Paieška Gyvas rudenio takas

Gyvas rudenio takas

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Atvertus pirmą rudens kalendoriaus lapą, jame dar gali  nerasti paties rudens – juk viskas, ką matom, ką jaučiam, mūsų mintyse siejama su vasara, su jos prisiminimais.  Dar ilgai stebėsime viską – spalvas, gamtos vaizdus ir savo nuotaikas ir bandysime palyginti: yra taip, kaip vasarą, ar – jau ne kaip vasarą…

Užvertę vasaros kalendorių galime pasakyti, kad šiųmetė vasara buvo kaip reta gera ir turtinga: ją pradėjome be šalnų, turėdami neblogą pavasario kraitį, o vėliau ji visa buvo švelni bei palanki gamtai ir mums. Todėl paukščiai perėjo dideles vadas, žvėrių vaikai gimė sveiki ir augo žvitrūs, o vabzdžių – net vapsvų, išsirito ir gyveno daugiau, nei visada. Maža to, ir mūsų soduose šakos nuo vaisių linksta, o krūmus svarinusių uogų užteko ne tik mums, o ir paukščiams.

Ruduo, kaip ir pavasaris, yra pereinamasis metų laikas. Taigi – jame visai dėsningai ieškome sąsajų su vasara, o po to – su žiema. Antra vertus – tikrojo rudens veido lyg ir nepažįstame: pradžioje, kartais net visą rugsėjį, būna dar vėlyva vasara alsuojantys orai, gi lapkritis vis dažniau būna panašus į žiemą. Jau ne vieną rudenį iki pat Visų Šventų dienos griežia žiogai ir skraido drugiai, pinksi pilkosios pečialindos ir švilpauja varnėnai. Gal tik paukščiai keliautojai žino tikrąjį režimą: iki rugsėjo pradžios mus paliko čiurliai, volungės, beveik visos žalvarnės, daugelis nendrinukių, devynbalsių, lakštingalų. Savo žiemaviečių link nuplasnojo baltieji gandrai.

Rudens artumą skelbia vis labiau trumpėjanti diena – dar ne taip seniai į darbus eidavome saulės nuauksintu taku, šiandien ankstyvieji keliautojai išeina matydami paraudusį dangaus pakraštėlį ir aušrą sutikdami pakeliui. Baigiantis antrajai rugsėjo dekadai diena susilygina su naktimi – rudens lygiadienis yra lyg trumpas blyksnis, po kurio prasideda spartus kelias tamsos link. Per trejetą mėnesių gamta neteks penkių valandų šviesos, o tada… Bet – kam skubinti laiką!

Mūsų santykis su gamta visais metų laikais yra sudėtingas, nes laiko jai pažinti, suprasti ir pajausti turime labai mažai. Dar dažniau gamton skubame tik savo poreikių tenkinti: pailsėti, išsimaudyti, galbūt – pauogauti ar pagrybauti, pasiraškyti riešutų. O kur giesmės, kur gėlės, kur nakties žvaigždės? Kur keliaujantys paukščiai, kalbantys naktyje, kur ryto guolin  pro aušrą sugrįžtantys žvėrys? Viso to nepasiimsi, neparsiveši į namus. Tačiau tai regėjęs ir patyręs tikrai tapsi turtingesnis, nes ant pečių nenešiojamas žinių bagažas vertesnis už bet kokias kitas vertybes. 

Ruduo moko tylos ir rimties. Tai kodėl nuo mūsų šūksmų aidi girios, kodėl mes neleidžiame savo namuose išlikti ramiems žvėrims ir paukščiams. O gal – mes jau kitokie? Gal rudenio gamtos taką išmokome dalintis su tais, kam jis priklauso?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"