Paieška Krasausiškių ežerėliui paviliojus...

Krasausiškių ežerėliui paviliojus...

Ir meilė gimtinei, ir žuvininkystės rūpesčiai

Vacys PAULAUSKAS

 

Vandens gyvūnų pasaulis įdomus, paslaptingas - ne kiekvienam žmogui lemta į jį prasiskverbti. Labiausiai pastebimos žuvys. Jos teikia didžiulį džiaugsmą meškeriotojams ir, maistingumu beveik prilygdamos mėsai, paįvairina žmonių maistą. Žuvininkystės problemas patikėta spręsti specialistams, tačiau šis darbas neįmanomas be žvejų ir visuomenės paramos. Prie žuvų išteklių apsaugos ir kitokių darbų gali būti naudingas tiek prakutęs meškeriotojas, tiek kiekvienas gamtai neabejingas žmogus.

 

Paakino kaimynai

 

Taip jau nutiko: kiekvieną vasarą kelias dienas man su žmona pavyksta svečiuotis Prienų rajone netoli Stakliškių esančiame Krasausiškių kaime pas Onutę ir Albiną Šaulinskus. Meškeriotojui čia tikras „rojus“, nes greta sodybos telkšo žuvingas ežerėlis, kurį jau ganėtinai gerai pažįstu ir visada sėkmingai pažuvauju.

Onutė pedagogė. Mokslo metams prasidėjus ji priversta palikti ūkelį Albino globai ir gyvena Birštone. Tačiau, atitokusi nuo darbo, skuba gimtinėn, kur tvyro ramybė, kur nuo mažens kvepia ežeras.

Žinia, jog Onutė išsinuomojo Krasausiškių ežerėlį, tiksliau, tapo žvejybos ploto naudotoja, man buvo netikėta. „Nei ji, nei Albinas meškerės neima į rankas, tai kam gi jiems tas papildomas rūpestis“, - pasidomėjau aš.

„Nuo senų laikų šis ežerėlis buvo viso mūsų kaimo turtas ir labai norėjosi šį vandens telkinuką išsaugoti. Paskelbus nuomos konkursą, žmonės sunerimo. Išsigando, jog svetimi „berniukai“ nusiaubs ežerėlį, įves savo tvarką ir suvaržys vietinių teises. Pradžioje norėta visiems bendrai imtis ežero globos. Paaiškėjus, jog leidimas naudoti žvejybos plotą išduodamas tik juridiniam ar fiziniam asmeniui, paprašė manęs imtis šio darbo. Sakė: esi mokytoja, Birštono savivaldybės tarybos narė, mokėsi reikalus tvarkyti; o kai kaime nebūsi, pavaduos Albinas, juk visą amžių kolūkyje brigadininku dirbo, taigi, atvykėliui išduoti meškeriojimui leidimą jam vienas juokas. Tad pasitarus paklausiau kaimynų ir sutikau, nes šis ežerėlis man labai mielas ir brangus.“

 

Apsauga – bendras rūpestis

 

Brangų ir mielą daiktą privalu saugoti. Tai - atsakingas darbas. Kaip sekasi globoti šį gražų vandens telkinį?

„Anksčiau visko pasitaikydavo. Dabar apsaugos problemų kaip ir nėra. Ežeriukas kompaktiškas, vos 2,8 ha. Iš ant kalniuko esančių aplinkinių sodybų viskas matosi kaip ant delno, todėl dieną brakonieriauti neįmanoma. Jame niekas nestato tinklų, neišbado neršiančių lydekų, neišmuša žuvų elektra. Naktimis čia irgi ramu. Atvažiuoti prie ežero nepastebėtiems galimybė maža, nes visi kaimo gyventojai suinteresuoti ežero apsauga ir jo priežiūra. Jie myli savo ežerą ir mėgsta jame maudytis.  Karštomis vasaros dienomis keliose maudyklėse, kur kaimynų supilta ne viena mašina žvyro ir įrengti lieptai, pliuškenasi vietiniai ir atvykėliai. Vietos užtenka visiems. Naktimis triukšmaujantis jaunimas mūsų ežerą lenkia, matyt, jiems jis mažai patrauklus. Liūdna, kad kaime vis mažiau savojo jaunimo. Gyventojai sensta, sodybos tuštėja. Iš penkiolikos jų trečdalis jau tuščios, arba į jas atvažiuojama tik epizodiškai, o taip norėtųsi, kad Krasausiškės prisikeltų naujam gyvenimui.“

 

Leidimai meškeriotojams

 

Ežeras žuvingas. Jame labai gerai kimba nemažos kuojos, lynai, žuvų mailių vaikosi ešeriai, plėšikauja lydekos, yra karosų ir raudžių. Tokiame ežere meškeriotojui nuobodžiauti nėra kada, todėl domiuosi: ar sunku neimančiam į rankas meškerės žmogui patenkinti žūklautojų poreikius?

„Norint viskas įmanoma, - sako Onutė. - Teko išstudijuoti Mėgėjiškos žūklės taisykles, kitus teisinius aktus ir pradėti platinti atvykstantiems meškeriotojams leidimus. Kaimo žmonės, visi jų giminaičiai ir svečiai meškerioja nemokamai. Leidimų nereikia pensininkams ir iki 16 metų amžiaus vaikams. Kitiems vienkartinis leidimas, galiojantis visą parą, kainuoja 2 litus, mėnesiui – 6, o metams 22. Dauguma meškeriotojų atvyksta iš Alytaus, Prienų ir Stakliškių. Tarp jų yra nuolatinių, kurie važiuodami pro sodybą stabteli leidimo, o jeigu pastebiu prie ežero nematytą mašiną ar žmones, tai einu pasižiūrėti ir aptarnauju vietoje. Paprastai mandagiai pakalbinti žmonės noriai įsigyja leidimą ir skuba prie savo meškerių. Tik vieną kartą teko išklausyti dviejų vyrų burnojimą ir priekaištus, jog esu lupikautoja ir ramybės drumstėja. Meškeriotojais jų nevadinu, nes pabendravusi supratau: turima meškerė, nors ir kokia brangi ji būtų, nemačiusiam Mėgėjiškos žūklės taisyklių ir kultūros stokojančiam žmogui neduoda teisės vadintis šiuo vardu.

Žiemą, meškeriojant nuo ledo, leidimų neplatinu ir džiaugiuosi kiekviena naujai atsiradusia ekete. Tegul žmonės žuvauja, svarbu tik, kad nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. nestatytų skritulių ir vėliavėlių, t.y. kaip nurodo Mėgėjiškos žūklės taisyklės, nenaudotų masalui žuvelių ir leistų lydekoms subrandinti ikrus. Iškilus neaiškumams skambinu aplinkos apsaugos inspektoriui Laimonui Katiliui. Jis visada labai geranoriškai konsultuoja ir padeda.“

Nepaisant to, jog informacinės lentos prie ežero įrengtos matomiausiose vietose, „nepamatančių“ žvejų pasitaiko. Tuo aš įsitikinau visiškai atsitiktinai.

 

Nevykęs melas

 

Popietę, atlėgus karščiui, pasiėmiau plūdinukę ir patraukiau vieno liepto link, kur ryte sėkmingai gaudžiau kuojas. Ogi žiūriu, būsiu pavėlavęs. Šalikelėje stovi mašina, o prie liepto visa kompanija meškeriotojų. Pasisveikinau, paklausiau, kaip sekasi, ir pasakiau, jog ryte gerai kibo kuojos. „O lynų ar pagavai“, - paklausė vienas energingai kibire maišydamas pašarą. Sakau: „Nepasitaikė, be to, vietiniai minėjo, jog po neršto jie čia blogai kimba“. „Netiesa, - užprotestavo šis, - vos prieš kelias dienas lyną pagavau anoje įlankoje, kol nebuvo sužėlusios vandenžolės, jie puikiai kibo ežero gale, dabar pabandysime čia, atviresnėje vietoje, kur augalų mažiau“. Dažnai meškeriotojai vadinami melagiais ir pagyrūnais, tačiau prieš mane buvo vyrai su puikiai sukomplektuotais žūklės įrankiais, teisingai ruošė brangų firminį jauką, tad abejoti jų gebėjimu suvilioti lyną nebuvo jokio pagrindo. Pagyriau vyrų ketinimus ir nuėjau ant kito liepto.

Sugrįžęs užkąsti papasakojau apie atvykėlius ir pasakiau mašinos numerį. Galvojau, kad tai bus žvejai, metams įsigiję leidimus, arba kitaip kaime žinomi žmonės. Tačiau Onutei kilo įtarimas. Ji, pasiėmusi visus dokumentus, išėjo žvejų pakalbinti. Iš jos ir sužinojome, jog vyrukai prie ežero atvyko „pirmą kartą“, dviejų litų jiems tikrai negaila, tačiau nepastebėję informacinės lentos, nežino, jog leidimas reikalingas. Taigi... Tokios tokelės... Ir kas gali paneigti, kad meškeriotojai nemeluoja.

 

Duotas iš viršaus

 

Ežeras nuo senų laikų žuvingas. Meškeriotojų antplūdžio nėra, tačiau kas metai jį tenka įžuvinti papildomai. Kokios kyla problemos, ar apčiuopiama įžuvinimo nauda?

„Pernai išplatinti 47 leidimai po 2 litus ir pora metinių, šiemet jau išduoti 43 vienkartiniai leidimai, taigi iš tikro žvejų spaudimo ežerui nėra. Tačiau pagal iš apskrities gautą planą privalu kasmet į ežerą leisti lydekų lervutes, karosų ir karpių šiųmetukus. Aš ir visi aplinkiniai galvojame: tinkamai saugant ežerą jo įžuvinimas apčiuopiamų rezultatų neatneš. Lydekų ežere gausu nuo neatmenamų laikų, karosai gyvena taip pat, o karpiukai tokiam mažam ežerėliui vargu ar reikalingi. Šiemet dėl tų kelių šimtų žuveliukų teko vykti į Kaišiadorių rajone esantį žuvininkystės ūkį, gaišti patiems laiką ir paleidžiant atitraukti nuo darbo aplinkos apsaugos inspektorių. Abejonių  įžuvinimo nauda išgirdau ir apskrityje. Vieno specialisto nuomone, toks įžuvinimas niekinis, nes taip pašeriamos tik lydekos. Žuvinti ar ne? To žvejybos ploto naudotojo niekas neklausia. Jam privalu gautą planą iš viršaus - vykdyti. Tą mes ir darome, tačiau kol kas apčiuopiamų rezultatų nėra. Tikėkime, viskas paaiškės ateityje po kelerių metų“.

 

Pavojingas gyvūnas

 

Vandens telkiniams įžuvinti lydekų lervutės ir sidabriniai karosiukai naudojami seniai. Karpiai labai reikalingi komerciniuose tvenkiniuose, tačiau jog jie leidžiami į ežerėlį, kuriame gausu vietinių žuvų, man buvo naujiena. Gerai prisimenu, kai 1984 metais iš Lietuvos valstybinio gamtos apsaugos komiteto, nuomojant Lietuvos pionierių ir moksleivių rūmams netoli Vievio telkšančius panašaus dydžio Vepriškų ežeriukus, buvo kategoriškai uždrausta įžuvinimui naudoti karpius. Apie jų žalą vietinei ichtiofaunai ne kartą girdėjau ichtiologo dr. Egidijaus Bukelskio pranešimuose, todėl ir nutariau jam paskambinti - ką nors daugiau sužinoti apie įžuvinimo problemas. Pasirodo, mūsų krašte padėtis nepavydėtina ir netvarkos daugiau negu tvarkos. Vandens telkinio valdytojas, vadovaudamasis aplinkos ministro įsakymu patvirtintais vandens telkinių tvarkymo tipiniais planais, tvirtina žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos vandens telkinyje priemonių planą. Šis planas, kartu su sprendimu išduoti leidimą naudoti žvejybos plotą, pateikiamas regiono aplinkos apsaugos departamentui, o pastarasis tą planą perduoda žvejybos ploto naudotojui. Visa bėda, kad vandens telkiniai labai skirtingi, o tipinio plano taikymas, jų neištyrus, mažai veiksmingas. Mokslininko nuomone, karpio - žuvų rūšies, įrašytos tarp šimto pasaulyje pavojingiausių gyvūnų, - leidimas į žuvingą ežerėlį visiškai nepateisinamas, tačiau prie dabartinės tvarkos ką nors pakeisti neįmanoma.

 

Bandys vėl

 

Ežerėlio priežiūra, įžuvinimo rūpesčiai ir leidimų platinimas meškeriotojams jokios naudos neatneša. Todėl ir klausiu Onutės: ar nepavargo, ar nenumos ateityje ranka?

Žmonės tuo patenkinti ir padeda. Čia visi vienas kitą pažįsta ir žino visas smulkmenas.

„Štai bandau prisistatyti prie ežero sutiktam kaimynui Jonui, o šis sakosi jau viską apie mane žinąs ir džiaugiasi, kad ežerėlis Onutės dėka išliko kaimo žinioje“, - sako ežero šeimininkė.

Nežada ji atsisakyti globoti ežerą, o ir meškerėlė nuo vaikystės jai pažįstama.

„Pro mano, iš mamos pusės, senelių kiemą tekėjo gražus upelis Alšia. Jame labai gerai kibo kilbukai. Kabliukus senelis darydavo iš plonos vielos, meškerėlę - iš lazdyno. Tų, kilbukais vadinamų, stambių gružlių prigaudydavau labai daug. Močiutė juos skaniai iškepdavo. Prisimenu ir kitokį žūklės būdą. Dabar jis neleistinas, o mano vaikystėje buvo labai populiarus. Užspietus upelio pakrantę dvibradžiu ar tribradžiu bradiniu, bildoku suvarydavo į jį žuvis ir išmestas ant kranto surinkdavo į maišiuką. Tada žuvies buvo daug ir visiems jos užtekdavo. Būdama pas kitus senelius, čia irgi norėdavau meškerioti. Pavydėdavau kaimynų berniukams ir prašydavau duoti palaikyti jų meškeres. Ant mano savadarbės meškerės ežere man žuvys kažkodėl nekibdavo. Gal todėl, nors labai didelis noras buvo, iki šiol ežere nemeškerioju. Mano vaikystės metais Krasausiškių ežeras irgi buvo labai žuvingas. Jame gyveno stambūs ešeriai. Neršto metu ant užlietos pernykštės augalijos šaknų, panirusių į vandenį medžių šakų jie iškabinėdavo ilgas kaspino pavidalo ikrų dėtis. Mano bobutė eidavo tų kaspinų rinkti ir su kiaušiniais kepdavo. Gaudydavo neršto metu ir mekšrus (taip mūsų krašte ir dabar vadinamos kuojos). Atskirdavo plovos lopą, nustumdavo  toliau nuo kranto, prismeigdavo kuolu ir apstatydavo bučiais.  Man šis ežerėlis nuolat primena vaikystę ir jaunystės metus. Tada jame nebuvo valčių ir mes, kaimo mergaitės, plaukiodavome apsižergusios kartį, kuria buvo prispaudžiamas vežamas šienas. Koks buvo smagumėlis... Tik vėliau senelis  mums padarė specialiai plaukiojimui skirtą brūklį. Žiemą ant ledo iš šiaudų padarytoje pastogėje močiutė velėdavo namuose iššutintus skalbinius. Nuo seniausių laikų apie šį vandens telkinį virė visas kaimo gyvenimas, todėl ir nesinorėjo kažkokių naujų svetimų šeimininkų. Ežero globa primena man vaikystėje patirtą meškeriojimo džiaugsmą. Aš vis dažniau galvoju prisiminti senus gerus meškeriojimo laikus“.

Tikiu, kad Birštono Vienkiemio darželio-mokyklos vyresnioji mokytoja Onutė Šaulinskienė paims meškerėlę į rankas, tačiau manau, šiai pagundai neatsispirs ir Albinas. Nugyvenus 43 metus kartu, žmonės supanašėja, o bendri rūpesčiai suartina. Vis dažniau kaime krykštauja pas senelius pasisvečiuoti atvykstantis dukros Justės ir Lauro porą metų perkopęs sūnelis Titas. O kas gi kitas, jei ne seneliai, pastovės šalia ir padės pirmą kartą vaikui užmesti meškerę, pasodins į Lauruko (taip šioje šeimoje vadinamas žentas) jau nupirktą pūstinukę.

Turėdama 28 metų pedagoginio darbo stažą rugsėjo pirmąją Onutė vėl susitiko su savo mokiniais, smalsiais trečiokėliais, kuriuos toliau mokys rašto ir pagarbos savajam kraštui. Sėkmės jai, sėkmės visiems pedagogams, turintiems ką papasakoti, kaip kvepia ežeras ir kaip smagu su meškerėle pailsėti prie vandens.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"