Paieška Vasarinės grėsmės

Vasarinės grėsmės  

 

Praėjusią vasarą poilsis Viduržemio jūros kurortuose buvo temdomas gaisraviečių dūmų, besidriekusių nuo Portugalijos iki Graikijos. Šiemet gaisrai yra anaiptol ne vienintelė grėsmė, galinti tykoti turistų.

 

Dūmuose

 

Praėjusios vasaros rugpjūtis Europos Viduržemio jūros kurortuose poilsiavusiems žmonėms buvo virtęs pačiu tikriausiu košmaru. Didžiulė kaitra ir sausra buvo sukėlusi masinius miškų gaisrus itin didelėse teritorijose – nuo Portugalijos iki Balkanų ir Graikijos. Pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje gaisrų nebuvo, bet ne todėl, kad ten nevyrautų sausra, o todėl, kad Šiaurės Afrikos dykumose tiesiog nėra kam degti.  

Ypač nukentėjo Graikija, kur gaisrai pripažinti pačiais stipriausiais per pastaruosius 150 metų. Gaisrų plotas siekė 2700 kv. km., aukomis tapo 80 žmonių, tik per stebuklą pavyko išsaugoti senovės Olimpijos archeologijos paminklus. Nukentėjo ir kitos šalys. O juk 2007–ųjų gaisrai nebuvo kažin kokie išskirtiniai. Prieš dvejus metus iki to liepsnojo miškai Portugalijoje, Ispanijoje ir Prancūzijos pietuose, ir tada specialistai taip pat kalbėjo apie tai, kad tai pats stambiausias gamtinis kataklizmas per pastaruosius keletą dešimtmečių.

 

Be vandens

 

Beje, gaisrai – ne vienintelė problema, kylanti kurortuose ryšium su globaliniais klimato pokyčiais. Kurortuose gali stigti vandens, ir ne tik gaisrams gesinti, bet ir banaliems buitiniams poreikiams. Kaip ten bebūtų, praėjusi žiema, kai Europos pietuose kritulių iškrito mažiau normos ir gėlo vandens saugyklose, aprūpinančiuose ir kurortus, buvo sukaupta labai mažai, verčia imtis būtent tokių prognozių.

Jau balandžio pradžioje Kipro laikraščiai rašė, jog šalyje kilo aštri krizė, kurią sukėlė vandens stygius. Krizė palietė netgi aukščiausios klasės viešbučius. Į daugelį jų vanduo tiekiamas tokiu pat grafiku, kaip ir gyventojams rajono, kuriame jie įsikūrę, t.y. tik 48 valandas per savaitę.

Situacija privertė Kipro žemės ūkio ir gamtinių resursų ministrą sukviesti skubų pasitarimą su viešbučių ir turistinių firmų asociacijos atstovais. Vienas iš siūlomų būdų padėčiai pagerinti yra vandens gėlinimo įrenginių statyba ir vandens importas iš Graikijos ir Libano. Bet gėlinimo stotims pastatyti reikės mažų mažiausiai penkių mėnesių, o dėl importo paaiškėjo, jog Kipre nesama infrastruktūros, reikalingos vandens perpumpavimui iš tankerių Limasolo uoste į veikiančias vandens saugyklas.

Ši problema itin aktuali ne vienam Kiprui. Neseniai „Euronews“ telekanalas pranešė, jog identiškų problemų atsirado ir Ispanijos šiaurėje, populiarių kurortų rajone netoli Barselonos.

O pasak ataskaitos, kurią neseniai pateikė „Deutshe Bank“ tyrimo skyrius, viena iš šalių, kurioms gresia didžiausias vandens trūkumas artimiausiais metais, yra Malta. Tokiu būdu problema faktiškai apima visą Viduržemio jūros regioną – nuo vakarų iki rytų.

Apie problemas su vandens tiekimu pernai prabilta netgi Turkijoje – šalyje, anksčiau įvardijamoje kaip viena iš pačių sėkmingiausių šiuo požiūriu. O Šventojoje žemėje jau seniai įprastu reiškiniu tapo eilės pasisemti vandens iš Jordano upės religinių švenčių dienomis: upė per pastaruosius metus tiesiog katastrofiškai nuseko.

Apie tai, kad gėlo vandens stygiaus problema išėjo į pirmąjį globalinės politikos planą, rašoma seniai. Tačiau iki pastarojo meto turistų pamėgtos šalys stengėsi apsaugoti savo kurortus nuo šios bėdos. Deja, pasirodo, tai negali ilgiau tęstis: jau 2020 metais problema įgaus visuotinį pobūdį.

 

Po vandeniu

 

Paradoksas: tuo pačiu metu, kai vieni regionai jaučia didelį vandens stygių, kituose jo esama pernelyg daug. Tų pačių 2007–ųjų vasarą anksčiau neregėti štormai ir uraganai buvo užgriuvę Vakarų ir Centrinės Europos šalis. Pirmasis smūgis teko Didžiajai Britanijai, kur stiprūs škvalai griovė elektros linijas, upės ištvino iš krantų, o centrinėse grafystėse buvo užtvindyti ištisi miestai. Uraganai ir liūtys su po to sekusiais potvyniais buvo apėmę ir Olandiją, Vokietiją, Austriją, Čekiją, Lenkiją, Vengriją, Šiaurės Italiją.

2008 metai jau daug kuo pakartoja praėjusiuosius. Kol Europa kentėjo nuo kritulių stygiaus ir šilumos pertekliaus, kai kuriuose Azijos regionuose žiema pasirodė esanti rekordiškai šalta. Užtenka pasakyti, jog Jungtiniuose Arabų Emyratuose praėjusią žiemą galima buvo lipdyti sniego senius.

O šių metų balandžio pradžioje galingos sniego pūgos buvo užklupusios Prancūzijos šiaurę ir apėmusios jos kaimynines šalis. Sniego dangos aukštis kai kuriuose departamentuose siekė 20–30 cm. Dėl sniego ir plikledžio buvo paralyžiuotas autotransporto eismas net 14–oje Prancūzijos šiaurės rytinės dalies apygardų.

 

Šilumoje

 

Sudarinėti oro prognozes, kaip visi žinome, nedėkingas dalykas. Tačiau pernai apie anomalios kaitros ir sausros galimybes buvo prabilta jau balandį. Šių metų prognozės atrodo šiek tiek optimistiškesnės. Vadovaujantis Didžiosios Britanijos meteorologinių tarnybų duomenimis, tokių masinių kataklizmų nenumatoma: temperatūra Europoje bus aukštesnė už vidutinę, bet daugiau už normą iškris ir kritulių (tiesa, tik šiaurės vakarinėje žemyno dalyje).

Beje, net jei šiemet Europai pasiseks, ilgalaikės perspektyvos kur kas mažiau džiugina. Balandžio mėnesį Pasaulinis gamtos fondas (WWF) perspėjo, jog dėl globalinio klimato pokyčių miškų gaisrai, panašūs į tuos, kurie pernai siautėjo Graikijoje, gali tapti įprastiniu reiškiniu. Mokslininkų nuomone, gaisrai dar labiau išplis, dažniau kartosis ir ilgiau užtruks.

Kaip bebūtų liūdna, labiausiai gaisrų pažeidžiamiausiomis vietomis tampa patraukliausios gyvenimo sąlygų prasme vietovės. Pirmiausia tai – subtropinių zonų miškai, kur drėgmės trūkumas ir pakilusi temperatūra sukelia didelę užsiliepsnojimo riziką. „Gaisrai aplenkia regionus, esančius nepalankiose gamtinėse sąlygose, pavyzdžiui, dykumas, tundrą ir tropinius miškus“, - sako mokslininkas Maksas Moricas iš Kalifornijos Berklio universiteto. – Bet esama prognozių, jog gaisrai gali kilti ir dykumose bei apimti tropinius miškus, jeigu šie miškai taps sausesni“.

 

Po šūviais

 

Šiaurės Afrikos šalyse, kur kritulių dar mažiau negu Europoje ir Vakarų Azijoje, kurortų aprūpinimo gėlu vandeniu problema yra ne tokia aštri: mat ten turizmo pramonės infrastruktūra jau nuo pat pradžių buvo orientuota į importuojamo ar nugėlinto vandens vartojimą. Tad nuo gamtinių kataklizmų kenčia mažiau.

Tačiau šių šalių pavyzdys rodo, jog gamtiniai ir technologiniai kataklizmai yra anaiptol ne vieninteliai ir, galbūt, ne patys didžiausi turistus tykantys nemalonumai. Tokios populiarios turistinės šalys, kaip Egiptas, Marokas, Turkija ir Alžyras, periodiškai tampa garsių teroristinių aktų, kuriuose nukenčia ir atvykėliai, arena.

Užtenka prisiminti turistų sušaudymą Egipto Luksoro mieste, sprogimus Sinajaus pusiasalio viešbučiuose, Turkijos kurortuose, kuomet nemažai žmonių žuvo ir buvo sužeista... Alžyre, šalyje, kuri tampa vis populiaresnė tarp turistų, valdžia štai jau daugiau kaip 15 metų nesėkmingai kovoja prieš teroristus iš radikalių islamo grupuočių. 1990–ųjų pabaigoje atrodė, jog kovoje prieš teroristus pasiekta pergalė, tačiau pastaraisiais metais jų išpuolių vėl ėmė gausėti. Iš viso per 15 konflikto metų Alžyre žuvo per 200 tūkst. žmonių.

 

Be portje

 

Šiame fone visiškomis smukmenomis atrodo tokie nemalonumai, kaip, pavyzdžiui, įvairių parazitų pagausėjimas ar smarkus mikroorganizmų dauginimasis. Visa tai yra klimato atšilimo padarinys.

Pavyzdžiui, 2006–aisiais Italijos vyriausybė perspėjo, kad turistai nesimaudytų Genujos regiono vandens telkiniuose tuo laikotarpiu, kai ten žydi nuodingi dumbliai Ostreopsis ovata, prisilietimas prie kurių gali sukelti dusulį ir odos suerzinimą.

Beje, vieno iš kurortinių miestų meras tada apkaltino vyriausybę tuo, kad ši savo kalbomis didinanti pavojaus mastą ir šitaip suduodanti smūgį turizmo verslui. Jis asmeniškai bandė įtikinti poilsiautojus, jog vanduo esąs absoliučiai švarus, tačiau turistai jo neklausė ir tąsyk į vandenį nelindo.

O turkų laikraščiai neseniai paskelbė, jog šiame sezone daugelis viešbučių susidūrė su visai netikėta problema – kadrų stygiumi. Turistų srautas į Turkiją nepaliaujamai auga, o kvalifikuotų žmonių katastrofiškai trūksta. Pasak Stambulo laikraščio „Turkish Daily News“, personalo deficitas pasiekė 50 tūkst. žmonių. Viešbučiai atkakliai kovoja dėl kadrų, viliodami vienas iš kito gerus darbuotojus. Kaip pareiškė viešbučių tinklo „Robinson Club“ vadybininkas Machmudas Varas, „portje, kurį mes atleidome, kito viešbučio buvo priimtas vadybininko pareigoms“.

 

Su turizmo operatoriumi

 

Beje, mūsų turistų, atrodo, nebaugina nei gamtiniai, nei antropogeniniai kataklizmai. Praėjusiųjų metų vasarą, gaisrų įsiplieskimo įkarštyje, mūsų turistinių firmų atstovai vienu balsu tikino, jog ugnis liepsnoja toli nuo kurortų ir turistų gyvybei niekas negresia. Panašios nuotaikos dominuoja ir šiemet: girdi, mus baugina, o mums visai nebaisu.

Mūsų turizmo operatorių požiūris, deja, smarkiai skiriasi nuo jų kolegų požiūrio Vakarų Europoje. Po teroristinių aktų Luksore turistai iš daugelio ES šalių dvejus metus praktiškai nevyko į Egiptą, o turistinės firmos ne tik grąžindavo pinigus už neišnaudotus kelialapius, bet ir pačios atkalbinėdavo keliautojus nuo važiavimo į šį nesaugų regioną. Tuo tarpu ne vienas mūsų turų operatorius, atvirkščiai, bandė panaudoti teraktus (o po jų - paklausos smukimą) kaip reklamos elementą: buvo kalbama tik apie tai, kaip atpigo į šį regioną kelionės.

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"