Paieška Margarita LUŽYTĖ

Margarita  LUŽYTĖ

Pasvalys

           

Obels žiedlapių laiškas

 

Yra spalva... žydėjimas... kvepėjimas... kritimas. Bet tai ne viskas. Kažin ko itin trūksta. To, ką gali pasakyti tik laiškas - ir ne vien žodžiai jame... O mūsų pačių - žiedo lapų - taip maža...

Kai norisi kalbėti žmogui.

Ir kai nepasakai.

Ir taip labai nemoki būti Vienam - Dieviškajam Žmogui.

Ir kai taip viskas... viskas, - įsisiaučia pūga. Iš nieko. Nes esmė - dar kažin kur giliai, dar aklinoj tyloj. O čia, aplink, - pūga. Iš tuštybės ji, iš aklumo ir bukumo. Nebent pažadintų... Vieną gyslelę, nuo kurios atgytų ir kitos, kiti virpėjimai... pabudintų vienas kitą... Nebent...

Laiškas... Vėl beveik tuščias. Kada nors gal ir bus jis kitoks. Kokį nors pavasarį, gal rudenį, gal baltą žiemą, o gal vasaros šilumoj.

Pasakymai, kurie sutirpsta dar nepriartėję. Nuo kažko sutirpsta, kažkodėl?.. Įsigeria ar nubėga? Gal bent lašu ar rūko draikana pereina jie į obuolį, bent į vieną - kurį nors iš šimtų...

O laiškas - tai, kas kiekvieną sykį netelpa į žiedus, į sodus, į vėjus.

Visada kažkas netelpa - ir būtent - svarbiausia, tikriausia, gyvybiškiausia.

Tik - į laišką... Ir tai - jei mokėtum pasakyti. Bet tikrasis mokėjimas - dar neatėjęs, dar neprinokęs, dar tik svajonėje.

Dar - tik pavasaris...

Gal gi jis - ne paskutinis...

O jei... – žiedlapių laiškai tęsis... Gal tik - į kitą žemę besileidžiantys...  į kitą dangų pakylantys... gal - į širdį... ne - į širdis...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"