Paieška Kai miškininkus moko visi, kas tik netingi

Kai miškininkus moko visi, kas tik netingi

Vytautas RIBIKAUSKAS

 

Internete platinama visuomeninio judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės peticija „Prieš miškų kirtimą vasarą ir paukščių naikinimą“, renkami gyventojų parašai. Peticija bus įteikta LR Prezidentui, LR Seimui ir LR Vyriausybei. Pagrindinis gamtos mylėtojų tikslas – uždrausti miškų kirtimą pavasario–vasaros metu (nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d.), siekiant išvengti miškuose perinčių paukščių naikinimo.

Pasirašyčiau tą peticiją ir aš - ir rankom, ir kojom. Jeigu nežinočiau, kad bandelės, dešrelės, įvairiausi mėsos gaminiai ant krūmų ir medžių neauga, o mediniai baldai, apyvokos rakandai, įvairios statybinės medinės konstrukcijos neišdygsta asfaltuotose miesto aikštėse. Neabejoju, kad visi peticijos autoriai ir tūkstančiai ją pasirašiusiųjų pirmenybę teikia daiktams iš medienos. Elgiasi teisingai, nes įvairių plastikų gamyba yra didelis aplinkos teršimo šaltinis.

Kovotojai už gyvūnų teises skelbia, kad visi gyvi padarai, įskaitant ir žmogų, yra lygūs. Aršiausiai jie puola „begėdiškus, kraujo ištroškusius, žudikus“ medžiotojus. Tačiau patys ramia sąžine restoranuose šveičia elnienos ar stirnienos kepsnius, kažkodėl nenorėdami suprasti, kad tas kepsnys ar dešra yra pagaminta iš lygiateisio su žmogumi gražuolio laukinio elnio ar gyvulių augintojų nuglostyto veršelio.

Gamtoje tarp gyvūnų yra evoliucijos bėgyje nusistovėję santykiai: žolėdžiai ėda augalus (iš jų - ir retuosius), plėšrūnai ryja žolėdžius ir silpnesnius plėšrūnus. Negraužia sąžinė vilko, kad jis surijo grakštuolę stirną. Ir niekas jam negali priekaištauti, keikti jį, kad taip padarė - jis yra vilkas, jam privalu taip elgtis.

O kaip į visą šį gamtoje veikiantį procesą  įsijungti žmogui su ta gyvūnų teisių gynėjų lygybe?

Išrenk žmogų plikai ir paleisk į gamtą – tada jis bus labiau apgailėtinas, labiau neprisitaikęs išlikti už patį žiopliausią jauniklį žvirblį. Tačiau evoliucijoje žmogus įgijo gerai išvystytą smegeninę. Žmogaus „dantys“ tapo nepalyginamai didesni ir aštresni už vilko ar tigro... Todėl lygybės tarp žmogaus ir gyvūnų nėra. Ir būti negali. Tai, žinoma, nereiškia, kad žmogus visagalis ir gali egzistuoti atitrūkęs nuo gamtos. Tai reškia, kad žmogus, žinodamas, kaip jis gali pakeisti aplinką, padaryti ją visiškai netinkamą visoms gyvybės formoms egzistuoti, ūkininkauti privalo protingai. Tačiau, ar tas protingas ūkininkavimas gali būti pasiekiamas vien nepamatuotais draudimais, baudomis ir kitokiomis represinėmis priemonėmis?

Beveik visa žmogaus ūkinė veikla, be kurios jis negali egzistuoti, daro žalą jį supančiai gyvajai gamtai. Žemdirbys, pavasarį įdirbdamas žemę (ypač šlapiose dirvose), įvairiausiais padargais (norėdamas pasėti grūdus, iš kurių bus kepama duona) traiško jau sudėtus pempių kiaušinius. Šienaujant pievas (išauginus galvijus parduotuvėse atsiras dešrų) sunaikinama griežlių, dirvinių vieversių, pievinių kalviukų, kiauliukių, geltonųjų kielių, kurapkų ir daug kitų pievose perinčių paukštelių dėtys ar jaunikliai, žūsta zuikučiai, stirniukai ir t.t. Gyvūnai žūsta eksploatuojant karjerus, užmušami keliuose, nekalbant apie tai, kad dalį gyvosios gamtos (nors visi lygūs) žmogus yra paskelbęs kenkėjais ir naikina įvairiomis labai nehumaniškomis priemonėmis: graužikai nuodijami, vabzdžiai dar masiškiau žudomi insekticidais, o žmogui netinkami augalai, pavadinti piktžolėmis, - herbicidais. Bet ar visą šitą žmogaus veiklą galima uždrausti? Ar galima žemdirbiui įsakyti, kad vasarinius kviečius jis sėtų po rugpjūčio 1 d., kad pievas šienauti pradėtų antroje vasaros pusėje?

Nėra abejonių, kad dalis gyvūnų žūsta ir pavasario–vasaros laikotarpiu kertant miškus. Tačiau, visų pirma, skelbiant peticijas reikėtų atlikti tiriamuosius darbus, apskaičiuoti, kiek ir kokių gyvūnų vidutiniškai žūsta iškertant 1 ha brandaus miško. Gal pavojaus būgnai tratinami visai be reikalo?

Žiniasklaida, gyvūnų teisių puoselėtojai, kaip ir judėjimas „Už gamtą“, „ pasigavo“ tik keletą atvejų, kai privačiuose miškuose buvo sunaikinti juodųjų gandrų lizdai ir vienos žvirblinės pelėdos drevė. Žinoma, gaila ir jų. Tai jau eilinis akmuo į miškų savininkų daržą. Tačiau, jeigu miško savininkas nepaisė įstatymo, draudžiančio mišką kirsti tam tikru atstumu nuo saugomo paukščio lizdo, kas privers savininką klausyti kito įstatymo, draudžiančio mišką kirsti pavasario–vasaros metu. Juk atsiranda ir tokių miško savininkų, kurie mišką iškerta be jokių leidinių, be jokių derinimų. Tad ar problema - tinkamų įstatymų nebuvimas? Ar kas kita, kai piliečiai tų įstatymų nepaiso?

Nenorėčiau eilinį kartą kaltinti privačių miškų savininkus, tačiau gamtosauginių pažeidimų daugiausia įvykdoma jų valdose. Iš dalies, tai ir suprantama: miško savininkų jau labai daug, dauguma jų neturi reikiamo išsilavinimo, nesusipažinę su veiklą miškuose reglamentuojančiais teisės aktais. Daugumos privačių savininkų miško plotai labai maži. Galimi atvejai, kad palikus nenukirstą mišką reikiamu atstumu nuo juodojo gandro lizdo, savininkui iš viso nebelieka kas kirsti. Ir žmogus rizikuoja, dažnai nepiktybiškai, o galvodamas, kad paukštis susikraus lizdą kitur. Naudos siekimas, deja, mūsų visuomenėje dar yra prioritetinis, lyginant su visais kitais jausmais. O kompensacijų už ūkinės veiklos ribojimą saugant gamtą mechanizmas veikia dar toli gražu nepakankamai.

Peticijos kūrėjai labai dažnai mini Europos Sąjungos direktyvas. Pabrėžiama, jog miškininkai jų visiškai nepaiso. Ar taip yra iš tikrųjų? Pavasarį ir vasarą miškai kertami daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Lietuvos valstybiniuose miškuose retųjų paukščių lizdai yra inventorizuoti, aplink juos miškas nebekertamas nustatytais atstumais. Dar daugiau, kiek įmanoma, yra surasti ir paženklinti medžiai su drevėmis, uoksais. Jie taip pat paliekami neiškirsti. Vadinasi, uoksuose perinčių paukščių kiaušinių dėtys ar jaunikliai miško kirtimo metu nežūsta. (Saugomose teritorijose miško kirtimai pavasario–vasaros metu nevykdomi.) Žūsta kažkiek (tiksliai niekas nežino) medžių lajose perinčių  paukščių (gal strazdų, volungių, kikilių ir kt.) kiaušinių dėčių ar jauniklių. Be to, daugelis paukščių prisitaikė prie žmogaus veiklos: beveik visi smulkieji miško giesmininkai puikiausiai jaučiasi miestų, gyvenviečių, sodybų želdiniuose, kur sėkmingai išaugina savo jauniklius. Klasikinis to pavyzdys - juodasis strazdas. Prof. Tado Ivanausko laikais tai buvo baikštus tamsių eglynų ar mišrių eglės-lapuočių miškų slapukas paukštis. Dabar juodieji strazdai peri visuose prie pat žmonių būstų esančiuose želdiniuose, yra nepaprastai jaukūs, o didelė jų dalis netgi nesivargina į šiltesnius kraštus išskristi žiemą. Tad didžiajai miško paukščių daliai tikrai negresia pavojus išnykti dėl miškų kirtimo. Dėl retųjų gyvūnų ir augalų apsaugos yra išskirtos didžiulės vienokios ar kitokios kategorijos saugomos teritorijos, kur miško kirtimai labai ribojami, o atskirais atvejais visai uždrausti.

Grasinama ES baubu. Judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės nariai, ko gero, puikiausiai žino, jog kai kuriose ES šalyse smulkieji giesmininkai masiškai medžiojami (netgi prilipinant klijais prie medžių šakų). Viena, kai nedidelis paukščių skaičius (kiaušinių ar jauniklių) pražudomas būtinos ūkinės veiklos metu. Kas kita, kai tie paukščiai masiškai žudomi dėl pramogos.

Valstybiniai miškininkai ES įpareigojimais vadovaujasi. Siekiant, kad taip elgtųsi ir miškų savininkai, peticijos kūrėjams, būtent, reikia labiau akcentuoti peticijos etinę–moralinę dalį.

Gamtosauginių įstatymų pakanka, tačiau juos reikia vykdyti. Kita vertus, nėra normalu, kai žurnalistai, rašytojai, gydytojai ir  įvairių kitų profesijų gamtos mylėtojai bei medienos perdirbėjai manosi geriau išmaną, kaip šeimininkauti miškuose, nei miškininkai, turintys tam reikiamą išsilavinimą bei darbo patirtį. Gamtos gerbėjai šaukia ir koneveikia miškininkus, kad baigiami išguldyti visi Lietuvos miškai. Pramoninkai gi tvirtina, kad kertama per mažai. Kaip elgtis miškininkams? Gal tik ramiai išklausyti abiejų pusių ir taip pat ramiai dirbti savo darbą. Na, kiek turime galimybių, reikia aiškinti visuomenei apie savo prasmingą veiklą Lietuvos miškų labui. O gamtos gerbėjai galėtų aktyviau raginti piliečius laikytis esamų gamtosaugos įstatymų, propaguoti įvairias priemones, galinčias sumažinti gyvūnų žūtį įvairios žmogaus ūkinės veiklos metu. Draudimų ir baudimų Lietuvoje jau daugiau negu pakankama.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"