Paieška Gyvūnai taip pat kenčia nuo streso

Ne jie kalti

Ne jie kalti

Gyvūnai taip pat kenčia nuo streso

 

Bendrosios praktikos gydytojų nuomone, net 70 proc. mūsų ligų pagrindinė priežastis yra stresas. O miestuose šis skaičius yra dar didesnis ir siekia net 80–85 procentus.

Stresas išsekina imuninę organizmo sistemą, ir ji tampa neatspari įvairiausių infekcijų poveikiui. Kad organizmas galėtų atstatyti jėgas, reikalingas stresui pasipriešinti, prireikia nemaža laiko. Ilgalaikis stresas gali tapti mirtinų ligų priežastimi; su juo taip pat yra susiję daugybė emocinių sutrikimų: depresijų, nerimo, chroniškų susijaudinimo būsenų ir dar rimtesnių psichinių susirgimų.  

Daugumą mūsų dienomis kylančių stresinių situacijų sukuriame mes patys. Mūsų gyvenimo būdas toks, kad viską išsyk bandome suspėti. Gydytojai prirašo vaistų stresų simptomams palengvinti, ir beveik visada siūlo išeiti atostogų ir atsiplėšti nuo stresus sukeliančių pagrindinių veiksnių.

Taip, pailsėti mes galime. O mūsų šunys, kurie taip pat kenčia nuo streso? Jie juk neišvyks atostogauti, be to, yra ne patys kalti dėl tokios savo būsenos. Šeimininkų gyvenimo būdas, dideli jo tempai tiesiogiai atsiliepia šunų gyvenimo kokybei, ir štai rezultatas – tenka susidurti su augintinių elgesio problemomis. Viena iš tokių problemų – žmogaus bendravimo su šunimi deficitas, sukeliantis šuniui stresą, pasireiškiantį veiksmais, skirtais šiam reiškiniui įveikti. Šuo gali pradėti gaudyti savo uodegą, bėgioti išilgai aptvaro, vaikščioti pirmyn – atgal, ir pan.

Daugelį šuns problemų galima įveikti, jeigu šeimininkai, palikę namuose savo mobiliuosius telefonus, išsiruoš su juo ilgėliau pasivaikščioti, o pasivaikščiojimų metu leis šuniui užsiimti įprastiniais šuniškais reikalais. Deja, iš šunų augintojų dažnai išgirstame: tam mes neturime laiko. Be to, juk jų šuo ir taip galįs visą dieną žaisti sode. Į tokius argumentus veterinarai atsako be užuolankų: „Kalėjimo dydis šuniui neturi reikšmės. Jeigu neįstengiate savo augintiniui skirti nors trupučio laiko, nedera išvis jo laikyti“.

25,6 procentų nepageidautino elgesio šunų, kuriuos veterinarai konsultavo dvylikos mėnesių laikotarpiu, turėjo problemų, susijusių su ankstyvajame amžiaus tarpsnyje įgyjamos patirties trūkumu. Normali šunelio reakcija streso būsenoje – jo organizmo kuriami apsauginiai mechanizmai ir antinksčių išskiriami atitinkami hormonai. Dėl nepakankamos ankstyvo bendravimo su suaugusiais šunimis patirties šuniukams susiformuoja neadekvati reakcija į stresą. Jie greičiau netenka jėgų ir yra linkę dažniau sirgti.

Labiausiai paplitusią šuns streso formą sukelia šeimininkų užkraunama ant savo augintinio pečių pernelyg didelė atsakomybė, kuriai jis nėra pasirengęs genetiškai: laukinių šunų gaujoje šis šuo nebūtų lyderiu. Analogišką būseną patiria žmogus, paskirtas į atsakingą postą, kuriam jis nėra pasirengęs. Jis labiau norėtų, kad sprendimus priimtų kas nors kitas. Laikui bėgant stresai, sukelti nepakeliamos naštos, sukelia susierzinimą, nesivaldymą, o kartais – ir ligą.

Stresas, kaip pernelyg didelės atsakomybės išdava, laikomas pagrindiniu žmonių sveikatos pablogėjimo bei netinkamo elgesio faktoriumi. Tas pats ir su šunimis. Veterinarai reguliariai susiduria su tokiais atvejais – šunys ateina pas juos į priėmimus su savo šeimininkais ir išsyk imasi lyderių vaidmens. Po to, kai veterinarai įtvirtina savo aukštesnį rangą, kiekvienas šio tipo šuo nusiramina ir užmiega. Faktiškai jie išeina atostogų, kurios jiems be galo reikalingos. Jie daugiau nebejaučia įtampos ir nebijo. Šunys pajunta palengvėjimą, išsilaisvinę nuo atsakomybės naštos, taigi tampa ramūs ir patenkinti. Sugebėjimas įveikti stresą, sukeliamą lyderio padėties, perduodamas paveldėjimo keliu ir neturi būti įperšamas iš šalies. Šių šunų išlaisvinimas nuo atsakomybės daugiausia automatiškai paverčia juos tapti kur kas malonesniais, ir daugelis savininkų tą pastebi.

Suaugusių šunų stresas pasireiškia dviem formomis: teigiama ir neigiama. Priklausomai nuo to, kaip šeimininkas ar dresuotojas traktuoja šuns elgesio modelį, jis jaus didesnį ar mažesnį stresą. Paminėjome dresuotoją, kadangi tas streso tipas, kurį mes dabar tyrinėsime – tai charakteringas stresas, itin paplitęs šunų dresavimo klubuose. Kaipgi atpažinti tai, kad šuo – streso auka ir priešingybė tam šuniui, kuris stengiasi nugalėti, tarsi sakydamas: „Nenoriu“?

Kiekvienas, kuris pasiskelbia, jog organizuoja užsiėmimus su šunimis ir ima už savo darbą pinigus, yra atsakingas už savo veiklos kompetentingumą. Nei vienas protingas žmogus nepatikės savo susirgusio  šuns bet kam, o tik geram veterinarijos specialistui. Tad kodėl kažkokia ponia B. (kuri, gali būti, ir gerai pasirodė per vietines varžybas su savo „iš prigimties protingu“ šunimi), reklamuojanti save kaip šunų dresuotoja, sulaukia dėmesio? Ogi todėl, kad dauguma šunų augintojų nesupranta, jog dresavimo kursų gali būti ir blogų. Instruktoriai turėtų ieškoti savo grupėse šunų, nesugebančių mokytis dėl streso. Informuotas, gerai pasirengęs instruktorius lengvai tokius šunis atpažins.

 

Neigiamas stresas. Jis gali pasireikšti įvairiomis formomis: suglaustomis ausimis, išsiplėtusiais vyzdžiais, sunkiu kvėpavimu, seilėtekiu, prakaituotomis letenomis, gulėjimu ant grindų sustingusia poza, kailio šėrimusi ir, itin sunkiais atvejais, šlapinimusi kaip paklusnumo ženklu.

Esama tik vienos priemonės išvaduoti šunį iš šio streso. Reikia išvesti jį iš šios aplinkos ir greitai patraukti jo dėmesį kokiu nors maloniu užsiėmimu. Galvoti, kaip galvoja daugelis dresuotojų, jog šuo tiesiog turėtų priprasti prie aplinkos, ne mažiau žalinga už patį šunies patiriamą stresą. Tokio požiūrio rezultatas visada bus priešingas tam, kurio tikimasi.

 

Teigiamas stresas. Jį kur kas sunkiau atpažinti ir galima palaikyti nepaklusnumu – tokia, beje, ir būna standartinė diagnozė daugelyje šunininkystės klubų. Vienintelis būdas atskirti teigiamą stresą nuo nepaklusnumo – stebėti šunį ilgesnį laiką. Nepaklusnus šuo greičiausiai visą laiką elgsis vienodai. Streso būklėje esantis šuo, atvirkščiai, staiga pradeda elgtis taip, kaip elgiasi hiperaktyvus šunelis, kai jūs liepiate jam atlikti kokią nors komandą. Jis laksto aplink ratais, kviečia jus žaisti, guldamasis ant priekinių letenų ir iškeldamas užpakaliuką, ir kuo labiau jūs stengiatės nuraminti šunį, tuo kvailesnis būna jo elgesys. Jo būna beveik neįmanoma pagauti, o jeigu vis dėlto pavyksta, šuns elgesys  varijuoja nuo paklusnumo iki hiperaktyvumo.

Šiuo atveju išeitimi būtų šuns išvedimas iš stresą sukeliančios aplinkos. Taip pat galėtų padėti dresuotės metodo pakeitimas. Stresas yra laikomas pripažintu tiek fizinių, tiek ir psichologinių žmonių problemų priežastimi. Bet kai kalbama apie šunis, mes kažkodėl esame linkę manyti, jog jie neturi emocijų, ir yra kažkuo panašūs į mašinas, taigi vos mums pasakius: „Padaryk tą ir tą!“ – jie puls vykdyti komandą.

Turėtume prisiminti, jog žmogus ir šuo taip gerai sugyveno dešimtis tūkstančių metų pirmiausia todėl, kad mūsų vertybės ir socialinės struktūros tarp savęs labai panašios.

Labiausiai stebinantis streso atvejis, su kuriuo yra susidūrę veterinarai, parodė, kokie panašūs yra šunys ir žmonės. Vienąsyk veterinarui paskambino dama, kuri papasakojo, jog, kam nors užsukus, jos šuo  pradeda elgtis labai keistai. Trejų metų kalytė, vardu Dženė, pastoviai laižosi, kol svečiai neišeina. Tą daro netgi tuomet, kai šeimininkė su ja nueina kur nors į svečius. Veterinaras paaiškino, jog nesama nieko keista, kad labai draugiškas šuniukas puola laižyti žmones. Šeimininkė atsakė: „Bet Dženė laižo ne žmones, o sienas“.

Veterinaras nepastebėjo jokių medicininių nukrypimų nuo normos ir pasiūlė moteriai kreiptis į šunų psichologiją išmanantį specialistą. Po ilgo pokalbio telefonu šis išsiaiškino, jog Dženė laižo ne tik sienas, bet ir kėdžių bei stalų kojeles ir kitus daiktus, taigi pakvietė šeimininkus su šunimi apsilankyti savo kabinete. Išties, praėjus keletui minučių po atėjimo, kalytė pradėjo laižyti sienas. Didžiausią nerimą sukėlė didžiulė energija, su kuria ji atliko šiuos veiksmus. Pirmojo telefoninio pokalbio metu šuns psichologijos specialistas pamanė, jog  keisto Dženės elgesio priežastis – stengimasis atkreipti į save žmonių dėmesį.Tačiau vėliau suprato klydęs. Mat ėmė ir pasiūlė Dženės šeimininkams ignoruoti savo augintinę, kad jai nepavyktų pasiekti to dėmesio, kurio, kaip iš pradžių buvo manyta, ji troško. Vėliau buvo pradėti taikyti metodai, paremti pasibjaurėjimo ugdymu, tačiau jie sukėlė tik priešingą rezultatą – nepageidautinas gyvuliuko elgesys tik sustiprėjo. Viso pokalbio metu vyras sėdėjo, patogiai įsitaisęs fotelyje, ir nieko nesakė. Buvo galima pagalvoti, jog jis – ne šeimininkės vyras, o, pavyzdžiui, vairuotojas. Tada šunų psichologijos specialistas pasiteiravo, ar kada nors kokiomis nors kitomis aplinkybėmis nebuvo pastebėtas toks kalytės elgesys. Jam buvo atsakyta, jog nieko panašaus netekę pastebėti. Dženė laižo daiktus tik tuomet, kai kambaryje yra kas nors trečias, nepriklausomai nuo to, pažįsta jį ar ne.

Tuo momentu moteris išėjo iš priimamojo, norėdama kažką pasiimti iš mašinos. Kai tik ji pasitraukė pakankamai toli, kad negirdėtų, vyras pasakė: „Žinote, ji jus apgaudinėja. Šuo taip elgiasi nuolat, išskyrus tą laiką, kai aš su juo pasilieku vienas“. Ir išties, kalytė nustojo laižyti aplink esančius daiktus ir tiesiog stovėjo priimamojo vidury. Ji atrodė labai nuvargusi. „Visa paslaptis slypi žmonos balse, - pasakė vyras. – Jis labai paveikia Dženę ir priverčia ją elgtis neadekvačiai“.

Ir štai čia šunų psichologas tarsi praregėjo. Tai buvo kalytės reakcija į stresą, kurį kėlė nesutarimai šeimoje. Šiems žmonėms buvo reikalingas ne šunų, o žmonių psichologas. Išties, kai tik šeimininkė sugrįžo, vargšas gyvulėlis vėl viską pradėjo aplinkui laižyti. Realybėje ji atliko „buferio“ vaidmenį tarp vyro ir žmonos, ir vienintelis šansas susidoroti su šia problema buvo pakeisti susiklosčiusius šeimyninius santykius.  

Esama nemaža šunų, kurie naminių kivirčų metu elgiasi labai keistai. Ko gero, pats tipiškiausias šio streso pasireiškimo būdas – šuo namuose pradeda dergti. Neretai galima išgirsti apie šunis, kurie savo gamtinius reikalus ima atlikinėti šeimininkų lovoje. Būta atvejo, kai šuo šiam tikslui buvo pasirinkęs virtuvinį stalą. Šie pavyzdžiai labai įtaigiai rodo, kaip glaudžiai šunys susiję su mumis, ir kaip su atskiromis asmenybėmis, ir kaip su gaujos nariais. Jie nesugeba kalbėti mūsų kalba, arba, tiksliau, mes ne visada suprantame jų kalbą, bet žmogaus ryšys su šunimi tvirtesnis negu su bet kuriuo kitu gyvūnu. O atskirais atvejais galima pasakyti, jog jis netgi stipresnis už mūsų ryšį su kuriais savo gentainiais-žmonėmis.

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"