Paieška „Medumėlės“ klubo ekspedicija Babtų krašte

„Medumėlės“ klubo ekspedicija Babtų krašte

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Kaip ir kasmet, priešpaskutinį birželio savaitgalį, dažniausiai sutampantį su Joninių švente, aplinkotyros klubo „Medumėlė“ nariai rinkosi į tradicinę išvyką – šiais metais pasirinktas Babtų kraštas (Kauno r.). Per dvi dienas susipažinta su apylinkėmis, gamtos ir kultūros vertybėmis.

 

Kas slypi Nevėžio slėnyje

 

Babtų apylinkės labai vaizdingos – miestelį juosia platus Nevėžio slėnis su išlikusiais giliais senvaginiais ežeriukais, kurie sklidini tiek vandens, tiek ir dumblo, tačiau jie neužanka, išlieka gyvi, nes kasmet pasipildo vandeniu iš pavasarinių potvynių. Trąšiose žemėse suvešėjusios aukštažolės pievos, kurioms ryškų mėlyną akcentą suteikia pieviniai snapučiai – šiuo metu pats jų žydėjimas. Reljefo pažemėjimuose tarpsta raudonosios ir baltijinės gegūnės, tuo tarpu sausuose šlaituose išlikę žemi ir reti žolynai – stepinių pievų likučiai. Noksta šlaitinės žemuogės, kurių uogos, nors ir smulkios, panašesnės į braškių. Vietomis galima aptikti gelsvųjų visgių suformuotų bendrijų bei šiam kraštui kiek neįprastų melsvųjų viksvų plotelių.

Iš kitos pusės miestelį įrėmina Babtų šilas, nors tai nėra įprastinis pušynas. Įspūdingiausi jo akcentai – didingi ąžuolai. Šie miško galiūnai po savim priglaudė karo aukas – mūšiuose žuvusius karius ir nacių sušaudytus žydus. Seniausių ąžuolų žievė padengta samanų „kailiuku“, kuriame saugiai įsikūrusios retosios kerpės - plačiosios platužės. Traką formuoja daugiausia lazdynai, šaltekšniai ir sausmedžiai, o žolių ardas labai įvairus. Drėgnesnėse lomose veša paparčiai ir vilkakojės, o negilių raguvų šlaituose jau raudonuoja žemuogės, žydi rytiniai pūteliai, didžiažiedžiai katilėliai. Miško aikštelėse pasitaiko vienas kitas keras retųjų miškinių dirsuolių. Babtų šilo pasididžiavimas – Šv. Jono šaltinis, atsiveriantis nedidelio upelio šlaite. Vanduo gaivus ir skanus – tinka tiek žygio nuovargiui nuplauti, tiek ir troškuliui numalšinti.

 

Praeitis gyva muziejuje

 

Užsukus į Babtus, verta aplankyti kraštotyros muziejų, kuris veiklos metus skaičiuoja nuo 1958 m. Muziejus įsikūręs dviejose nedidelėse salėse seniūnijos pastate. Babtų apylinkėse randama daugiausiai archeologinių radinių iš visų vietovių palei Nevėžio upę. Šiuo atžvilgiu miestelį lenkia tik Kėdainių senamiestis. Bene seniausieji radiniai – akmens amžiaus gremžtukai ir kirvukai. Daugiau ir įdomesnių eksponatų sukaupta apie 1863 m. sukilimą, nemenkas dvarų kultūros palikimas – stebėtinai gerai išsilaikę puošnūs porcelianiniai indų komplektai bei kiti to meto prabangos dalykai. Priešprieša jiems – paprasti ir labai kuklūs valstiečių buities atributai: spragilai, verpimo rateliai, senovinės spynos, arklių pakinktai. Vietinius žmones į muziejų stengiamasi privilioti pristatant vis naujas temines ekspozicijas. Štai visai neseniai iš archyvų buvo ištraukta gausybė elnių ir briedžių ragų, kai kurie iš jų išskirtinio dydžio, o pats įdomiausias ir neabejotinai seniausias eksponatas – tikrų tikriausias tauro ragas, kaip manoma, antras pagal dydį iš rastų Lietuvoje.

 

Atgimstantis dvaras

 

Kitoje Nevėžio pusėje – didingi Žemaitkiemio dvaro rūmai. Jei ne privati iniciatyva, šis dvaras, kaip ir daugybė kitų, tikriausiai būtų sunykęs. Amžių bėgyje dvaras ėjo iš rankų į rankas, o šiuo metu jis priklauso verslininkui M. Šventoraičiui, kuris nuo pat įsikūrimo svetingai priima apsidairyti užsukusius smalsuolius, suteikia erdvę ir prieglobstį įvairiems renginiams. Pagalbiniuose dvaro pastatuose sukaupta didelė motociklų ir automobilių kolekcija. Atrestauruotame kluone su puikia akustika rengiami koncertai, dalį renginių čia tradiciškai perkelia Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai. Dvaro erdvėse savo pėdsaką paliko menininkų plenerai, padovanoję įvairių stilių skulptūrų, derančių prie aristokratiškos aplinkos. Įsimintiniausias, ko gero, būtų gėlynėlis ... iš metalo ir akmenų. Į save kitokiu kampu pasižiūrėti ir pasidaryti įdomią fotografiją traukia veidrodinis kubas, o permainingą šių kraštų istoriją primena didžiuliai riterių šalmai. Apie tai susimąstyti kviečia ir netoliese dunksantis Piepalių piliakalnis, suteikiantis galimybę iš aukščiau apžvelgti platų Nevėžio slėnį su visais jame esančiais gamtos ir žmogaus rankų darbo kūriniais.

Už puikiai praleistas dvi dienas belieka padėkoti nenuilstančiai klubo vadovei Onutei Motiejūnaitei, šių metų ekspedicijos organizatoriams Renatai ir Jonui Bacevičiams bei visoms įstaigoms (Babtų gimnazija, seniūnija, Lietuvos sodininkystes ir daržininkystės institutas), kurios draugiškai atvėrė duris savaitgalio keliautojams.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"