Paieška Matas DIRGINČIUS

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Kopa

Matas DIRGINČIUS

Šiaulių „Juventos“ mokykla, 5c klasė (mokytoja Rita Liutkevičiūtė)

 

Aš niekada neturėjau gyvūno. Net dešimt metų svajojau apie mielą šunelį ar kačiuką. Kartą tėtis paskambino mamai ir paklausė:

„Parvesti šuniuką?“

„Parvesk, parvesk“, - mama manė, kad tėtis juokauja, todėl taip lengvai sutiko.

Kai tėtis pradarė duris, man net akys ant kaktos iššoko – prie jo glaudėsi mažas (gal ne visai jau ir toks mažas), išsigandusiomis akimis ir nuleistomis ausimis šuniukas. Pasirodė, kad tai šuniukė. Man atrodė, kad šunelė žiūri į mane ir galvoja: „Nagi, paimk, paimk mane ant rankų, man taip šalta...“

Ilgai ginčijomės, nesutardami dėl vardo. Galų gale mes ją pavadinome Kopa, nes jos kailis panašus į smėlio kopą Kuršių nerijoje.

Kartais, kai Kopa padaro šunybę, pavyzdžiui, išdrasko naujus mamos kvepalus, nutraukia striukės pakabą, mama pyksta ne ant šunytės, o ant tėčio... Kodėl? Sako, kad ant ko nors reikia pykti...

Praėjo jau 1,5 metų, kai Kopa - mūsų namuose. Bet atrodo, kad ji visada ir buvo su mumis. Kopa turi savo mylimą žaisliuką Čeburašką, kuris 15 sakinių gali pasakyti rusiškai. Niekam nevalia prie jo prisiliesti, mūsų šunytė žaislą labai saugoja, su juo dažnai net miega. Kopa retkarčiais ką nors sulaužo, sugadina, tada kaltai nuleidžia ausis ir neria po stalu. O tėtis juokaudamas sako, kad jo net žmona taip meiliai nepasitinka, kaip ištikimoji Kopencija (taip tėtis ją vadina).

Mes visi esame laimingi, kad turime Kopą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"