Paieška Kelios spalvos spalvingojo Petro Dabrišiaus portretui.

Žvėrinčiaus žvitruolio žegnavonės...

Kelios spalvos spalvingojo Petro Dabrišiaus portretui.

Augustas UKTVERIS

 

Važiuojant nuo Telšių Šiaulių link, kairėje kelio pusėje galima išvysti iš medžio išdrožtą rodyklę „Žvėrinčius“. Daugeliui jau ir nebereikia pasakoti, kur galėtų nuvesti toji rodyklė. Žinoma, pas patį poną Petrą. Žinoma, ponas Petras gal tik nusišypsotų, ponu vadinamas, nes Žvėrinčiuje ponai ar nebūsią šernė Jadzė, rudasis lokys Timofejus, vilkai, lūšiai ir visi kiti gyviai, nepamirštant ir ožkų. Jos, būdamos be jokio pavadžio, tikrai į ponias taikosi, nepriklausomybę nuo visa ko skelbia. Tatai pajutome mes - gausus žurnalistų, rašančių (ir kalbančių – radijuje, TV) aplinkosaugos tematika, ir priklausančių klubui A (labai paslaptingas klubas!..), margasis būrys.

Apie ponus ir ponias užsiminiau ne šiaip jau užsimanęs niekus taukšti, o įsiklausydamas į Pono Petro atsidusimą: yra toks bandymas neįvardinti gyvų padarų kaip kokiame zoologijos sode, o gyvenimą artinti prie realiosios gyvenamosios aplinkos, kurią gyvūnai turi laisvėje.

 

Timofejui gal reikėtų į Seimą?..

 

Gražus tas Petro atsidusimas buvo tol, kol pamatėme Žvėrinčiuje įkurdintą naujakurį – meškiną Timofejų, kursai gyveno Vilniaus rajone, prie garsaus paukštyno. Niamniojo tenai vištaites, tačiau paėjęs garsas apie paukščių gripą visokiausiuose užsieniuose, o ir įstatymo, kuris draudžia panašius gyvūnus laikyti kokios reklamos siekiui, raidės išgujo Timofėjų iš ramiosios vietelės.

„Reikia Timofejui didelės erdvės, dabar mažame narve uždarytas... Kenčia... Tačiau lėšų tai didelei erdvei padaryti stokojame...“, - pasakojo Petras Dabrišius, visiems sustojus prie meškino narvo.

Vargsta meškinas. Kai kas pasakytų net apie Telšių miškų urėdiją, užsivertusią ant savo kupros tą Žvėrinčių: neturėjo boba vargo, įsigijo Timofejų...

Tačiau Petras viską regi ir pro liaudiškojo humoro prizmę, tuoj pasakoja apie tai, jog turėjo Timofejui seną simpatiją. Tačiau ji pasirodė pernelyg sena – nebesikalbėjo... Pabėgo nuo kavalieriaus į narvo aukštybes, tik riaumoti Timofejui liko...

Kažkas pasiteirauja: gal suėsti buvo sumanęs savo senąją simpatiją? Petras paaiškina, jog Timofejaus 80 proc. maisto yra augalinis, tačiau vis tiek sveria apie 500 kg. Lašišų neėdąs, o medų mėgstantis...

„Jei kas Žvėrinčiuje namą Timofejui pastatys, gyvens čia žvėris iki senatvės, o jei ne – važiuos, turbūt, į Seimą... Ten juk tokie ir įsikuria...“, - šypso Petras Dabrišius.

 

Bronislovas Banys: „Žvėrinčiui kasmet – geras visureigis...“

 

Atvirai kalbant, Petras Dabrišius yra ne koks žvėrių vadas, o Ubiškės girininkijos eigulys. Miškininkas. Tad geriausia, jei žodį tartų ir patsai VĮ „Telšių miškų urėdija“ urėdas Bronislovas Banys. Jis dėstė šitaip:  

„Petro Dabrišiaus eiguva yra daugelio žmonių lankoma. Savita eiguva, kuri vadinama Žvėrinčiumi. Tačiau darbo, patikėkite, Žvėrinčiuje yra tikrai ne mažiau nei eiguvoje, kurios dydis – 1500 ha. Yra daug savitų gyventojų, kuriais nuolat reikia rūpintis“.

Bronislovas Banys dėl visa ko „apkaltino“ ne ką kitą, o filmų apie gamtą kūrėją Vytautą Jankevičių. Jis, kaip pats tikriausias žemaitėlis, kalbėjęs atsibeldęs iš Vilniaus šitaip: Petras Abukevičius filmavo vilkus, o čia vilkų dar nėra... Kokie čia miškininkai būsiantys...

„Atsivežėme vilkę... Nors vilkus globoti kai kurie ūkininkai tikrai nenori... Mums svarbu, kad Žvėrinčiuje, kaipo edukacinėje vietoje, erdviuose aptvaruose laisvai gyventų Lietuvos miškų žvėrys. Gyventų ne zoologijos sode, o artimomis natūralaus gyvenimo miške sąlygomis.

Dabar jau daug kuo mes patys nepatenkinti, nes lankytojų atsiranda daug, o tobulėti taip pat reikia. Ypač pateikiant išbaigtą informaciją, kuri reikalinga gyvosios gamtos informaciniam centrui, trumpai vadinamam Žvėrinčiumi“, - pasakojo Bronislovas Banys.

Jis priminė, jog yra toks Lietuvos įsipareigojimas Europos Sąjungai: išsaugoti ir dauginti lūšis.

„Mums trūksta pataičių. Liepai baigiantis trys jaunosios atvyks (bus užsienietės - iš Helsinkio ir Rygos zoologijos sodų). Kitais metais prieauglį gal paleisime ir į miškus.

Siekiame veisti ir didįjį apuoką, kuris galėtų paplisti, išeiti į laisvę.

Visam tam – tik urėdijos finansinė kišenė (kasmet išeitų didelis geras džipas).

Tačiau Petras Dabrišius, ko gero, yra geresnis pasakotojas už mane, tad laikas ir jam suteikti žodį...“ – pernelyg nesimėgavo oratoriaus teisėmis Bronislovas Banys, siekiantis, jog visi geriau suvoktų spalvingąjį Petrą.

 

Viešnia iš Estijos

 

Tačiau Petras savo plunksnomis pernelyg nesidžiaugė, o buvo tikras džentelmenas – suskubo pristatyti tądien Žvėrinčiuje viešinčią svečią iš Estijos Valeriją Ranik, kelių knygų apie gamtą autorę. Ji pasigyrė, jog jau treti metai (kasmet – po kelis kartus) atvažiuoja į Žvėrinčių, nes labai gerbianti lūšis. Labai gerbianti ir Petrą Dabrišių.

„Mane labai domina lūšių santykiai jų bendruomenėje. Labai saviti, įdomūs. Lūšis tyrinėjau ir Suomijoje, ir Latvijoje, o štai dabar – Lietuvoje. Savitas gyvūnas – lūšis... Rašau savo knygas vaikams, knyga turi būti kaip vadovėlis“, – kalbėjo viešnia iš Estijos Valerija Ranik, teigusi, jog jos knygose esminė ir sisteminta informacija – iš interneto. Be abejo, ne be autorės pastabų iš lūšių stebėjimo įvairiose vietose.

Literatūrologė, filologijos magistrė (o kartu – ir filosofė) Valerija sakė, jog tiesiog atsivijo iš Estijos išvežtuosius žvėris, apsidžiaugė, jog jie pateko pas Petrą Dabrišių.

„Visą informaciją apie lūšis skaitau ir iš šių žvėrių elgesio – kiekvienas žvėries judesys yra kažką sakantis. Tik žmonės tos kalbos visai nesuvokia, nors žvėrys žmones, jų elgesį, manau, skaito kur kas raiškiau...“ – pasakojo Valerija.

Du aukštosios mokyklos diplomus turinti pašnekovė atsiduso, jog zoologe jau netaps, tad geriausias universitetas dabar būsiąs stebėti iš arti žvėris. Kad ir Žvėrinčiuje. Įvairiausiu paros metu, nebebijant žvėrių, tarsi tampant jų bendruomenės nariu.

Su Valerija tądien į Žvėrinčių buvo atvykusi ir antrakursė studentė Jana, Talino universitete studijuojanti gamtos mokslus. Jana teigė, jog visa aplinka Žvėrinčiuje yra tiesiog užburianti, tatai esą susieta ir su Petro Dabrišiaus pasiaukojimu savo globotiniams.

 

... ir žynio magija?

 

Tuo metu patsai Petras Dabrišius pasidabino iš Tuvos atvykusios šamanės rūbais, galva pasidabino kauke su kurtinio plunksnomis, atliko ugnies pagerbimo ritualą. Tai užtruko gal apie 10 minučių, tačiau netrukome suvokti: Žvėrinčiaus šeimininkas lenkiasi tiek žvėries, tiek žmogaus dvasiai. Prigimtinės religijos reliktams, kuriuos nūnai religijos norėtų stumtelėti į šoną – mūsų reikalas skaidresnis... Įsiklausėme į savotišką šokio, kalbančiojo būgno, elgsenos prie degančios ugnies punktyrinę šnektą... Kol Petras lenkėsi trims akmenims, išdėliotiems aplink laužą: ateičiai, dabarčiai, praeičiai...

... Po ritualo Petras kalbėjo kasdieniškai ir gaspadoriškai: būgnui naudojamas šermukšnio lankas ir nevedusios (vaikelių neturėjusios) ožkos oda; šiandien krito laužo ugnis, o tai rodytų, jog visi čia susirinkę žmonės yra ganėtinai skirtingi; ritualui (laužui) reikėtų paimti medieną iš to medžio, į kurį trenkė perkūnas...

„Žmonių klausiu: einate į bažnyčią, o ar Dievą ten matote? Ne – atsako. Taip yra ir gamtoje, kurioje nevalia degtinėlę gerti. Gamta, miškas – taipogi Dievo buveinė. Gerai, kad iki Žvėrinčiaus degtinės melioravimui retas teatvažiuoja... Tiesa, buvo čia atsibeldęs ganėtinai priliuobusiųjų būrelis, numetė vienas Timofejui kepurę. Meška greitai ją sudraskė, skutus išmetė. Juos susėmė kitas draugelis, nunešė tolėliau buvusiai žmonai su žinia: jūsų vyrą meška sudraskė... Gerai, kad pavyko tą moteriškę atgaivinti... Tad gamtoje tikrai nereikia juokauti... “ – savitai ir su humoro doze pasakojo Žvėrinčiaus vadovas. O po to dar ir pasakojo istoriją apie vilkų šeimą, kurioje patinas atsistojo priešais atvažiuojančius medžiotojus, sąmoningai leidosi nušaunamas, kad išgyventų vilkė su vilkiukais.

Atsidūsta Petras: „Kirgizijoje šaudžiau vilkus, nes jie kalnuose gyvenančius jakus išpjauna. Buvau toks žmogus: samdomas medžiotojas. Sunkus tai darbas. Ir jausmas prastas vilką nušovus. Pats gali jų auka patapti. Nemėgstu medžiotojų, kuriems patinka žudyti, kurie skaičiuoja, kiek yra nužudę...

... Nusimetęs gamtos mago rūbą Petras kalbėjo ir kalbėjo. Ir reikėjo susivokti, kur jis esąs rimtuolis, kur – jau ir šposininkas. („Jūs klausiate: kada atidaromos durys į pastatą, ant kurio užrašyta „Pramogų centras“? Žinoma, tik naktimis, kokios čia pramogos saulei šviečiant, gamtoje!..“)

... Atsisveikinome su Petru Dabrišiumi prie narvo.

„Čia beždžionė gyvena kartu su katinu, kurį labai myli, nes negali gyventi vienatvėje. Anksčiau gyveno su vietnamietiškąja kiaulaite, labai ją blusinėjo, kol kiaulaitę infarktas ištiko. Gal labai jau toji nusipenėjo, nes vis ant grūdų krūvos miegodavo, o čia dar beždžionė miegoti neleidžia...“ – vis už žurnalistus šaunesnis buvo Petras Dabrišius.

Tarsi grakščiai žegnojosi tarp žvėrių išsijotaisiais žodžiais, kada niekam nelieka abejonių dėl gamtos sakralumo.

 

Žvėrinčius: tik faktai, tik skaičiai...

 

1996 metais buvusioje Eigirdžių girininkijoje (dabar – Ubiškės girininkijos – girininkas Petras Rudnickis - Kiršių miškas) aptveriama 14,7 ha miško danieliams auginti, kuriuos paskui būtų galima paleisti į laisvę. Į aptvarą žiemą paleisti 2 patinai ir dvi patelės. Po poros metų aptvare apgyvendinti 3 šernai (dabar čia yra ir muflonų).

*  *  *

2002 metais iš Kėdainių rajone gyvenančio medžiotojo nupirkta jauna vilkė, kuri vėliau Kauno zoologijos sode buvo suporuota su vilku Šarchanu. Netrukus sulaukta penkių vilkiukų. Vilkams skirtas 2,4 ha aptvaras miške.

*  *  *

Lankytojams malonu išvysti ir lūšis. Šie žvėrys atkeliavo iš Estijos – Telšių miškininkai atsivežė 3 patinus ir 1 patelę, kuri netrukus atsivedė 3 lūšiukus.

*  *  *

Žvėrių gyvenimą lankytojai gali stebėti iš dviejų apžvalgos bokštelių, pavėsinės.

Žvėrinčiuje esama ir žaidimų aikštelės vaikams, o originalus informacinis stendas supažindina su Lietuvos žvėrimis ir paukščiais.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"