Paieška Apie Mokytoją, lynus ir...

Apie Mokytoją, lynus ir...

Vaikai: Gamtos, Dėmesio, Meilės...

Vacys PAULAUSKAS

Vilniaus ,,SOS vaikų kaimo” žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Vasarą visi, kas tik gali, skuba į gamtos prieglobstį pasidžiaugti ošiančiu mišku, gaivinančia vilnies banga ar parymoti prie gelmėn užmestų meškerėlių ir laukti to stebuklingo plūdžiukės virptelėjimo. Visada tarytum bičių avilys ūžiantis Nevalstybinių vaikų globos namų „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ nuo liepos 7 iki 20 dienos visiškai ištuštėjo. Mat visi vaikai paliko savo jaukius namelius, SOS mamas ir  išvyko stovyklauti. Vieni plaukė baidarėmis vaizdinga Jūros upe, kiti mynė dviračių pedalus, išvažiavo su kelialapiais į stovyklas ar maloniai leido laiką Karklėje, Baltijos pajūryje esančioje SOS vaikų poilsio bazėje.

 

Sugrįžome į dvarą

 

Apie jį pasakojau „Žaliojo pasaulio“ liepos 3 d. numeryje. Mano žvejukams patiko nuostabi Antazavės gamta ir žmonės. Tad  pasiprašėme svetingų Antazavės vaikų globos namų direktoriaus Kęstučio Ražano leisti vėl atvažiuoti ir dar dvi savaites pabūti senovinių dvaro rūmų „šeimininkais“. Šį kartą su manimi gilins žvejybos „mokslus“ ir pratęs pažintį su vaizdingomis Antazavės krašto apylinkėmis 8 judrūs ir smalsūs paaugliukai.

 

Gyvybės medis auga –

To nieks nesulaikys.

Sunkioji paauglystė

Pabeldžia į duris.

Tas metas neaplenkia

Nei vieno, nei vienos.

Svarbu, kad jo tėkmėje

Nebūt tuščios dienos.

 

Šias taip tikroviškai apibūdinančias mano jaunuosius žvejus eiles radau mums iš pirmos viešnagės gerai pažįstamos buvusios mokytojos, Antazavės krašto visuomeninio muziejaus įkūrėjos Stanislavos Kirailytės eilėraščių cikle „Anūko gimtadieniai“. Ši garbaus amžiaus moteris, antazaviškių vadinama visos gyvenvietės siela, vėl pasirūpino, kad mūsų laisvalaikis būtų turiningas ir įdomus. Nešina stiklainiu braškių uogienės, priskynusi savo sodelio raudonųjų serbentų, susirado mus dvare ir pasiūlė aplankyti vieno visai Lietuvai nusipelniusio  žmogaus gimtinę.

 

Čia gimė Juozukas

 

„Žymaus kompozitoriaus Juozo Gruodžio sodyba čia netoli. Jūs jauni ir du kilometrus lengvai nueisite. Rasite koplytstulpį, kur greta dėdės stovi vaikutis su smuikeliu. Čia susėskite ir manęs palaukite. Man tokį kelią įveikti jau sunku. Aš atvažiuosiu maršrutiniu autobusu. Eidami žvalgykitės, atkreipkite dėmesį, kokios gražios, tvarkingos, gėlėse paskendusios mūsų krašto žmonių sodybos ir kokie pastatai jose stovi. Juk dideliame mieste tokių dalykų nematote ir kaimo žmonių gyvenimą mažai pažįstate“, – kalbėjo galiuką kelio mus pavedėjusi geroji mokytoja.

Sutartu laiku Rokėnuose autobusas nepasirodė. Mokytoją Stanislavą pavežė jos sustabdytas pirmas pasitaikęs geras žmogus.

Rokėnuose, kur gimė mažasis Juozukas, sodyba neišliko. Jos vietą žymi paminklinis akmuo ir gražių gėlių darželis. Daug metų šią vietą globojo pati mokytoja. Dabar ją prižiūri Antazavės Juozo Gruodžio vidurinė mokykla.

Klausiausi vaizdingo, paprasto, vaikams suprantamo mokytojos pasakojimo. Galvojau: pedagogas, nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, išlieka juo visą gyvenimą. Sudominti judrius, tik dabartines įtartino ryškumo „žvaigždes“ pripažįstančius vaikus galėjo tik labai gerai juos suprantantis ir sugebantis iki jų lygio nusileisti žmogus.

Savo pasakojimą mokytoja pradėjo nuo kompozitoriaus tėvo, garsaus Rokėnų kaimo muzikanto, dailidės ir staliaus. Negailėjo gerų žodžių ir mažojo Juozuko močiutei, kuri „galėjo kelias paras išbūti nevalgiusi, tačiau būtų neišgyvenusi be dainos“. Bendraudama su vaikais ji ypač pabrėžė tvirtą Juozo Gruodžio gebėjimą negandom ištikus nepalūžti ir didžiulį norą siekti mokslo bei tobulėti. Susirgęs J. Gruodis prarado savo gražų balsą. Supratęs, jog jo tenoro karjera baigta, tobulino pianisto  įgūdžius. Ligai sukausčius sąnarius, su draugu abu ėjo vargonininko pareigas. Pastarasis giedojo, būsimasis kompozitorius vargonavo. Tik supratęs, kad jau pasiekta gyvenime viskas, kas įmanoma, J. Gruodis, po vadovavimo chorams ir orkestrams, pradėjo kompozicijos studijas Maskvos ir Leipcigo konservatorijose.

Dar daug įdomių dalykų papasakojo kompozitoriaus gyvenimo žinovė apie jį patį, jo artimuosius ir kitus Rokėnų kaimo gyventojus. Namo patarė grįžti mišku, kad vaikai pauogautų.  Pati per kemsynus palydėjo iki pamiškės ir nubrido per vasaros išdabintus laukus atgal į stotelę, kur po kokios geros valandos Kauno autobusu parkako į savo namučius.

 

Neatsisakė

 

Zalvio ežerą nuomoja ir prižiūri stipri ir gerai besitvarkanti Antazavės bendruomenė. Ji išvaiko brakonierius ir kasmet ežerą įžuvina. Jame žuvys gerai kimba, todėl meškeriotojui yra ką veikti, be to, ir mano vaikiai įsivažiavo, taigi žuvies pradėjome pagauti vis daugiau. Smulkesnes paleisdavome, kitas pakepdavome arba virdavome žuvienę. Per ekskursiją mokytojos Stanislavos mandagiai pasiteiravau: ar  mėgsta žuvį?.. Paaiškėjo, jog dėl ašakų jų privengia. Tada pagalvojau, jog jeigu mums pavyktų sugauti kokią didesnę, gal muziejaus įkūrėja susigundytų pragauti. Kaip tyčia, vieną rytą užkibo du per kilogramą perkopę lynai. Iš vieno išsivirėme žuvienę, o kitą vaikai nunešė mokytojai. Rytojaus dieną mūsų geradarė atėjo nešina įvairiomis daržovėmis ir geru bryzu naminių lašinukų. Pasakojo, kaip sunkiai jai sekėsi išdoroti lyną, tačiau šiaip taip susitvarkė. Paklausta, gal kitą kartą geriau atnešti išdorotas žuvis, juokavo, jog parvažiuoja už ją jaunesnė kaimynė, taigi žuveles jiedvi susitvarkys. Sakė, katytėms tiks ir smulkesnės. Lašinukus prisakė paspirginti su jos atneštais svogūnų laiškais ir būtinai, kaip daro kaimo žmonės, „užkulti“ sriubą. Liepė, kad vaikai su duonele lašinukų būtinai paragautų, mat - kaimiški, kokių mieste tikrai negausi. Kirto maniškiai tuos lašinukus, net ausytės linko, o sriuba išėjo pasakiška, taigi kitą rytą mūsų lauknešėlyje mokytojai spurdėjo du gyvi lynai ir gera sauja smulkmės katytėms.

Kitą dieną išgirdome ir pusiau anekdotišką nuotykį. Sugrįžusi kaimynė už poros dienų turėjo važiuoti į Vilnių, taigi abi draugės panoro išlaikyti lynus gyvus. Prileido į dubenį vandens ir, kad žuvys išgyventų, pamaitino dribsniais. Aišku, tų dribsnių  lynams nereikėjo, o jie, pradėję rūgti, tik pablogino išgyvenimo sąlygas. Viskas baigėsi tuo, kad pirma vienas lynas, paskui jį ir kitas, kelionės sulaukė šaldymo kameroje. Mes buvome pamaloninti kaimynės daržo gėrybėmis, o iš atneštų mokytojos Stanislavos agrastų išsivirėme skanų kompotą. Tos gerų moteriškių dovanos lydėjo iki pat išvykimo. Mums atpuolė rūpestis teirautis parduotuvėje, kada atveš kokių nors daržovių.  Buvo malonu, jog mūsų sumeškeriotos žuvelės pravertė bendruomenės, kurios nariai moka nario mokestį, garbaus amžiaus moterims, nes joms šviežia žuvis prilygsta vaistui.

 

Pliušinis draugas

 

Kiekvieną kartą, palydėdamos vaikus į kelionę, SOS mamos jiems siūlo su savimi pasiimti kokį nors patį mieliausią žaislą. Dažniausiai tai būna pliušinis padarėlis, prie kurio prisiglaudus maloniau užmiegama. Apie tokių žaislų magišką galią žinau iš nuosavos šeimos patirties. Klodamas patalus matomiausioje vietoje visada padedu nutrintą ir labai seną žaislinį meškiuką. Su juo užaugo mūsų dukra Edita, prie jo galvą glaudė jau šešiolikametė anūkė Skaistė, o dabar pliušinį žaislą nusavino būsima antrokė anūkėlė Gabija. Žaislas daugiau negu paprastas, tačiau ši relikvija turi savyje kažką tokio, kas jį visą laiką išskyrė iš kitų, daug gražesnių konkurentų.

Panašų, tik naujesnį meškutį atsivežė ir mano bendravardis Vaciukas. Žvejojimu vaikas susidomėjo dar lankydamas darželį. Dabar būsimasis ketvirtokas puikiai valdo įvairių tipų meškeres - žuvys gerai kimba. Tačiau atsitiko... Vieną vakarą draugai netyčia jo žaisliuką įplėšė. Tiesiog iširo viena, matyt, nestipriai susiūta siūlė. Tada pirmą kartą pamačiau taip graudžiai dėl mielo žaisliuko verkiantį vaiką. Gulėjo apsikabinęs meškutį, kūkčiojo. Ir joks mano raminimas nepadėjo. Pagailo man vaiko, paglosčiau jo galvą ir, paėmęs jo numylėtinį, pažadėjau, kad ryte, kai jis pabus, meškutis bus sveikas. Pamažu vaikas nurimo, sumigo ir kiti, o aš, susiradęs siūlų ir adatą, ilgai ir kruopščiai susiuvinėjau visas daugiau ar mažiau prairusias vietas. Rytą vaikas pabudo apsikabinęs savo brangenybę - talismanas tikrai buvo „sveikas“.

Stovyklavimo metu pastebėjau, jog Vaciukas gailėjo ne tik savo žaislo. Jis džiaugėsi kiekvienu varliuku, ropojančiu vabalu, vynuogine sraige ir su malonumu paleisdavo jam užkibusias žuvis. Matyt, meilė pliušiniam draugui tikrai turi įtakos gamtos pažinimui ir daro vaiką jautresnį.

 

Malūno griuvėsiai

 

Mūsų buvimas ir meškeriojimas krito į akis daugeliui vietos gyventojų, nes toks būrys vaikų, meškeriojančių įvairiais žūklės įrankiais, sutinkamas retai. Ypač vaikai buvo pamaloninti, kai vienas meškeriotojas paprašė parodyti vietą, kur galima užmesti dugnines meškeres. Jis sakė žinąs, jog maniškiai gerai gaudo ir gali jam patarti.

Prisimeškerioję ežere, susiruošėme į žūklę Zalvės upėje. Mat prie seno malūno užtvankos keli vaikai jau buvo, kai mes prieš trejus metus pirmą kartą atvykome į Antazavę. Pamatęs visų rankose meškeres, pagalvojau: gaila, jeigu jie visi upelyje nesutilps arba nepagaus nė vienos žuvies... Pasirodo, šį kartą aš labai klydau. Vyrai ekstremaliomis sąlygomis, tarp pakrantės šabakštynų ir įvairiausių kliuvinių meistriškai valdė įrankius, surado tinkamas vietas, pagavo paprastųjų aukšlių, kuojų. Konstantinui užkibo gražus imamo dydžio (perkopęs 25 cm) šapalas. Laimingas vaikas parsinešė laimikį, pats išsikepė ir davė paragauti savo draugams.

Vaikai labai norėjo upelyje dar kartą pameškerioti. Tačiau stovyklavimo metas „tirpo“... Antrai išvykai neliko laiko. Dvi savaitės, pilnos įspūdžių, prabėgo kaip viena diena. Nenoriai atsisveikinome su mums prieglobstį suteikusiais Antazavės vaikų globos namais, mums daug gerumo parodžiusia mokytoja Stanislava Kirailyte, vaizdingomis Antazavės krašto apylinkėmis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"