Paieška Vorai ir voratinkliai: milijonus metų esantys...

Vorai ir voratinkliai: milijonus metų esantys...

Jonas NEKRAŠIUS

 

Aš myliu vorą ir dilgėlę.

Viktoras  Hugo

 

Sakoma, voras laimę neša. Mažas raudonas voriukas pritraukia pinigus. Tinklą audžiantis voras reiškia ateities planus, tik nežinia ar jiems lemta išsipildyti. Nebandyk nugalabyti voro – nepasiseks. Žiūrėdamas į kampe palubėje ropojantį vorą ir meistriškai mezgantį voratinklį prisiminiau, kad voras laimę neša. Ar iš tikrųjų?

 

Voratinklių mezgėjas...   

 

Profesorius T. Ivanauskas rašė: “Dauguma vorų užauga tik antraisiais gyvenimo metais rudenį ir tuomet prasideda svarbiausioji jų veikla. Yra daug vorų rūšių, ir kiekvienas jų mezga savo sistemos tinklą. Mūsų akysna ypač krinta voro kryžiuočio (Aranea diadema) tinklas – didelis, stiprus, vertikaliai pastatytas, ištisa koncentrinių daugiakampių sistema. <…> Iš kitų voratinklių paminėsime tankiai ir švelniai išaustą, įstrižai ir paprastai laibai žemai pastatytą. Jis tarsi piltuvas, nes viduryje yra didelė skylė, vedanti į platų vamzdį. Rasotais rytais jie irgi gražiai atrodo. Jų savininkas – tai “rudens voras” moksliškai Meta reticulata vadinamas”.

Aišku, voras neatsiejamas nuo voratinklio. Nors voratinklius audžia ne visos vorų rūšys (kai kurie medžioja be tinklų), voratinklis tapo visų vorų simbolis. Galbūt todėl, kad voratinklį audžia tie aštuonkojai, kurie gyvena prie žmogaus – kryžiuočiai ir naminiai vorai, - ir mes juos matome dažniau negu kitus.

Voratinklis – voro ginklas, medžiojimo priemonė, būstas ir transporto priemonė. Gražiausią ir taisyklingiausios formos tinklą rezga voras kryžiuotis. Voras verpėjas rezga trikampius tinklus ir kabina juos tarp medžių kaip hamaką.

 

Saulės simbolis

 

2003 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos spaudoje buvo rašyta („Lietuvos žinios“, 2003 08 18), kad Libano gintare rasta seniausia voro siūlo gija. Jai daugiau nei šimtas dvidešimt milijonų metų, tai ankstyvojo Kreidos laikotarpio liekana. (Iki šiol seniausia voro siūlo gija buvo rasta Baltijos gintare, ji tebuvo trisdešimties ar keturiasdešimties milijonų metų.) Ištirti gintaro gabaliukai buvo rasti dar 1969 metais prie Libano Jezino gyvenvietės. Tačiau radinių mokslinė reikšmė įvertinta tik dabar. Tyrinėtojų pastebėtas voro siūlo pluoštelis yra vos keturių milimetrų ilgio, pluoštas labai primena šiandieninių vorų siūlą.

Voras - simbolinis gyvūnas, turįs prieštaringų reikšmių. Dėl savo meniško, spindulinio tinklo, kur pats voras yra centre, Indijoje simbolizuoja kosminę tvarką ir pojūčių pasaulio „audėją“. Kadangi verpia savo tinklo siūlus, kaip saulė meta savo spindulius, tai jis - ir saulės simbolis; tinklas šiuo aspektu gali simbolizuoti dieviškosios dvasios spinduliavimą. Kadangi jis gali kopti savo siūlu, upanišadose simbolizuoja dvasinį išsivadavimą. Islame baltas voras – gėris, juodas – blogis. Biblijoje voras dėl lengvai sudraskomo tinklo – nepagrįstumo, bergždžios vilties ir “blogų polinkių” simbolis.

 

Voras - ir mitologijoje, ir folklore...

 

Liaudis kartais mirtį nešantį vorą priešina bitei; voro pasirodymas, pasak prietarų, priklausomai nuo dienos meto, atneša laimę arba nelaimę.

Daugelyje tradicijų Mėnulis, kaip dievybė ar gyvūnas, audžia žmonių likimus. Moiros (likimo deivės) senovės Graikijoje – lunarinės deivės. Patį audimą, egiptiečių nuomone, išrado Mėnulio deivė Neith.

Senovės graikų legendoje pasakojama apie gražiąją verpėją – mergelę, vardu Arachnė (graikiškai arachne – voras), kuri iškvietė verpimo lenktynių pačią deivę Atėnę ir ją nugalėjo. Atėnė įširdo ant Arachnės, drįsusios su ja varžytis audimo mene, ir pavertė ją voru, amžinai audžiančiu voratinklį.

Magijoje aptinkamas Ariadnės siūlas. Kas gi yra tas Ariadnės siūlas, kur slypi jo galia? Ariadnė – žodis, kilęs iš senovinio voro Arachnos pavadinimo, audžiančio koncentruotą, ratų formos tinklą.

Vokiečių liaudies patarlėse ir priežodžiuose verpimas siejamas su voru ir voratinkliu, dažnai perkeltine prasme, pvz., „verpti verpalus“ reiškia „dumti akis“, „aptraukti smegenis voratinkliu“, „pinti, verpti pinkles, intrigas“.

Laimos ar Laumės ryšius su audimu gamtoje, voru ir voratinkliu rodo lietuvių tikėjimai, jog besileidžiantis ant siūlo voras laimę arba nelaimę neša, ir tai, kad bobų vasarą besidraikantys voratinkliai vadinami laumių plaukais.

Būrimas iš voro elgesio vadinamas arachnomantija. Jau nuo viduramžių žinoma, kad burtininkai ir raganos vorus augindavo dėl jų nuodų, kurių vėliau dėdavo į savo magiškus viralus. Šis gyvis yra paslaptinga būtybė. Jis - šamaniškos magijos simbolis.

Žymus tautosakininkas Mindaugas Bartininkas knygoje „Liaudies meteorologija“ rašo: “Dideliais orų žinovais nuo seno laikomi vorai. Nors vorai, kaip ir dauguma kitų gyvių, turi galvą, kojas, tačiau centralizuotos nervų sistemos neturi arba bent jau turi lokalinius nervinius organus savo galūnėse. Tuo aš įsitikinau, kai būdamas kaime nubloškiau nuo lango ropojantį vorą. Jis kažkur nukrito, bet atitrūkusi jo koja gaivališkai kabinosi už palangės, nenorėdama nukristi.

Kokiais organais vorai jaučia oro permainas zoometeorologijoje lig šiol lyg ir nenustatyta.

Jei voras tinklą pina, bus giedra. Jei ore daug voratinklių kabo, tai bus gražus oras (Skapiškis). Kai voratinkliai žemę aptraukia, tai sako apie gerą orą. Voras musę už sprando sučiupęs į savo kilpas narplioja – bus gražios dienos. Jei voras siūlus ilgina – bus giedra (Panevėžys). Jei voratinklių visur - ant tvorų ir kitur pilna, tai bus graži diena. Jei rudenį voratinkliai iš paskos tempiasi, ilgai bus giedra (Klovainiai). Jei vakare voras mezga voratinklį, rytoj bus geras oras. Jei vasarą vorų siūlai skraido oru, tai rodo giedrą. Jei vasaros rytą labai daug voratinklių ant pievos, tai bus šilta diena. Jei vorai voratinklius drasko, bus giedra. Kai rudens dieną vorsiūliai visur laukus apdraiko – lauk rytoj giedros (Smilgiai). Voras ilsisi prieš lietų. Kai rudenį tamposi voratinkliai, reikia laukt šalnų (Žeimelis). Kai senas voras guli savo tinkle kniūbsčias, reikia laukti lietaus. Jei ryte ant dirvos daug prikritusių voratinklių – bus lietaus (Ramygala). Voras trumpina siūlus prieš audrą arba lietų. Jeigu rezgantys didelius voratinklius vorai pasirodo nenoriai, tiktai trumpam ir mažai dirba, tai bus nepastovus oras, o kai jie visai nepasirodo ir nedirba arba nurezga tik trumpus siūlus, tai galima laukti lietaus. Prieš blogą darganotą orą sukantys trobų kampuose tinklus vorai lenda į savo slėptuves taip, kad galima matyti tik užpakalinę jų kūno dalį. Blogu oru vorai nusileidžia ant siūlo nuo lubų ir ropoja sienomis. Jei voras nieko nedirba – netrukus bus lietaus (Panevėžys). Kai vasaros lietingą dieną per pietus vorai savo tinklo vidury spardosi kojomis, sulauksi saulėtos dienos ir gražaus oro. Prieš vėją vorai tempia tiktai savo tinklo išilginius siūlus, neperpindami jų skersiniais, o kai kada meta pradėtą darbą jį sugadinę visai ar dalinai, iš anksto slėpdamiesi savo slėptuvėje. Vorai prieš lietų nustoja pynę voratinklius ir išsislapsto pašaliais.

Daugiau dėmesio kreipiama į didžiųjų, ypač su kryžiais ant nugaros vorų elgesį. Jeigu kambarinis didysis voras per naktį rezga naują tinklą, o dieną guli savo lindynėje ramus, bus gražus oras. Jeigu šis voras nakčia platina savo tinklą, o dieną tūno jo viduje, išmetęs į priekį kojas, reikia laukti ilgos giedros. Jeigu lauko vorai, kurie žemai įsitaiso ūkinėse patalpose, nakčia rezga savo tinklus vieną ant kito, reikia laukti stipraus šalčio. Jeigu šį vorą išvarius iš savo lindynės jis bėgios šen ir ten neramus, stengsis patekti savo buvusion vieton, vadinasi, ateina stiprūs šalčiai. Šalčius vorai, kaip nustatė XIX a. viduryje kalėjime stebėdamas vorus olandas Ketmeras Dižonvalis, nujaučia prieš 12-15 dienų.

Pagal vorus spėjami orai ir ilgesniam laikui, kartais visam rudeniui ir net žiemai. Jei voratinkliai rudenį apkloja žemę, ilgai bus geras oras. Rugsėjį ant ražienų skleidžiasi voratinkliai – bus ilgas ir gražus ruduo. Jeigu vasaros pabaigoje laukuose daug voratinklių, bus gražus ruduo. Daug voratinklių rudenį – šalčių dar nelauk (Žeimelis). Jei voratinkliai aukštai ir kabinasi ant tvoros, reikia laukti ilgesnės giedros (Kėdainiai). Jei voratinkliai jau rugpjūty driekiasi ant augalų – bus šiltas ir giedras ruduo. Besidraikantys rudenį ir krintantys ant tvorų ir ražienų voratinkliai rodo ilgą giedrą, - žinoma visur Lietuvoje.”

Vorai, ypač kryžiuočiai, tikėta, gali nulemti ir žmogaus gyvenimą, sėkmę ar nesėkmę. Todėl sakoma: voras laimę neša. Jei voras, ypač kryžiuotis, apsigyveno namuose, tai jo iš ten varyti negalima, nes įvyks nelaimė. Tokį vorą kartais net pamaitindavo musėmis ar kitais vabzdžiais. Voratinklio negadink; ant ko voras nusileis, tam laimę apreikš. Jei voras nusileis ant žmogaus, tai bus laimė. Jei voras arti žmogaus prieina, tai rodo laimę; jei jį nuvysi, tai ateis nelaimė. Jei voras nusileis iš ryto – bus laimė, jei vakare – nelaimė. Jei voras lipa aukštyn, tai diena sėkminga, jei leidžiasi žemyn – nesėkminga. Jei voras sukasi apie žmogų, tai tasai žmogus mirs. Jei voras nusileidžia ant galvos – tai atneša žinią.

Lietuvių mįslėse ir minklėse taip apibūdinamas voras: „Verpia be ratelio, audžia be staklelių“; „Be ratelio, be staklių, be nyčių priverpia, priaudžia trinyčių“; „Aštuonkojis ponas tinklais paukščius gaudo“; „Kuprotas senelis palubėj tinklą ringuoja“; „Be staklių, be siūlo audinį audžia“; „Be kuodelio, be ratelio priverpia tinklui siūlelių“; „Dieną naktį verpia, audžia, o pats nuogas plikas snaudžia“; „Kas audžia be staklių? – Voras“; „Kas atrodo lavonas, o musę karia, supančiodamas kojas?“; „Kas tik savo dirbtoj lovoj, iškėlęs kojas, miegti-snaudžia?“; „Kas pajutęs, kad pablogės oras, čiumpa musę į savo pinklių tvoras?“.

Mįslės apie voratinklį: „Neverpiamas, neaudžiamas, o visgi drobulė“; „Kabo tinklelis – ne rankų darbelis“; „Ant lubų kertelėj – ne rankom dirbta“; „Iš kampo į kampą kupris tiltus tampo“; „Ant lubų kertėje – kabo tinklas, ne rankomis dirbtas“.

Lietuvių frazeologizmai apie vorą: „Kaip voro“ (apie menką sveikatą); apie voratinklį: „Voratinkliais apaugti“ (sakoma apie nieko neveikiantį, tinginiaujantį).

 

Ne vabzdžiai, tačiau skraido ir net gydo...

 

Jie priklauso voragyvių klasei, kuri daug kuo skiriasi nuo vabzdžių. (Mokslas apie vorus vadinamas arachnologija.) Visi vabzdžiai turi po šešias kojas, o vorai – po aštuonias. Vorai neturi galvos ūselių – antenų, kaip kad vabzdžiai, užtat turi keturias poras kojų, o vabzdžiai – tik tris. Su vabzdžiais jie tiek teturi bendro kaip gyvatės su paukščiais.

Voras - tikras alpinistas. Mokslininkų atlikti tyrinėjimai nustatė, kad viena vorų rūšis gali gyventi net 5700 metrų aukštyje. Maitinasi tuo, ką jiems atneša vėjas.

Įdomus yra voras paukštėda. Šios rūšies vorai užauga labai dideli. Užaugęs voras paukštėda gali užšokti ant paukščio, suleisti jam nuodų, kaulus paverčiančių drebučiais, ir juos išsiurbti.

Vorai - puikūs „lakūnai“. Tačiau kaip skraido, jeigu neturi sparnų? Pasirodo, jog skraidyti jiems padeda voratinklis. Rudeniop voriukai paauga, jiems pasidaro ankšta. Būtinai reikia išsiskirstyti, kad visiems iki soties pakaktų musių. Ir ima ruoštis kelionei. Užsiropštęs ant aukšto krūmo arba medžio, voriukas pirmiausia iš trumpų tvirtų siūlų įsirengia starto aikštelę, o paskui ima ruošti skridimo siūlą, pritvirtinęs jo galą priešvėjinėje savo bokštelio pusėje. Vėjas nuneša siūlą nuo starto aikštelės, ir jis sudaro ištemptą kilpą. Kai kilpa pasidaro 10-20 centimetrų ilgio, voriukas nukanda siūlą prie pagrindo, ir siūlas ištįsta pavėjui. Voriukas ir toliau leidžia siūlą, o kai jis pasidaro toks ilgas, kad pajėgia išlaikyti „lakūną“ ore, voriukas atsiskiria nuo „starto aikštelės“ ir pradeda skristi. Sugalvojęs nutūpti, voriukas, bėgdamas voratinkliu, pakeičia „oro lainerio“ svorio centrą, ir „lakūnui“ paklusnus laivas minkštai nusileidžia. Skridimo trukmė įvairi: kartais voriukas nuskrenda kokius 100 metrų, o kartais ir keletą kilometrų.

... Anot medikų, vorai gali labai pakenkti ir padėti žmonėms, bet šiuo atveju mes kalbėsime apie jų gerąsias ir naudingąsias savybes. Pirmiausia, sugrūstas, susuptas į skepetaitę ir uždėtas ant kaktos ir smilkinių, voras išgydo nuo karštligės; voratinklis, uždėtas ant tos vietos, iš kurios teka kraujas, jį sustabdo. Be to, jis neleidžia žaizdoms ir opoms sukarščiuoti. VIII a. Lietuvoje vienas iš senovinių gydymo būdų buvo sužeidimus ir žaizdas gydyti voratinkliais. Valkininkų apylinkėje dar iki XX a. pradžios mažų ir nepavojingų žaizdų kraujavimą sulaikydavo ir voratinkliais. Voratinklius susukdavo į gniužuliuką ir dėdavo ant kraujuojančios žaizdos.

 

Žvejys, audėjas, menininkas...

 

Pietų Amerikoje, tarp Britų Gvianos ir Brazilijos, kur plyti neperžengiami atogrąžų miškai, upių pakrantėse gyvena įdomus voras-žvejys. Tai gana didelis, iki 10 cm, ilgomis kojomis nariuotojas. Prisišliejęs kur nors prie akmens ar medžio liekanų, jis, veriančiai švilpdamas „pip–piiiip“, prisivilioja nedideles žuvis, kurias vikriai sugauna ir iščiulpia.

Garsus rusų keliautojas N. Miklucho-Maklajus rašė, kad Ramiojo vandenyno gyventojai labai išradingai panaudoja vorų meną – verčia juos megzti tinklus žuvims gaudyti. Voratinklius naudojo ir kai kurios gentys, gyvenusios Pietų Amerikoje.

Iš voratinklių buvo daromi ne tik tinklai: kinai nuo seno stebino žmones nuostabaus grožio audiniu – „rytų jūros satinu“ – taip jie vadino išaustą iš voratinklių audeklą.

Iki mūsų laikų išliko paveikslų, kuriuos senovės kinų dailininkai piešė ant plonutėlaičių audeklų, išaustų iš voratinklio.

Madagaskare ligi šiol vietoj siūlų naudojamasi voratinkliais. O Tirolio Alpėse prieš 270 metų gyvavo liaudies meno rūšis – paveikslai ant voratinklio.

XVIII a. pradžioje prancūzų mokslininkas Bonas de Sent Hileras Prancūzijos Mokslų akademijai įteikė disertaciją  „Apie voro šilko naudą“, prie jos pridėjo porą pirštinių ir porą kojinių iš vorų šilko. Po šimto metų, kitas prancūzų gamtininkas d’Orbinji, žinomas vorų šilko propaguotojas, visiems pademonstravo savo pasiūtas iš voratinklių kelnes. Jos buvo ne tiktai storos ir stiprios, bet ir daug gražesnės už šilkines.

Vorų šilkas yra viena nuostabiausių gamtinių medžiagų – jo lengva gija yra penkis kartus stipresnė už tokios pat masės plieno vielą. Nors ir kuriamos šilko savybėmis pasižyminčios dirbtinės medžiagos, jų dar neįmanoma gaminti masiškai.

1899 m. iš voratinklio buvo išaustas labai puikus audeklas, kurį inžinieriai ir konstruktoriai siūlė dirižabliams aptraukti. Po metų panašus audinys buvo demonstruojamas Paryžiuje, Pasaulinėje parodoje.

*  *  *

Vorai, kaip rašo vokiečių mokslininkas H. Hudkeris, „be ypatingo triukšmo sunaikina be galo daug kenkėjų, kurie kėsinasi suryti mūsų derlių. Todėl neperdedant galima pasakyti – žmonės seniai būtų numirę iš bado, jeigu ne vorai…“

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"