdavo. Bet jo gyvenimo būdas, elgesys su gamta kalbėjo už jį.

Jei norėdavome išrauti ar nukirsti ne vietoje išdygusį medelį ar krūmą, jis pasakydavo: „Tegul auga“.

Kai kaimynas, gavęs leidimą, nusipjovė dar nuostabiai pavasariais žydinčią senutę kriaušę, tėvas tiesiog susirgo, o paskui net kelis metus negalėjo užmiršti to skaudaus įvykio.

Prie mūsų namelio Šiaulių gatvėje augo graži baltoji laukinė rožė. Jos žiedų kvapas pasklisdavo ne tik kiemelyje, bet ir visuose namelio kambariuose.

Tėvelis dažnai sėdėdavo verandoje ir skęsdavo apmąstymuose.

Kartą praeivis nusilaužė rožės šaką. Susijaudinęs tėvas išėjo ir pasakė:

– Ką, tamsta, padarei? Juk paėjęs keletą žingsnių, numesi. Jūsų elgesys prilygsta nusikaltimui. Jūs atėmėt gyvybę nesugebančiam apsiginti...

Po karo aštuonerius metus pabuvojęs Kolymoj, tėvas neatsivežė nuoskaudų apie iškęstą badą, šaltį, pažeminimus, o tik to krašto gamtos, augalijos grožio vaizdus.

 

Nedrįstame kėsintis į natūralų miško gyvenimą

 

Esu girdėjusi tokią mintį, kad didžiausias kūrėjas yra gamta. Žiūri į tuos kūrinius ir atsigrožėti, atsistebėti negali. Prie Avilio ežero mano vyras paveldėjo iš savo tėvų 3 ha ploto mišką. Jis daug metų buvo neliestas. Viskas susipynę, susiviję. Čia – šalia gyvybės, greta yra mirtis. Sutrešę medžiai suyra ir iš jų trūnių jau auga nauji. Miško specialistai mus išbartų, išpeiktų, bet mudu negalime pasikėsinti į tą natūralų gyvenimą.

Paukščiams, smulkiems žvėreliams mūsų miškas yra rojaus kampelis.

Kokie nuostabūs išvirtusių medžių kelmai! Šaknys, lyg rankos ištiestos į dangų. Ir vaikštom mes po tą mišką atsargiai, tylomis, bijodami ką nors išbaidyti ar išgąsdinti. Kažkada iškastais grioviais tyliai srovena vanduo. Bet ir griovių viduryje užaugę medžiai.

Lyg šeimomis būreliais pasiskirstę beržai, alksniai, eglės, pušys, vienas, kitas pasipūtęs ąžuolas, drebulės, uosiai.

Netoli Avilio ežero auga milžiniška, labai įspūdinga tuopa. Šalia jos, tarsi puošnios ponios, atsitiktinai pakliuvusios tarp provincijos moterėlių, gali stoviniuoti valandomis, žiūrinėtis ją iš visų pusių, ir stebėtis, kas ją čia galėjo pasodinti? Visame miške antros tuopos nėra.

Gausybė šeivamedžio krūmų, jie trapūs ir braunantis į miško gilumą, lūžta ir krenta ant žemės. Šaltekšniai jau ne tokie. Mano anyta pasakojo, kad šaltekšnių žievės nuoviromis dažydavo vilnas, linus.

Avilio apsemiamos pakrantės pasipuošusios putinų kolonijomis. O kur nuostabieji papartynai! Gaila, kad tik joninių naktį gali jų žiedą surasti.

O kiškio kopūstų plantacijos! Negali praeiti nenuskynęs ir neparagavęs malonios rūgšties.

Apie kerpių, samanų gausybę nėra ko kalbėti. Net pataisų galima čia rasti. Viskas tarsi muziejuje užkonservuota. Čia ir juodieji gandrai yra susikrovę lizdą.

Grybų įvairovė nedidelė. Gal per daug drėgmės.

Gausu erškėčių. Jie turbūt išplitę sėklomis ir atžalomis. Jiems galima pavydėti ilgaamžiškumo.

 

Pamačiusi miške plynę, balsu pradėjau raudoti

 

Baltamiškis Imbraso seniūnijoje yra prie Čičirio ežero. Tai dar vienas mūsų draugas, su kuriuo susipažinau savo jaunystėje. Baltmiškyje mes turėdavome savo maršrutą, kurio niekada nekeisdavome. Net nebūdama miške aš galėdavau atmintinai nusakyti tą kelią. Bėgo metai ir Baltamiškis mums tapo savas. Per miško vidurį vinguriavo gražus kelias. Eidavai juo lyg tuneliu. Karščiausią dieną galėjai malonintis vėsa.

Kai į pasaulį atėjo sūnelis, ir jį tempdavomės į mišką. Gal todėl iš jo išaugo fantastiškas grybautojas.

Baltamiškis – tikrai baltas miškas. Tarp gražių beržų įsiterpusi viena kita eglė ar pušis. O lazdynų gražumas!

Baltamiškyje mes grybaudavome, mėlyniaudavome, aviečiaudavome. Žmonėse gyveno nuomonė, kad šis miškas – tikras gyvatynas. O aš per tiek metų nemačiau nė vienos gyvatės. Sako, kad jos nesirodo ir nesikėsina prieš joms bloga nelinkinčius ir neskriaudžiančius.

Beržynai visuomet būdavo pilni lepšiukų. Baravykai, priklausomai nuo sausos ar šlapios vasaros, keisdavo augimo vietas. O kur dar miško pakraščiuose įvairūs pievagrybiai karaliaudavo?

Daug Baltamiškyje patyriau įdomių akimirkų.

Bet vieną kartą, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, atėjusi į savo numylėtąjį mišką, nustėrau. Prieš mane plytėjo kelmais nusėtas laukas. Taip susijaudinau, kad balsu pradėjau raudoti. Man atrodė, kad iš mano širdies išplėšė kažką labai brangaus.

Jau daug metų aš nebeeinu į savo jaunystės svajonių mišką, nes jo jau nebėra. Tik mūsų sūnus, pavargęs nuo miesto skubos ir triukšmo, atvykęs pasisvečiuoti, kelioms valandoms pradingsta: nori tai į vieną, tai į kitą išlikusį Baltamiškio kampelį nubėgti, tai Kaušelį, nedidelį ežerėlį miško viduryje aplankyti.

Dabar atėjo jo laikas su ataugančiu naujuoju Baltamiškiu draugauti, o mūsų kartos senojo miško jau nebėra.

 

Pro liepas sodyboje jojo 1831 metų sukilimo dalyviai, vadovaujami grafaitės Emilijos Pliaterytės

 

Dar norėčiau papasakoti apie mūsų sodyboje augančius medžius. O mūsų sodyba yra Imbrado seniūnijoje, Kuklių kaime.

Visos sodybos teritorija iš kelio pusės apsodinta klevais. Mano vyro tėvas tuos klevus pasodino – vieną nuo kito lygiais tarpais. Įsižiūrėjus, dabar kiekvienas medis atskiras meno kūrinys. Visi jie dvišakiai. Gal jaunystėje viršūnėlė buvo nulaužta ar sužalota?

Vasarą šie medžiai sukuria ramią užuovėją. Rudenį pasipuošia įvairiausiomis spalvomis: nuo apelsinų spalvos iki tamsiai vyšninės. Kyla nemažai klausimų: iš kur tokia spalvų įvairovė? Sodybos teritorija išraižyta net kelių giluminių požeminio vandens srovių. Reiškia, tiems gražuoliams  drėgmės užtenka.

Auga, žaliuoja, žydi didžiulės trys liepos. Vyro mama pasakojo, kad jos lygiai tokios pat buvo ir jos vaikystės ir jaunystės metais. Pro jas jojo 1831 metų sukilimo dalyviai, vadovaujami grafaitės Emilijos Pliaterytės, pro jas vežė nukautus sukilimo malšintojus – kazokus. (Juos palaidojo ant kalno šalia Didžiosios Kemsynės ežero. Tą kapavietę vietiniai vadino „Maskolių kapais“.)

Šalia liepų gyveno vokiečių kareiviai, trims metams frontui sustojus vienoje pozicijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais.

Čia į Rokiškio pusę traukėsi raudonarmiečiai, Antrojo pasaulinio karo metais, o paskui vokiečiai dulkėjo tankais „lygindami fronto liniją“ iki Berlyno.

Daug ką matė liepos. Bet ir šiandien jos stovi išdidžios ir sveikos. Vieną iš jų apkabino liepaitės vaikaitis, sudarydamos tarsi sostą, kuriame mėgstame pasėdėti ir atgauti jėgas. Sako, kad čia yra stiprus energetinis laukas.

Sodybos žemę pamėgusios ievos. Jų žydėjimo metu atskrenda lakštingalos ir iki paryčių koncertuoja.

Nuo mūsų gyvenamojo namo 30 žingsnių į pakalnėlę stovėjo mano vyro motinos gimtieji namai. Toje šeimoje išaugo keturios mergaitės ir išskrido laimės ieškoti. Seniai to namo nebėra. Kada mes neturėjome laiko rūpintis senąja sodyba, visi kampai apaugo brūzgynais. Atlikę misiją savo visuomenei, panorom sutvarkyti protėvių palikimą. Iškirtę brūzgynus, nustebę pamatėme keturias liepas, išsirikiavusias vienas prie kitos prisiglaudusias, kaip tik gimtojo namo buvusiam kiemelyje.

Keturioms seselėms, negrįžusioms į gimtinę, gamta padovanojo keturias gražias liepas, kad jų nepamirštų. Dabar mes tą kampelį vadiname „Prie keturių liepų“ ir karštomis, saulėtomis dienomis džiaugiamės malonia vėsa.

Kieme žaliuoja gražuolė 4 metrų aukščio eglė. Mano vyras, dabar jau senelis, su vaikaičiais, rodydamas jiems tą penkių kilometrų kelią, kurį įveikdavo vaikystėje lankydamas Imbrado pradinę mokyklą, Baltamiškyje išsikasė mažą eglytę ir pasodino kieme netoli namo, kad turėtų ką papuošti šv. Kalėdų proga.

Auga kaštonas. Ant kalno prie didžiulio akmens pasodinta tuopa. Tie visi pasodinti medžiai vaikaičiams turės priminti senelius ir jų meilę medžiams.

Gyvenimas negailestingai, nepastebimai bėga ir bėga. Po truputį viskas keičiasi. Paseno, išsikerojo tos prosenelio sodintos obelys. Kaip graži pasaka išliks prisiminimas kaip gilią žiemą mėnulio apšviestos trys stirnaitės kojomis kasė sniegą ir po obelimis ieškojo obuolių...

Kaip usūrinis šuo išdidžiai, ramiai perėjo kiemą nekreipdamas dėmesio į mūsų raginimus ir baidymus. Kaip žvairakis kiškis prie pat namo kampo, nekreipdamas dėmesio į šunų lojimą, apgriaužė alyvaitę. Kiekvieną pavasarį atskrenda gandrai, peri vaikus ir vėl atsisveikina iki kito pavasario. Kaip atskridusios gervės sveikina gimtinę ir ta nuostabia giesme džiugina mūsų sielas. Ir gegutė vis metus skaičiuoja, skaičiuoja. Taip norisi, kad dar keletą pridėtų...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"