Paieška Miškuose gyvačių daugiau

Miškuose gyvačių daugiau

Alfonsas KAZITĖNAS

 

„Sušilus orams po šiltesnių lietų miškuose pasirodė raudonikiai, be to, lazdynai nukibę riešutais, tikimės sulaukti nemažai lankytojų ir norėtume juos paakinti, kad mūsų specialistai stebi miškuose gyvačių pagausėjimą“, - atkreipė dėmesį Biržų urėdijos atstovė Jurga Bruniuvienė.

                       

Įkirto miško sodintojui

 

Urėdo pavaduotojas Albertas Nareckas patvirtino daugiau gyvačių esant Vabalninko girininkijos miškuose, kur pasitaiko pušynų. Pavasarį vienam miško sodintojui piktoji net įkirtusi į ranką, teko skubiai vežti į Panevėžio ligoninę. Tačiau margųjų dažniau pasitaikė iš pavasario, jų poravimosi metu. Vėliau jos šmėžavo neįprastose vietose, po vingiorykščių sąžalynus.

Būginių girininkijos valdose gyvatės stebimos senesnių metų gaisravietėse, kur jos mėgsta šliaužti apie apdegusius senus kelmus, šildytis saulėje susirangiusios ant kupstų. Taip pat mato išretėjusiuose beržynėliuose, kur želia bruknių uogienojai. Latvelių girininkas Pranas Martišius teigia aptikęs marguoles girios pelkutėse. Šie pastebėjimai tik patvirtina, kad mūsų gyvatės mėgsta ne tankiai sužėlusius lapuočių ar mišrių miškų brūzgynus, kur neranda kelio iki dirvos saulės spindulys, o atviresnius plotus – praretėjusius medynus, pelkutes, kur gyvojoje dangoje yra uogienojų ir samanų.

 

Paveikė miškų sausinimas         

 

Gyvačių pagausėjo girioje, tai gali būti miškų sausinimo pasekmė. Prieš tris dešimtmečius Būginių girininkas Lotharas Vegneris sakydavo: nėra sutikęs girioje nė vienos dryžosios.

„Prieš keletą metų sustojau pas pakelėje ugdančius jaunuolyną medkirčius, iš po kojų nušliaužė viena, antra, trečia marguolė. Buvau apsiavęs tik su basutėmis, toliau nesiryžau eiti. Gyvatės pasirodė tokios drąsios, nenori duoti kelio miške sutiktam praeiviui“, - pasakojo Albertas Nareckas. Tačiau nepamirškime, kad tos šnipštelės mušti nevalia. Per mažai jų likę, nors nuodingos, bet į jas reikia žiūrėti kaip į gamtos reliktinę puošmeną, reikalingą miškui gyvį.

Vasaros pradžioje gyvatės jau susitelkusios maitinimosi vietose. Palei sausą medį, griovio ar upelio krante, kelkraščio gūbryje, miško ar pelkės pakraštyje galima pastebėti jų takelius, kuriais jos šliaužioja nuolat, tikrindamos savo medžioklės plotus. Šiaip šnipštelės sėslios, būtino reikalo neverčiamos, toliau kaip per 100 m nuo savo slėptuvių nekeliauja. Viena pora užsiima maždaug 1,5–4 ha teritoriją ir joje klajoja iš vienos maitinimosi vietos į kitą.

Vidurvasarį aktyviausios būna rytą ir vakarą. Prarytą maistą gyvatė virškina pamažu. Po gerų pusryčių ar vakarienės gali drybsoti visą  savaitę.

 

Rainąją sunku pastebėti

 

Pagrindinis angies, dar vadinamos pantine gyvate, skiriamasis požymis - zigzagais išpieštas nugaros raštas. Marga juosta labai panaši į sulaužytą šešėlį, krintantį nuo smulkių krūmų ir žolių lapų. Toks raštas padeda gyvatei susilieti su saulės blyksniais ir šešėlių prietėmiu.

Žmogus negali pastebėti marguolės, gulinčios nejudamai, ir prieina prie jos labai arti. Gyvačių spalva įvairi, ir tai priklauso nuo aplinkos, kurioje jos gyvena: juosva, pilka, rausvai ruda, vyšninė. Dėl marguolių apdarų galima ir pasiginčyti, tačiau faktas: kitos rūšies gyvačių nėra mūsų šiaurietiškuose kraštuose.

Gyvatės regi labai silpnai, ji neskiria spalvų ir nekreipia dėmesio į judančius daiktus, kurie nedaro staigių judesių. Pavyzdžiui, uogautoja juda lėtai, gyvatės tokie judesiai negąsdina ir ji nešliaužia iš guolio. Be to, jos galvoje ausų landų – nė žymės, ir ertmė ir būgnelis sunykę – gyvatė visiškai kurčia, ji negirdi ore sklandančių ar artėjančių objektų, nebent pajunta iš žemės paviršiaus virpesių.

 

Ginasi netikėtai užklupta  

 

Daugelis susidarę klaidingą nuostatą, kad gyvatės tik mėgaujasi saulės spinduliais ir taikosi įgelti žmogui. Iš tikrųjų rasti miške pantinę ne taip paprasta. Pirma pajunta žmogų ir nukurna į  slėptuvę.

Tik staigiai užklupta arba atkakliai persekiojama, įniršta ir darosi pavojinga. Tai momentaliai susiriečia į kamuolį, tai vėl išsitiesia visu ilgumu, plačiai varsto žiaunas, švaistosi galva į šalis, šnypščia grėsmingai. Tarsi šuoliuodama miško paklote, stengiasi priartėti prie žmogaus, kad pasiektų įgelti.

Vasarą marguolės gulinėja saulės apšviestose vietose - dažniau anksti rytą po rasos, prieš lietų arba po jo, taip pat prieš saulėlaidą. Karštą ir sausą vidurdienį šliužams nereikia šilumos, ir jų nesutiksi saulėtose vietose. Vėsią dieną užlipti ant piktosios, išlindusios pašildyti saulėje, kur kas didesnė tikimybė.

Patariama su savimi turėti lazdelę ir ja nuolat pabaksnoti priešais esančius krūmelius, uogienojus, žoles.

 

Ką daryti įgėlus?

 

Įkirtimo vietoje pasirodo du raudoni taškiukai – angies dantų pėdsakai. Iš pradžių aplink juos prasideda brinkimas ir suaktyvėja kraujavimas. Kraujas žaizdelėse greit sukreša ir liaunasi rasoti, žaizdeles supantys audiniai sparčiai tinsta ir mėlynuoja.

Po 15–20 min. pasireiškia bendri apsinuodijimo požymiai: dusinimas, galvos svaigimas, mieguistumas, padažnėjęs pulsas, sumažėjęs kraujospūdis, šleikštulys, vėmimas. Reikėtų tučtuojau iš žaizdelių išspausti užnuodytą kraują, tokiu būdu pašalinama apie 28–46 proc. į organizmą patekusių nuodų. Po to jau galima žaizdeles patepti jodu, odekolonu, spiritu. Geriausia turėti priešnuodžio ir įkandimo atveju nedelsiant susileisti. Po įkandimo būtina vengti visko, kas skatina kraujo cirkuliavimą.

Seniau taikyti metodai (alkoholio vartojimas, galūnės užveržimas aukščiau įkirtimo vietos, žaizdelių deginimas, pjaustymas) tik apsunkins ligonio būklę ir sukels įvairias komplikacijas. Į organizmą patekusius nuodus pasiima inkstai ir kepenys, bet neįstengia jų pašalinti. Nukentėjusįjį reikėtų paguldyti ant žemės ir ant pažeistos galūnės uždėti šiną. Duoti kuo daugiau skysčių, kurie skatintų prakaitavimą ir padėtų pašalinti nuodus. Bet kokiu atveju būtina skubiai kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"