Paieška Turėti parkelį...

Turėti parkelį...

Arba keturi Mykolo Romerio universiteto (MRU) parkelio metų laikai

Aušra ŠALTENYTĖ

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos politikos ir valdymo katedros referentė

 

... Vis skubam ir skubam gyventi. Vis rečiau sustojame ir pažvelgiame į augančią žolę, praskrendantį paukštį. Atidirbame dienelę ir skubame namo, dažniausiai nieko nebenorėdami matyti. Galbūt mažesniuose miesteliuose situacija yra geresnė, tačiau didmiesčiuose dažnai gamta yra toliau nuo žmonių. Ne. Žmonės yra nusviesti atokiau nuo gamtos.

... Norėčiau pasigirti Mykolo Romerio universiteto (MRU) parkeliu ir miškeliu. Vieta, kur tiek studentai, tiek darbuotojai gali pasidžiaugti mažyte ramybės oaze. Kelios minutės medžių draugijoje atgaivina sielą: pailsi, nurimsti ir vėl atrandi norą džiaugtis gyvenimu.

Dažniausiai parkelis lankytojų sulaukia atšilus orams, saulutei pasirodžius ir viskam sužaliavus. Tačiau ši teritorija įdomybių pilna ištisus metus.

... Saulutė vis aukščiau pakyla ir pradeda tirpti sniegas. Vėjyje ima linguoti geltoni lazdyno žirginiai, taip ir norisi prieiti, paieškoti mažyčių rausvų žiedelių, pabandyti atspėti - kokį riešutų derlių padovanos mums šiemet gamta? Vis labiau pavasarėjant, pakraščiuose galima aptikti vieną kitą žibutę, geltonas galveles iškelia šalpusniai. Tiesa, jų gerokai daugiau galima aptikti užėjus už parkelio tvoros... Paėjus giliau į mišką pradžiugina plautės, po to - baltažiedės ir geltonžiedės plukės. Deja, mūsų parkelyje jos neauga. Tačiau po eglėmis galima aptikti žalius kiškiakopūsčių kilimus, pasigrožėti jų mažyčiais baltais žiedukais. Pražysta miškinės ir dirvinės našlaitės, kiaulpienės, veronikos. Pajutę pavasarį, atkunta ir paukščiai: pasigirsta zylutės balselis, ima čirškauti žvirbliai, visų nė nesužiūrėsi.

... Dienoms, vis ilgėjant ir artėjant vasarai, parkelyje sujudimas – mažieji paukščiukai mokosi skraidyti. Deja, toli gražu ne visiems puikiai sekasi. Vieną dieną randi žolėje susigūžusius zyliukus, kiek vėliau – kėkšto jauniklis bando ant žemės rasti slėptuvę, o jų tėveliai zuja aplink. Kažin kas laukia mažųjų nelaimėlių... Pasistengi pagauti, įkelti į medį ir tikiesi, kad likimas bus jiems gailestingas ir iš jų išaugs naujoji miškelio gyventojų karta.

... Ateina vasara. Akis džiugina sodri žalia spalva, ima sirpti žemuogės. Parkelis sulaukia gerokai daugiau lankytojų. Žmonės nors trumpai valandėlei stengiasi pabėgti nuo kaitros į didelių medžių pavėsį, pasvajoti apie ateinančias atostogas, o gal prisiminti jau praėjusias. Tačiau dabar parkelyje galima rasti nemažą bėdą. Čia labai tvirtai šaknis įleido pavojingas augalas – Sosnovskio barštis. Nors MRU darbuotojai atkakliai bando jį sunaikinti, tačiau kol kas pastangos nėra labai sėkmingos, juk šis atėjūnas pasižymi nepaprastu gajumu.

... Prabėga šilta vasara, ateina ruduo, ima gelsti medžių lapai. Būdavo metų, kai patyrusios grybautojos iš parkelio grįždavo su pilnom rankom gražiausių grybų. Vakarienei ir užtekdavo. O paprastai be menkaverčių ūmėdžių nieko ir netenka matyti. Žinoma, grybų žinovai rastų ir daugiau „valgomų“, kuriuos pavadintumėm šungrybiais. Auga parkelyje gražuoliai balti kukurdvelkiai, žinynai rašo, kad jie valgomi, tačiau kažin ar vertėtų surizikuoti. Dar iš lengviau atpažįstamų – žvynabudės.

... Pamažu ruduo persirita į antrąją pusę. Štai medžių viršūnėse dar yra lapų, ant liaunų šakelių supasi maži paukščiukai, vabzdžius gaudo zylės, dar vis čirškauja žvirbliai. Senesnių medžių žievę krapšto geniai. Po žolę braido ir maisto ieško parkelio puošmena – kėkštai. Ar tik ne jų dėka parkelyje ėmė dygti maži ąžuoliukai?..

Vis mažiau vabzdžių galima pamatyti. Skruzdėlynuose jau pasislėpė skruzdėlės. Tik gerai pašvietus saulutei, iš po lapų dar išlenda vienas kitas uodas. Štai žemėje urvelis. Kas jame gyvena? Geriau prie jo ilgai nestoviniuoti: tuoj pajutusios nekviestą viešnią, aplink ima skraidyti vapsvos – šio urvelio šeimininkės. Nors ruduo ir ganėtinai įsibėgėjęs, parkelyje galima aptikti gana retų tebežydinčių augalų, pavyzdžiui, šemenį. Geltonus žiedelius dar rodo sprigės, zuiksalotės, vanagės, iš gėlynų atklydę raudoni kiškiakopūsčiai, raudonas galvas dar kelia dobilai, baltuoja notrelės, mėlyną spalvą pamatyti galima ne tik kartais išsigiedrijančiame danguje, bet ir veronikos, katilėlio ar našlaitės žiedelyje. Vaikščiojant po parkelį negalima nepastebėti neįprasto krūmo – zuikiakrūmio. Rudeninių gėrybių irgi jau ne kažin kiek belikę. Riešutų seniai nebesimato, matyt, voverytės žiemai susirinko. Pastaruoju metu šias rudakailes labai retai tenka išvysti. Ant krūmelių galima pastebėti tik vieną kitą uogą. Štai šaltekšnio uogos – raudonos, ožekšnio – tamsiai rožinės, o baltauogės meškytės – baltos.

... Žiema. Lauke spigina šaltukas, saulės glostomas sniegas žiba visomis vaivorykštės spalvomis. Šį gamtos stebuklą vargu ar galima įamžinti nuotraukose... Miškelyje tylu... Visi pasislėpę laukia šiltesnių dienų. Tačiau sniegas puikiai išduoda parkelio gyventojus. Štai šunelio prabėgta, kiškio nuliuoksėta, katytės praeita. Galima pasekti pėdsakais ir pavaikštinėti ne takeliais, juk dabar jų nė nesimato. Paėjus giliau į mišką ir atidžiau įsižiūrėjus į sniegą, galima pastebėti ir gerokai mažesnius pėdsakus, jie keistoki – su beveik ištisine dryžele. Pasekus jais, greitai paaiškėja, kad jie veda į urvelį, o jame gyvena pelės.

Štai apsiniaukia, šaltis atlėgsta ir parkelyje ima atsirasti gyvybės. Tarp medžių skraido paukščiukai, galima išgirsti zylės balselį. Sunku sparnuočiams žiemą... Visai neprošal būtų ir lesyklėlę kokią jiems sumeistrauti. Tik parkelio medžiai taip gražiai prižiūrėti, kad žemai šakelių nėra, tad sunku pakabinti. Vargšai ima maisto ieškoti ir ant žemės – sniege matyti jų pėdsakai. Kiek atšilęs oras iš urvelių išvilioja ir peles: aplink medžius ir sudžiūvusių žolių kupstelius pilna pėdučių. Dabar nesunku ir jų urvelius surasti.

Dar nepasibaigus kalendorinei žiemai oras ima alsuoti pavasariu. Kadangi didesnių šalčių nebuvo, žemė visai neįšalusi. Gamta bunda: suaktyvėję kurmiai ima versti kurmiarausius, zylutės vis dažniau užtraukia pavasarinę giesmelę. Gerai pasidairius, galima pastebėti, kad žemė nėra visai ruda: žaliuoja žolytė, parkelio spalvą keičia kiškiakopūsčiai. O šungrybių parkelyje galima rasti kone ištisus metus.

Paukščiai ima skraidyti poromis, pasipūtę balandžiai burkuoja meilės dainas savo išrinktosioms.

Bet vos tik liepiame žiemai bėgt iš kiemo, ji susivokia, kad buvo ketinta ją išvaryti, nors daug eibių ir neprikrėtė. Sukyla išdidumas ir štai – vėl matome sniegą, kad ir labai retą, pavasarinės šilumos neliko. Paukšteliai pamiršo tuoktuves ir pasišiaušę slepiasi arba skrenda ieškoti jiems palikto maisto. Vos pakabintas lašinių bryzelis greit susilaukia zylučių dėmesio.

*  *  *

Taip ir gyvename metai po metų: po žiemos vis laukiame pavasario, vėliau - vasaros, stebime gyvąją gamtą ir kartkartėm susiburiame visi kartu tvarkyti mūsų parkelio aplinkos.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"