Paieška „Trys po šimtą“...

„Trys po šimtą“...

Lietuvos žurnalistų sąjungos klubas „A“ surengė kelionę į bendrovės „Renerga“ vėjo jėgainių parką Kretingos rajone. Kaip tos elektrinės veikia ir kokia jų ateitis? (Klubas „A“ jungia žurnalistus, rašančius ir kalbančius apie aplinkos apsaugą.)

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Įbauginti klimato atšilimo ir kitų baisių ateities nelaimių su viltimi žiūrime į tuos energijos šaltinius, kurie neteršia aplinkos. Pirmiausia akys užkliūva už elektrinių, energiją gaminančių iš akmens anglies, mazuto. Kad ir kaip gaudytume jų kenksmingas dujas, visų vis tiek nepagauname. Taigi suplukę sukaitę ieškome alternatyvių, geriausia – atsinaujinančių energijos šaltinių. Tarp jų – ir vėjo jėgainės.

Pamatyti vėjo jėgainę, išdidžiai mosuojančią sparnais kur nors Vokietijoje ar Danijoje, – ne naujiena. Lietuvoje tai vis dar retenybė, vis arčiau jūros, nors galėtų būti ir kitur. Mat šimto metrų aukštyje vėjas visur nemenkas.

Mums buvo įdomu sužinoti daugiau, pamatyti iš arčiau.

„Trys po šimtą,“ - sakė Algis Jakučionis, bendrovės „Renerga“ direktorius. Tas pasakymas – trys po šimtą – gerai žinomas vyrams, kai trys užeina į kavinukę ir pateikia užsakymą padavėjai.

Tačiau stovėjome Kretingos seniūnijoje Benaičių kaime prie vėjo elektrinės. Iš toliau atrodo gražiai, iš arti – įspūdingai. Liemuo – šimto metrų aukščio. Sparnų brėžiamas ratas – šimto metrų skersmens. O viršūnėn užkeltas generatorius – šimto tonų svorio. Štai ir išeina – trys po šimtą. Jei visą laiką pūstų tinkamo stiprumo vėjas, viena tokia jėgainė galėtų pagaminti 2,75 MW energijos. Tai vadinamoji instaliuota galia.

Bet vėjas čia stipresnis, čia silpnesnis, todėl ir vėjo elektrinė dirba ne iš visų jėgų. Lietuvoje – gal tik trečdaliu ketvirtadaliu. Puse jėgos, ir tai ne visada, jos sukasi kur nors prie Šiaurės jūros ar Australijoje.

Paprastą elektrinę, taigi ir atominę, galime paleisti visa jėga, jei tik yra reikalas. Tuo tarpu vėjui nepadiktuosi. Kaip, beje, ir vandeniui. Antai Švedija kai kada turi hidroelektrinių gaminamos energijos perteklių, o jei pasitaiko sausi metai – tai ir pritrūksta.

Atrodytų, svarbu, kad tos mūsų vėjo jėgainės gamintų nors šiek tiek energijos. Jos ir gamina, bet bendrame balanse – tik lašą jūroje. Tačiau centas prie cento – štai tau ir litas.

Tik kad vėjo jėgainių kaina ne centais skaičiuojama. Viena tokia „trys po šimtą“ – daugiau nei dešimt milijonų litų. Ir tai išlaidos vien tik įrengimams. O kur dar statyba, žemės kaina, parengiamieji darbai...

Tokios jėgainės darbas apskaičiuojamas maždaug dvidešimčiai metų. Kaip sakė „Renerga“ direktorius Algis Jakučionis, penkiolika metų elektrinė dirba tik tam, kad apmokėtų paskolas ir procentus už tas paskolas. Ir tik penketą šešetą metų elektrinės savininkas gauna pelną. Jei, žinoma, kas nors nenutinka tam vėjo malūnui.

Lietuvoje vėjo jėgainių amžius dar tik prasideda. Plėsis „Renergos“ jėgainių parkas, plėsis ir kitų firmų statomi. Danai turi jau septynis tūkstančius tokių vėjo malūnų, ir vis dar trūksta. O juk šalies plotas – trečdaliu mažesnis nei Lietuvos, jei neskaičiuosime Grenlandijos.

Mūsų naujosios atominės elektrinės galia turėtų siekti tris su puse tūkstančio MW. Kiek reikėtų visa jėga dirbančių vėjo jėgainių, kad prilygtų atomo galiai? Apskaičiavau – tokių, kokias matėme Benaičių kaime – tūkstančio trijų šimtų.

Bet energijos poreikiai didėja greičiau nei maisto. Apskaičiuota, kad norint patenkinti augančius elektros energijos poreikius Europoje, kasmet reikėtų pastatyti po 15 tūkstančių vėjo jėgainių. Jei jas išrikiuotume į vieną liniją, ji nusidriektų nuo Romos iki Pekino. Ir taip - kasmet.

Gera energija, nieko nepasakysi. Čia tau ne mazutas, ne akmens anglis. Nei ji triukšmauja, nei kelia grėsmę, nei kenkia sveikatai. Deja, per artimiausius trisdešimtį keturiasdešimtį metų pasaulyje ji sudarys tik nežymią atsinaujinančios energijos dalį, jei neskaičiuosime didžiųjų hidroelektrinių. Ir Lietuvoje iš tos atsinaujinančios energijos liūto dalis vis dar tenka Kauno hidroelektrinei.

O žemė, nusagstyta tais vėjo malūnais, labai keičia savo išvaizdą. Greit virš visų girių žaliųjų, virš kalnų aukštųjų visur mosuos milžiniški sparnai. Kol jų nedaug – gana gražūs, bet kai sustoja visas miškas, ir ne tik žemėje, bet ir vandenyje, – jau visai kitas vaizdas.

Nieko, priprasime. Savo pilvo labui aukosime ne tik įprastą mielą kraštovaizdį. Juo labiau, kad tam pritaria net aršiausi, radikaliausi aplinkos apsaugos veikėjai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"